Ji nebegali gyventi avarinės būklės socialiniame būste, kuris priklauso jos neįgaliai pensinio amžiaus mamai.
„Nebegaliu daugiau su dešimtmete dukra miegoti vienoje lovoje. Nebepajėgiu stačiais laiptais neštis vandens kibirais iš lauko, nes po trijų širdies operacijų man nustatytas tik 40 proc. darbingumas, aš labai greitai pavargstu ir imu dusti.
Būčiau laiminga, galėdama turėti pastogę virš galvos. Ir aš tikiu, kad ši svajonė virs realybe“, – prakalbo vilnietė.
Įsigijusi mažą nuosavo namo dalelę ji svajoja apie galimybę jį suremontuoti ir kuo greičiau persikelti su ūgtelėjusiais vaikais.
Laimės ieškojo Kipre
Dviejų vaikų mamos gyvenimas nelepino. Su pirmuoju vyru, kuriuo pragyveno apie 11 metų, ji susilaukė dviejų vaikų, kurie šiuo metu – paaugliai. Negalėjusi įsitvirtinti Lietuvoje ir pamačiusi, kad sunkiai pragyvens, su ūgtelėjusiais vaikais ji ryžosi vykti į Kiprą ir ten ieškoti laimės.
Padirbusi fotostudijoje, o vėliau – vandens parke, ji viską metė ir grįžo į Lietuvą. „Mano vaikai jau buvo mokyklinio amžiaus. Jie nenorėjo likti Kipre.
Man svarbiausia buvo ir yra jų gerovė, todėl, jiems paprašius grįžti į gimtinę, nedvejodama sutikau.
Kipras niekada nebuvo tapęs mūsų namais. Gera paatostogauti, tačiau ten gyventi tikrai nebūtume galėję.
Lietuvoje vaikai ėmė lankyti mokyklą, abu turi polinkį į meną. Dukra lanko meninę gimnastiką ir cirko užsiėmimus“, – pasakojo moteris.
Svajoja apie būsto remontą
Moteris su neįgalia pensinio amžiaus motina ir dviem vaikais gyvena namo dalyje, kuriame jai priklauso du itin maži kambariukai.
Viename iš jų gyvena mama, kitame – Joana su vaikais.
„Praėjusiais metais nusipirkau namo dalį Naujojoje Vilnioje. Už jį kas mėnesį valstybė išperkamosios nuomos principu moka po 120 eurų, tačiau mes jame gyventi negalime – ten nėra jokių sąlygų. Reikia vandentiekio, elektros, šildymo sistemos, langų, durų.
Neprašau pinigų būsto remontui. Aš viliuosi, kad viešumu pavyks atkreipti statybos įmonių dėmesį, kurios išsimokėtinai imtųsi tvarkyti mano būstą.
Mano mėnesinės pajamos, iš kurių gyvenu, siekia beveik 700 eurų – juos sudaro stipendija ir alimentai už vaikus iš buvusio sutuoktinio.
Tikrai žinau, kad kas mėnesį statybos įmonei galėčiau skirti po 200 eurų“, – stovėdama prie įsigyto namo kalbėjo Joana.
Tikisi statybininkų dėmesio
Kaune studijuojanti Joana jau susirado architektę, kuri šiuo metu ruošia namo projektą.
Laisvalaikiu ji net skaito lietuvių ir anglų kalbomis statybos vadovėlius ir ieško idėjų, kaip nuo pamatų pastatyti namą kuo ekonomiškiau.
„Dirbti šiuo metu neturiu laiko. Beveik kasdien važinėju į paskaitas Kaune, netrukus rinksiuosi gretutines studijas.
Vakare būnu su savo vaikais. Dirbti galėčiau labai ribotą darbą, nes turiu problemų su širdimi, man atliktos net trys širdies operacijos, po kurių skirtas vos 40 proc. darbingumas.
Gebu gyventi iš to, ką gaunu už studijas ir vaikus. Moku suktis labai taupiai“, – šyptelėjo Joana ir pridūrė gebanti net iš kirvio išvirti košę.
Šiuo metu Joana svajoja apie galimybę kuo greičiau įsikelti į naujus namus. Šiam tikslui pasiekti jai reikia statybos įmonės arba pavienių statybininkų, kurie galėtų imtis remontų darbų ir juos atlikti išsimokėtinai. Joana kas mėnesį už statybų bei remontų darbus galėtų mokėti iki 200 eurų.
