Kai moteris pradėjo šį darbą, jų čia buvo 61. Dabar belikę vos 12. Kaip pati Staselė sako, šie žmonės tvarkosi, yra laimingi ir dėkingi: „Galbūt gyvendamas pilyje žmogus nebūna toks laimingas.“
Savanorystė teikia moteriai didžiulį džiaugsmą: „Juk Dievas mus taip ir sukūrė, kad viena ranka patalkini sau, kita – silpnesniam.“
Su motiniška šypsena Stanislava kalba apie „sąvartyno žmones“ ir vadina juos meilės vaikais, tik dabar patiriančiais juodesnį gyvenimo periodą.
Naktį moteris dirba savo oficialų darbų, o dieną… Dieną Staselė gėrį į namus nešioja.
Apie šios šviesą skleidžiančios moters gyvenimą – videoreportaže.
