Žmonės šoks mirties šokius su dalgiais, pilstysis kibirais vandens, leis spalvingus aitvarus ir netgi kalsis prie kryžiaus. Kokiose šalyse Velykų tradicijos labiausiai neįprastos?
Per Velykas krikščionys džiaugsmingai švenčia Kristaus prisikėlimą, taip pat gamtos pabudimą. Tačiau vadinamąją Didžiąją savaitę prieš Velykas pagal krikščioniškas tradicijas turime laikytis rimties. Užtat yra šalių, kuriose keistos linksmybės prasideda likus kelioms dienoms iki Velykų.
Lenkai laistosi vandeniu
Lenkės džiaugiasi sušlapusios. Religingieji mūsų kaimynai lenkai, pasirodo, po krikščioniškų Velykų apeigų, antrąją šventės dieną – pirmadienį, pasineria į beprotišką žaidimą – laistosi vandeniu ir muša verbomis vieni kitiems per kojas.
Dėl šios tradicijos, kuri lenkiškai vadinama „Smigus Dyngus“, Velykų pirmadienis Lenkijoje gavo Šlapiojo pirmadienio (lenk. „Mokry Poniedzialek“) pavadinimą. Taip pilstydamiesi ir plakdamiesi lenkai apsivalo nuo ligų bei nuodėmių.
„Smigus Dyngus“ kilęs iš senovės kaimuose palaikytos tradicijos, kai jaunuoliai per Velykas susigalvodavo įvairių pramogų norėdami vieni kitus pakibinti.
Kaimo vyrukai stengdavosi aplieti merginas vandens čiurkšlėmis ar net kibirais ir su rykšte suduoti joms per blauzdas ar kulkšnis.
Pavadinimas „Smigus“ kilęs iš žodžio „smigac“, kuris reiškia „pliaukšėti“, pavyzdžiui, rykšte. O žodis „Dyngus“ tikriausiai kilęs iš vokiečių kalbos, kurioje „dingen“ reiškia „susitarti“.
Reikia suprasti, jog merginoms reikėdavo siūlyti pinigų norint susitarti su vaikinais, kad jie nemuštų ir nesilaistytų.
Vis dėlto nuo galvos iki kojų apipiltoms merginoms liūdėti nereikėtų. Mat kuo mergina tampa šlapesnė, tuo didesnė tikimybė, kad greitai ištekės.
Velykų pirmadienį Lenkijoje vaikščioti gatvėmis pavojinga, ypač merginoms, mat jaunuolių grupelės pasislepia už kampų ir su pilnais vandens kibirais laukia praeivių.
Tuo metu vyresni lenkai elgiasi kaip džentelmenai – apipurškia savo žmonas kvepalais, o ne vandeniu.
Mėto puodynes su vandeniu
Graikai daužo puodynes. Niekur kitur Graikijoje, tik jai priklausančioje Kerkyros saloje, Velykos yra didžiausia metų šventė, virtusi visą savaitę vykstančiu festivaliu.
Jau Palmių sekmadienį Kerkyros miesto gatvėmis žingsniuoja procesija šv.Spiridonui, kuris, pasak legendos, 1629 metais Kerkyros salą išvadavo nuo maro, pagerbti.
Praūžus linksmybėms, šeštadienį prieš Velykas, ryte, prasideda, ko gero, įdomiausias ritualas, kurio laukia minia.
Lygiai 11 valandą iš kiekvieno balkono mieste žmonės išmeta kuo didesnes molines puodynes. Dauguma jų būna pilnos vandens. Tuo pat metu visame mieste skamba bažnyčių varpai.
Toks puodynių daužymas trunka vos keletą minučių, bet po to reikia surinkti šukes.
Vieni mano, kad šis ritualas kilęs iš senovės laikų, kai kraštą valdė venetų gentis. Tada žmonės išmesdavo senus daiktus prieš pat Naujuosius metus, tikėdamiesi, kad kiti metai jiems atneš geresnių dalykų.
Pagal kitą legendą, senovės graikai išmesdavo savo senas puodynes balandžio mėnesį, kad jų naujieji indai prisipildytų šviežių vaisių.
Tai simbolizuoja daržovių ir vaisių auginimo sezono pradžią. Kad ir kaip būtų, šių laikų Kerkyros gyventojai šį ritualą kasmet atlieka vis trankiau.
Mergaites rengia raganomis
Suomijoje į duris beldžiasi raganos. Suomiai religines Velykų tradicijas derina su papročiais, susijusiais su ilgai laukto pavasario sutikimu.
Jei būdami Suomijoje išgirdę skambutį ar beldimą į duris jas atidarysite, tikėtina, kad prieš save pamatysite raganą, kuri siūlys laimę mainais už gėrybes.
Viena populiariausių Suomijoje velykinių šeimos tradicijų – aprengti vaiką, dažniausiai mergaitę, ragana, išpaišyti veidą ir paleisti su krepšiu per kaimynus.
Mažosios raganos prie durų, kalbėdamos rimuotus burtažodžius ir mojuodamos karklo ar beržo vytele, žmones bando įtikinti galinčios išsklaidyti piktąsias dvasias, tačiau prašo už tokias paslaugas įdėti joms ką nors į krepšį.
Pasak suomių etnografų, šis paprotys kilęs iš dviejų senų tradicijų. Vienas – rusų ortodoksų ritualas. Jiems beržų vytelės atstoja palmių lapus, kurie buvo klojami Kristui po kojomis, kai jis Palmių sekmadienį įžengė į Jeruzalę.
Kitas – švedų ir vakarų suomių paprotys šaipytis iš senųjų prietarų, esą Velykų šeštadienį pasirodo piktosios raganos.
Pagrindinis Velykų stalo patiekalas yra orkaitėje kepta ėriena. Desertui – „Mammi“ – suomių tradicinis pudingas iš salyklo bei ryžių miltų. Kitas saldumynas – „Pasha“ – kreminis pudingas, pagamintas iš naminio sūrio, kiaušinių, grietinės.
Aitvaras – už sėkmę ir laimę
Bermudos saloje leidžiami aitvarai. Turbūt visi žino Atlanto vandenyne esantį ir nepaaiškinamais laivų bei lėktuvų dingimais garsėjantį Bermudų trikampį. Jo kampai jungia Majamį, Puerto Riko salos sostinę San Chuaną bei Bermudos salą.
Būtent į šią britams priklausančią salą, nuo JAV nutolusią apie tūkstantį kilometrų, Velykų švęsti susirenka aitvarų mėgėjai. Anksčiau Bermudos saloje britų kariškiai aitvarus naudojo dėliodami telegrafo stulpus.
Nuo to laiko aitvarai Bermudos salos gyventojų širdyse užima ypatingą vietą. Čia penktadienį prieš Velykas rengiama įspūdinga aitvarų šventė. Į dangų jie pakeliami maždaug 15 valandą ir leidžiami iki pat vakaro, nebent pradeda lyti.
Bermudos salos aitvarai daromi iš spalvingo popieriaus, medžio, vielų ir turi ilgas medžiagines uodegas.
Kai kurie būna tokie dideli, kad reikia net keleto vyrų norint juos nulaikyti ore.
Kiti padaryti taip, kad plazdėdami skleistų kalimo ar čirpimo garsą. Tradicinis Bermudos aitvaras yra padarytas iš rudo popieriaus.
Tradicinis salos patiekalas, kuris čia valgomas ne tik per Velykas, yra menkių pyragėliai.
Šventinę savaitę – religiniai renginiai
Gvatemaliečiai žygiuoja žydinčiais kilimais. Centrinės Amerikos valstybėje Gvatemaloje Velykų šventimą Antigvos Gvatemalos mieste būtų galima palyginti su Rio de Žaneiro karnavalu Brazilijoje.
Tik pastarajame yra garbinamas šokis, o Antigvos Gvatemalos pavasario šventėje susipina Kristaus prisikėlimo džiaugsmas, religinės apeigos ir aistra švęsti.
Velykų dūzgesys prasideda Palmių sekmadienį – mieste vyksta įvairios procesijos. Jų metu gatvėmis nešamos milžiniškos platformos, ant kurių sukurti Jėzaus iš Nazareto bei Marijos atvaizdai.
Platformos gali sverti iki kelių tonų, tad joms panešti reikia nuo 50 iki 100 vyrų. Nešikai būna apsivilkę tradiciniais violetiniais kostiumais.
Visą Velykų savaitę gatvėse vyksta religiniai renginiai. Pavyzdžiui, prie bažnyčių vakarais groja religinės muzikos grupės, o susirinkę žmonės čia pat valgo, žaidžia žaidimus.
Vis dėlto Velykų šventės Antigvos Gvatemaloje pagrindinis akcentas yra kilimai. Jais nuklojamos gatvės ir žingsniuoja procesijos.
Tai ne tradiciniai austi kilimai, o laikini, padaryti miesto gyventojų rankomis. Gatvės platumo kilimą žmonės pradeda kurti likus mėnesiui ar kelioms savaitėms iki šio festivalio.
Kaip jis daromas? Pirmiausia pilamas smėlio sluoksnis, tuomet barstomos pjuvenos, kurios būna nudažytos ryškiomis spalvomis – geltona, mėlyna, žalia, violetine ir kitomis. Tuomet puošiama pušų spygliais, šviežiomis gėlėmis, gyventojų užaugintais augalais.
Kilimo raštuose atsispindi scenos iš Biblijos bei gamtos. Pagrindinė kilimo kūrimo mintis – pasiaukojimas.
Mat žmonės jį puošdami įdeda tiek darbo ir meilės, o jis bemat suardomas, kai tik juo pereina procesija. Jei tam tikroje gatvėje procesija žingsniuoja ne po vieną kartą, miestiečiai per kelias dienas padaro naują kilimą.
Norvegai skaito detektyvus
Norvegai narplioja žmogžudystes. Daliai norvegų laisvos dienos per Velykas – tai proga nuvažiuoti į kalnus paslidinėti. Net odos įdegis, įgytas po išvykos į saulės nutviekstus kalnus per Velykų atostogas, apibūdinamas kaip velykinis rudumas.
Kita dalis šiauriečių tokiu metu skrenda pasimėgauti Viduržemio jūros saule ir jokių margučių jie nedažo.
Tačiau Norvegijoje velykiniu laikotarpiu populiari dar viena kur kas keistesnė tradicija, vadinama Velykų trileriais. Norvegai šiuo laikotarpiu tiesiog pakvaišta dėl detektyvų skaitymo.
Kiekvienais metais dauguma Norvegijos televizijų ir radijo kanalų sukuria nusikaltimų serijas, skirtas specialiai Velykoms.
Detektyvines istorijas ant pakuočių spausdina ir maisto prekių gamintojai, o knygų leidėjai išleidžia detektyvų serijas. Žmogžudysčių narpliojimas kasmet Velykų vakarais tapo tradiciniu šeimų laisvalaikio leidimo būdu.
Per Velykas – mirties šokiai
Ispanai šoka mirties šokius. Ispanijos Cheronos provincijoje esančiame Vercheso miestelyje – vos per tūkstantį gyventojų, tačiau ši vieta garsi visoje šalyje. Čia Velykų šventimas labiau primena Heloviną, o ne Kristaus prisikėlimo dieną.
Didžiojo ketvirtadienio naktį miestelio žmonės, apsivilkę griaučius imituojančią aprangą ir rankose laikydami dalgius, šoka vadinamąjį mirties šokį. Tai – visą dieną vykstančio karnavalo akcentas.
Kol vieni procesijos dalyviai šoka, kiti muša būgnais, neša urnas su pelenais, laikrodžius.
Ši šiurpi tradicija kilusi iš viduramžių, kai siautė maras ir mirtis alsavo visiems į nugarą. Buvo skelbiama, kad nuo maro gali išgelbėti tik krikščionybė.
Taigi šokėjų apranga simbolizuoja paskutinį teismą, kurio metu sprendžiama, kur po mirties žmogus keliaus – į dangų, skaistyklą ar pragarą.
Filipinuose – teatralizuotos eitynės
Filipiniečiai išbando Kristaus kančias. Ko gero, labiausiai stebina Velykų šventimas Azijos pietryčių valstybėje Filipinuose. Čia Velykų savaitės metu gatvėse tiesiogine šio žodžio prasme atgyja Biblija.
Vyksta teatrališkos eitynės, atkartojančios biblinės istorijos momentus.
Pavyzdžiui, Didįjį penktadienį labai tikintys gali išbandyti tokias pat kančias, kokias kažkada iškentėjo Jėzus Kristus, – būti nuplakti, pajusti kryžiaus nešimo į Golgotą sunkumą, o vėliau leistis nukryžiuojami.
Ši kraupi tradicija atsirado praėjusio amžiaus viduryje San Fernando mieste, kai grupė aktorių suvaidino teatralizuotą vaidinimą. Pirmą kartą tokio vaidinimo metu žmogus iš tikrųjų buvo nukryžiuotas 1962-aisiais.
Nuo tada vis daugiau filipiniečių ryžtasi savo kūnu patirti Kristaus kančias. Jie tiki, kad po to gaus nuodėmių atleidimą. Ir nesvarbu, kad iš skausmo kartais praranda sąmonę.
Kol vieni virsta savanoriais kankiniais, kiti jiems padeda, vaidindami Romos legionierius – budelius. Miestų gatvės per Velykas nusidažo krauju.
