Nuostabu todėl, kad ateina pats geriausias metas prisiminti gyvenimo, esybės prasmę – stabtelėti, pasidžiaugti brangių žmonių draugija, nelimituotomis šypsenomis, atrasti vidinę ramybę. Tai pats geriausias laikas pasidžiaugti pasaulio grožiu ir padėkoti už tai, kad esame.
„Šv. Velykų kelionė – tai pati trumpiausia mūsų gyvenimo kelionė, kuri trunka tik 27 cm – nuo mūsų proto iki širdies“, – sako Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje dvejus metus tarnavęs ir krašto tikinčiųjų atmintyje iki šiol artimu išlikęs kunigas Benas Audrius Martusevičius.
Apie Velykų esmę ir reikšmę šiuolaikinio žmogaus gyvenime kalbamės su šiuo, modernias idėjas puoselėjančiu ir ypatingai arti visų tikinčiųjų prieiti gebančiu kunigu.
– Į pabaigą eina Didžioji savaitė. Ką šiuo laikotarpiu turėtų nuveikti tikintieji, kad Velykas jie pajustų širdimi, o šventinis rytas atneštų džiugesį ir pakilią nuotaiką?
– Šios savaitės metu Bažnyčia kviečia apmąstyti pačią svarbiausią mūsų tikėjimo tiesą: Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptį. Ši paslaptis nušviečia mūsų neviltis, kasdienybę ir klaidas Dievo prisikėlimo viltimi.
Bažnyčia kviečia su dėkingumu švęsti viltį, kad Dievas mūsų mirtyse, klaidose, pralaimėjimuose, nuodėmėse nepalieka vienų, bet veda į prisikėlimo rytą. Ir vienintelis kelias patirti tą laimę – priimti Prisikėlusį, su Juo visas mūsų gyvenimas tampa viltingas.
– Ar dabartinė karta, švenčianti Velykas, supranta šios šventės esmę? Tampa įprasta, kad žmonės Velykų rytą nukeliauja į bažnyčią, grįžę su šeima susidaužia margučiais, o sočiai pasisėdėję džiaugiasi, kad laukia dar viena šventė – pirmadienį nereikės į darbą. Kokią reikšmę ši šventė turėtų turėti iš tiesų? Kaip krikščioniui reikėtų paminėti Velykas?
– Velykų kelionė – tai pati trumpiausia mūsų gyvenimo kelionė, kuri trunka tik 27 cm – nuo mūsų proto iki širdies. Jei savo prote atrandu vietos patiems svarbiausiems gyvenimo dalykams ir jie pasiekia mano širdį, elgesį – Velykos išgyvenamos vidumi. O svarbu: Dievas, tikėjimas, viltis, prasmės klausimai, šeima, atleidimas, noras būti geresniam, kitas žmogus, širdies pokyčiai, gerumas, savo paties vidus – to visai pakanka, kad Velykos įvyktų.
Velykos, kaip ir kiekvienais metais, dovanoja galimybę pamėginti gyventi KITAIP: gražiau, nuoširdžiau, viltingiau, pasitikint – jei turiu drąsos priimti šią galimybę, tampu priskėlimo žmogumi. O prisikėlimo žmogus ne tik pats pakeičiamas Kristaus Meilės, bet ir savo meile keičia kitus.
– Bendraujate tiek su vyresniais, tiek su jaunesniais tikinčiaisiais. Ar galima pastebėti tendenciją, kad skirtingų kartų atstovai didžiąsias šventes švenčia skirtingai? Ar galima teigti, kad kinta net jaunų žmonių tikėjimo dogmos? Vienas pavyzdžių – privalomas pasninkas Didįjį penktadienį. Ar pertekliaus laikais jauniems žmonėms pavyksta paaiškinti, ką reiškia pasninkas ir kodėl jo laikytis verta?
– Nuoširdžiai džiaugiuosi visais jaunais veidais, kurie gavėnios metu atkeliauja į Šv. Mišias, švenčia išpažinties sakramentą – kai kurie net atostogoms grįžę iš Jungtinės Karalystės, Švedijos, Norvegijos sako, kad grįžta ne tik pamatyti savo artimųjų, bet ir atkeliauti į Šv. Mišias, atlikti išpažintį. Visą savaitę prie išpažinties laukia daug jaunų širdžių. Jie mane kaip kunigą įkvepia tikėti, būti, tarnauti, pastebiu jaunosios kartos atvirumą Dievui ir kitam žmogui, taip pat visi tie, kurie ateina, iš tikrųjų į Šv. Velykas žengia ne paviršutiniškai.
Taip pat džiugina, kad tiek jaunas, tiek vyresnis žmogus į pasninką jau pradeda žvelgti ne tik kaip į mėsos nevalgymą ar kažko ribojimą, bet kaip į kelionę, kurios tikslas – pakeisti širdį.
Bažnyčioje matau daugiau sąmoningumo, kai svarbu tampa ne išoriniai ženklai, bet vidinis žmogaus gyvenimas.
– Per didžiąsias metų šventes į bažnyčią atkeliauja daugiau žmonių nei įprastai – užsuka ir tie, kurie netiki Dievo, juo abejoja arba neslepia netikintys niekuo, tačiau į Dievo namus einantys, kad nenuviltų artimųjų, senelių ar močiučių. Ar Katalikų bažnyčia tokių žmonių laukia?
– Kas yra tikrai tikintis, šį atsakymą žino tik Dievas, todėl NIEKADA neklijuoju etikečių ir nepriskiriu žmonių tikinčiųjų ar netikinčiųjų stovykloms.
Aš kaip kunigas laukiu visų žmonių, o ypač tų, kurie retai į Bažnyčią ateina, bet labai dažnai ateidami man tampa vilties ženklais – ženklais tikrumo, kad Dievas veikia ne tik Bažnyčioje, bet visame žmogaus gyvenime, jei tik tampame Jam atviri. Kas kitas, jei ne Dievas po ilgo laiko atveda juos į Bažnyčią?
Man labai patinka popiežiaus Pranciškaus mintis, kad Bažnyčia ne prokuratūra, ne muitinė, bet tėvo namai, o tėvas savo namuose laukia visų: ir šventųjų, ir suklydusių, ir atradusių tėvo Meilę, ir nuoširdžiai jos dar ieškančiu. Dažnai galvojame, kad Dievas nori, kad mes juo tikėtume, bet iš tikrųjų Jis buvo pirmasis, kuris mumis patikėjo ir kuris tiki mumis kiekvieną dieną, niekada nenusivildamas.
– Kiek skirtingų konfesijų Lietuvoje švenčia Velykas?
– Visoms krikščioniškoms konfesijoms Velykos yra centrinis įvykis žmogaus išganymo istorijoje, jas švenčia visi krikščionys. Katalikai, protestantai, stačiatikiai.
– Kokios gražiausios Velykų šventimo vaikystėje akimirkos išliko Jūsų atmintyje? Ką Jums reiškia ši šventė?
– Labiausiai įstrigo Velykų nakties Šv. Mišios, kuriose sudėtos visos gražiausios Romos Katalikų Bažnyčios liturginės apeigos, simboliai ir ženklai. Turbūt iš Velykų nakties liturgijos ir gimė mano pašaukimas būti tuo, kuo esu, nes Kristaus Prisikėlime pastebėjau viltį. Taip pat menu buvimą šeimoje, jau labai greit ateinančią šilumą, pavasarį.
– Vartotojiškais laikais kone visos gražiausios metų šventės tapusios komercinėmis – apie jų atėjimą greičiau primena prekybos centrų lentynose nusėdantys tam tikrų švenčių atributai, simboliai ir kiti niekučiai nei atmena mūsų širdys. Kaip jūs, kaip kunigas manote, ar šiuolaikiniam žmogui dar reikalinga tai, kas neapčiuopiama? Jei pritariate mano teiginiui, kaip dėl to jaučiatės? Ar jums dėl to neliūdna?
– Iš tikrųjų, ne rinka suteikia daiktams, dalykams ir įvykiams vertę. Galima turėti labai daug brangių daiktų, bet jų nenaudoti, todėl jeigu kiekvienas sugebėsime pakeisti žvilgsnius ne į tai, ką aš turiu, bet tai, kas aš esu ir kas yra šalia manęs – vartotojiškumas neturės mums galios. Velykos būtent ir kviečia pakeisti žvilgsnį ir nuoširdžiai paklausti, ką aš vertinu. Tai kvietimas vertinti tai, ką turi, kas esi ir kur esi – dalykams vertę duoda ne rinka, bet tavo paties žvilgsnis. Galima valgyti restorane, tačiau būti labai nelaimingam, o galima su mylimu žmogum valgyti autobusų stotyje ir išgyventi vidinį džiaugsmą.
Ne margučiai, Velykų stalas, ar daiktai turi suteikia džiaugsmą – Kristaus padovanota viltis ir mūsų vienas kitam padovanotas gyvenimas yra tikrasis gyvenimo skonis.
– Kai tarnystę ėjote Kėdainiuose, Šv. Mišių metu bažnyčia būdavo pilna žmonių, o skambant pamokslui susirinkusiųjų minioje neretai būdavo galima išgirsti nuostabos atodūsių. Jūsų manymu, kiek nuo kunigo priklauso, ar žmonės į bažnyčią eina?
– Ačiū už įvertinimą, nuoširdžiai dėkoju visiems Kėdainių žmonėms už buvimą ir dalyvavimą mano gyvenime. Kėdainiuose visada jaučiausi kaip sūnus, draugas, bičiulis, brolis ir ta stipri Bažnytinė bendruomenė tapo mano šeima, įkvėpė mane būti geresniu nei esu. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad net ir nebūdamas Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje jaučiu ypatingą Kėdainių krašto žmonių dėmesį, palaikymą, maldas ir globą. Kunigas, manau, labai svarbus, nes mes, žmonės, labai žmogiški ir vadovaujamės įvairiais kriterijais, todėl kiekvienas renkasi tai, kas jam patrauklu, įdomu, tikra...
Kunigas privalo žmogui padėti keliauti prie Dievo, o ne atmesti nuo Jo, kunigo asmenyje turėtų būti ryški paties Kristaus prisikėlimo Dvasia. Kunigas privalo visus suprasti ir turi tik vieną galią, kurią davė Kristus – galią ATLEISTI. Kas yra šventumas? Ne mūsų tobulumas, bet buvimas pardavėju, kunigu, kepėju, kirpėju, gydytoju, mokytoju ar valytoju tokiu, kokį pats norėtum sutikti pardavėją, kepėją, kunigą, kirpėją, gydytoją, mokytoją ar valytoją.
Šiandien mes visi esame Kristaus mokiniai ir visi tampame apaštalais troleibuse, darbe, mokykloje, šeimoje, parduotuvėje. Tereikia viską daryti širdimi.
– Esate novatoriškas kunigas, aktyviai besireiškiantis socialinėje erdvėje ir savo ten turimus sekėjus, kurių skaičius nuolat auga, kone kasdieną lepinantis emocinga ir elegantiška kūryba. Ar socialiniai tinklai jums padeda kurti artimesnį ryšį su žmonėmis? Kaip į jus – nestandartinį kunigą, netipines jūsų veiklas, socialinį aktyvumą ir emocijas reaguoja žmonės? Ar „Facebook’e“ sulaukiate dvasingų klausimų, pagalbos prašymų, noro bendrauti?
– Nežinau ar novatoriškas, bet gyvenu 21 a. ir kalbėti su žmogumi stengiuosi ne 16 a. principais. Taip pat stengiuosi labiau girdėti nei kalbėti. Turbūt šia prasme esu labai palaimintas, nes socialinėse platformose sulaukiu palankumo, gerumo, nuoširdumo, grįžtamojo ryšio, esu dėkingas visiems, kuriems to reikia.
„Facebook’e“, „Instagrame“ taip pat dalyvauju kaip paprastas žmogus ir nesistengiu pabrėžti savo pašaukimo, profesijos ar pareigų, manau, būtent todėl tai yra gera forma pradėti pokalbį su žmonėmis, kurie galbūt dėl baimės Bažnyčiai, kunigams, vyskupams niekada neateitų į Bažnyčią.
Socialiniuose tinkluose nesąmoningai esu bažnyčia tiems, kurie į ją neužsuka, o visi mano draugai – mano šeima. Taip pat kaip kunigas dažnai esu ne tik mokytojas, bet kartu ir mokinys, nes dažniau ir daugiau gaunu nei duodu. „Facebook’e“ teko sulaukti įvairių klausimų nuo „kaip priimti krikštą“ iki teiginio „aš planuoju nusižudyti“ – ir jeigu mano buvimas ten padės bent vienam žmogui suteikti tikrumą – mano misija čia bus pasiekta.
O mano kūryba ten – žodžiai, kuriuos kalbėtų Dievas, jeigu jo klausytume kasdienybėje, arba žodžiai, kuriuos sako mylintis – mylimam. – Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams šv. Velykų proga? – Nebijok savo klaidų ir nuodėmių. Ne klaidos ir nuodėmės yra problema, bet mūsų sienos, kurias pastatom neleisdami Dievui ir žmonėms prisilieti prie mūsų silpnumo. Dievas nuodėmių neskaičiuoja. Jis žvelgia į mūsų širdį ir žiūri, ar esam jam atviri.
Velykų rytą linkiu drąsos atverti širdį Prikeltam Kristui ir įsileisti Jį į savo namus, tegul prikeltas Kristus per visas Jūsų abejones veda į Gyvenimą. Taip pat linkiu niekada neprarasti vilties, pasitikėjimo Dievu, savo ir žmonių gerumu. Tegul laimina Jus Prisikėlęs Kristus Meilės, Džiaugsmo ir Vilties palaiminimu.
Daugiau naujienų iš Kėdainių www.rikosaikste.lt
