Žurnalistas, viešųjų ryšių specialistas T.Jarusevičius savo istoriją apie tai, ką reiškia netekti mylimo žmogaus, nusprendusio savu noru pasitraukti iš gyvenimo, papasakojo knygoje „Be pavadinimo“, kurioje sugulė net 17 itin atvirų ir neanonimiškų istorijų apie nusižudžiusius artimuosius.
Tomas apnuogino sielos žaizdas, kad įkvėptų ir kitus atverti skaudulius, o tuos, kurie galvoja apie savižudybę, sustabdytų.
„Tol, kol to nepatiri, ką išgyveno mūsų šeima, netekusi šeimos maitintojo ir brangaus žmogaus, nesupranti, ką reiškia savižudybė ir kokie jos padariniai.
Jei bent vieną žmogų mano istorija įkvėps gyventi, žinosiu, kad apie tai pasakoju ne veltui“, – prabilo trečiojo vaiko su žmona laukiantis vyras.
Iš gyvenimo jo tėvas Kostas pasitraukė būdamas 44-erių.
Netrukus jis turėjo švęsti jubiliejų. Tomui tada buvo 21-eri. Jis prisimena, kad jokių ženklų, galėjusių byloti apie gyvenimo nutraukimą, nebuvo.
Žinia apie tai, kad dar rytą besišypsojęs tėvas nusižudė, buvo netikėta visiems.
„Negalėjau nujausti tokios tragedijos, todėl iki šiol save dėl to kaltinu. Dabar man atrodo, kad galėjau į viską žiūrėti jautriau, giliau, ne taip paviršutiniškai.
Visą savo gyvenimą, kiek prisimenu, savo tėtį mačiau labai tvirtą. Jis buvo mūsų šeimos galva, tvirtas užnugaris.
Su juo mama ir mes, trys broliai, jautėmės saugūs, ramūs, užtikrinti. Nė akimirkos nekilo mintis, kad mūsų tvirtasis užnugaris galėtų palūžti.
Ta atomazga, kuri įvyko, man buvo netikėta“, – kalbėjo Tomas ir nuoširdžiai prisipažino, kad iki šiol, kalbant apie tėvą, jo akyse kaupiasi ašaros.
Paprašytas papasakoti, kaip tėvo nuotaika ir elgesys ėmė keistis likus kelioms dienoms iki savižudybės, Tomas prisiminė, kad iš tiesų jo elgesys tapo kitoks.
„Mes pastebėjome jo prastą savijautą. Jis tapo uždaresnis, liūdnesnis, tačiau negalėjau pamanyti, kad jis galėtų pakelti prieš save ranką.
Dėdė, kuris lemtingą rytą matė mano tėtį, teigė, kad tada jis šypsojosi, buvo entuziastingai nusiteikęs.
Aš pats paskutinį kartą jo šypseną mačiau per Tėvo dieną. Su broliais jam pasakėme, kad esame labai laimingi, nes turime geriausią tėtį“, – prisiminė Tomas.
Tėvas tada nusišypsojo, tačiau dabar Tomui atrodo, kad ta šypsena tebuvo momentinė.
Kosto tvirtas būdas ir gebėjimas neapkrauti kitų savo rūpesčiais turbūt ir pakišo koją.
„Matydami jį itin stiprų, nesugebėjome laiku paklausti, ar jam reikia pagalbos. Dabar į tokius dalykus žvelgiu visai kitaip.
Noriu ir kitiems patarti į viską žiūrėti kiek jautriau. Reikėtų labiau pažinti artimą žmogų, kartais net pagalvoti ir apie blogąjį scenarijų, o kilus tam tikrų įtarimų bandyti ieškoti išeičių ar sprendimų“, – kalbėjo Tomas.
Jis įsitikinęs – kartais paprastas pokalbis gali užkirsti kelią tragedijai, pakeisti situaciją iš esmės.
Nei Tomas, nei likę jo broliai su mama iki šiol tiksliai nežino, kokios galėjo būti tėvo savižudybės priežastys.
Jie svarsto, kad prieiti liepto galą tėvą galėjo paskatinti verslo nesėkmės, finansinės problemos. Pasak sūnaus, šeiminis tėčio gyvenimas klostėsi sėkmingai, ilgus metus su žmona jis buvo laimingas.
„Visada savo tėvus mačiau laimingus. Jie nebuvo ta pora, kuri gyventų tiktai dėl vaikų. Jie džiaugėsi vienas kitu. Abu stengėsi dirbti ir gyventi, rūpinosi mūsų gerove, ateitimi.
Jie turėjo namus ir sodą, kuriame nuolat darbuodavomės. Viskas atrodė tikrai gerai“, – svarstė Tomas, kuriam tėvo savižudybė paliko gilių randų širdyje.
Tomas prisipažino niekada nepykęs ant tėčio dėl tokio poelgio. Jis niekada nekaltino tėvo dėl to, kad pasitraukė iš gyvenimo ir paliko be užnugario gausią šeimą.
Anaiptol, Tomas iki šiol pyksta ant savęs ir vis dar jaučia slegiančią kaltę, nes nesugebėjo laiku pasiūlyti pagalbos ar išklausyti.
„Aplinka yra labai svarbu tam žmogui, kuris palūžta. Turbūt nebuvome tokie tvirti, kad jis būtų galėjęs į mus remtis“, – dabar garsiai svarstė Tomas.
Nors pats su žmona jau laukia į pasaulį ateinančio trečio vaiko, iki šiol Tomas tėvą prisimena kasdien.
Kai įrenginėjo su žmona ir vaikais savo namus, akyse išnirdavo prisiminimai, kaip vyriškus darbus vaikystėje atlikdavo su tėčiu.
Kai žaidžia su dvejų ir ketverių metų atžalomis, vis pagalvoja, kad tėvas galėjo tapti geriausiu anūkų draugu.
„Praėjo 12 metų po netekties, tačiau man vis dar kaupiasi ašaros. Tai labai sunku. Skausmas tikrai nepraeina, o žaizdos neužgyja.
Šiuo metu su žmona laukiamės trečiojo vaikelio. Laukimas kiek malšina skausmą, leidžia užsimiršti, tačiau prisiminimai, susiję su tėčiu, kurio nebėra, išnyra nuolat“, – neslėpė Tomas.
Jis įsitikinęs, kad tokiomis pat mintimis gyvena ir jų motina. Tapusi našle ji neieškojo kito vyro, negalvojo apie antrąją santuoką. Ji iki šiol sūnums sako, kad tada neteko brangiausio žmogaus, todėl kito jai tiesiog nereikia.
„Mama daug dirba. Manau, taip ji bando malšinti netekties skausmą.
Matydamas neblėstantį jos sielvartą dėl tėčio netekties tiksliai žinau, kokio likimo nė už ką nelinkėčiau savo žmonai Jurgitai“, – kalbėjo Tomas.
Po tėvo netekties tada vos 21 metų sulaukusiam vaikinui nepalūžti padėjo bičiulis, kuris, lyg jausdamas, kad Tomas nenori likti vienas, kas vakarą jį aplankydavo, siūlydavo pasivažinėti ar tiesiog išeiti iš namų.
„Laikas labai greitai lekia, bet prabėgę metai nemalšina širdgėlos. Po artimo žmogaus savižudybės visam gyvenimui širdyje lieka kaltės jausmas, sielvartas ir veriantis ilgesys.
Tėtis buvo mano geriausias draugas, su kuriuo jaučiausi gerokai tvirčiau“, – jausmingai kalbėjo T.Jarusevičius.
Vyras tiki, kad skausmingas jo pavyzdys atliks savotišką prevencinę misiją ir daugelį privers branginti gyvenimą, gyvybę bei žmones, esančius šalia.
