Argentinoje gimęs italas nesupranta lietuvių, kurie svajoja išvykti iš gimtinės, esą kitur – senatvė saldesnė.
Bet pats L.Guerrini savo gimtinę paliko vos tapęs pilnamečiu ir niekada į ją negrįžo. Penketą metų jis praleido saulėtoje Brazilijoje, tris dešimtmečius – svajonių šalyje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), iš jų du – Niujorke ir vieną miške prie Kanados sienos.
Kulinarija – italo kraujyje
Dar porai metų vyras šaknis buvo įleidęs Urugvajuje, vėliau Ispanijoje, Italijoje, o dirbdamas išmaišė kone visą pasaulį.
Leandro sukosi Niujorko šou versle – du dešimtmečius dirbo multimedijų prodiuseriu, o nuo 1999 metų pagrindinė jo veikla – dailidės darbas. Jis kuria baldus iš medžio, stato medinius ir rąstinius namus, juos restauruoja.
Yra dirbęs ir Niujorko restoranuose. Mat kulinarija – italo kraujyje.
„Tai mano močiučių dėka. Viena buvo italė, kita – ispanė. Be to, mano tėtis puikiai gamino. Mes kartu medžiodavome ir po to gamindavome. Maisto gaminimas, kaip ir muzika, visuomet buvo vienas mano pomėgių“, – paaiškino Leandro.
Vilniuje įsikūrusį L.Guerrini galima sutikti Subačiaus apžvalgos aikštelėje esančioje kavinėje „Kava tau“. Čia savaitgaliais jis kepa itališkas picas ir argentinietiškas empanadas, primenančias kibinus.
Kai nemeistrauja iš medžio, italas į rankas ima gitarą ir mėgsta skambinti kartu su bičiuliu – lietuvių muzikantu Andriumi Skalsku.
Praėjusiais metais Leandro buvo susižeidęs petį taip, kad negalėjo visiškai valdyti kelių rankos pirštų. Visą žiemą negalėjo groti, nors jau buvo gavęs pasiūlymų iš kelių sostinės barų. Dabar mano, kad pagaliau būtų laikas ir viešai pagroti.
„Iš prigimties esu laisvas žmogus. Mėgstu dirbti vienas. Negalėčiau niekam vadovauti, nes neturiu vadovui reikiamo požiūrio. Gyvenime, kaip ir muzikoje, moku būti grupėje, kartu su būgnininku ir kitais. Beje, kaip tik ieškome būgnininko“, – užsiminė L.Guerrini.
Italą žavi Lietuva
Dabar Leandro atrodo, kad miestuose, kuriuose jis gyveno, buvo pernelyg trošku. Užtat Vilnius – išskirtinis. Ir gražus, ir žmonės, kurių nei per daug, nei per mažai, geri, ir maistas puikus – jam nieko čia netrūksta.
Leandro tikino nebandąs pataikauti – iš tikrųjų žavisi Lietuva, jos istorija, kurią turėjo progą pažinti įsimylėjęs lietuvę. Patinka jam ir daugelio keikiamas lietuviškas klimatas.
Be to, italui mūsų šalies gamta, ypač miškai, ežerai, primena Kanadą.
Anksčiau jis turėjo pats susirentęs trobelę pačiame JAV kampe, šiaurės rytuose esančios Meino valstijos miškuose.
Norint iš Niujorko ją pasiekti vyrui reikėdavo įveikti apie tūkstantį kilometrų. O Lietuvoje atstumai kur kas mažesni.
Dabar didžiausias jo troškimas – savo rankomis pasistatyti rąstinę trobelę kur nors šalia Ignalinos. Kol kas jis ten vyktų vienas. Mat jo širdies šiuo metu nešildo jokia moteris. Bet Leandro nusiramino po prieš keletą metų iširusių santykių.
Būtent nuo meilės ir reikėtų pradėti pasakoti istoriją apie spalvingą L.Guerrini asmenybę. Juk paskui mylimąją vyras pirmą kartą atsekė į Lietuvą. Tai buvo prieš du dešimtmečius.
„Gyvendamas Niujorke 1995 metais susipažinau su lietuvių kompanija. Juos atsivedė bičiulis, su kuriuo kartu grojome. Tarp jų buvo ir viena mergina.
Tuomet ją įsimylėjau. Buvome jauni, mus apėmė didelė aistra. O toliau rutuliojosi labai ilga ir dramatiška istorija“, – pradėjo iš Argentinos kilęs italas.
Leandro nutyli, kas buvo ta moteris, nes dabar Vilniuje ji yra žinoma. Bet tada ji gyveno JAV ir buvo ištekėjusi už lietuvio, kad galėtų ten gyventi.
Ji išvyko į JAV, kai Lietuva dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Kai L.Guerrini susitiko lietuvę, politika jau buvo pasikeitusi, Lietuva buvo tapusi nepriklausoma, tad amerikiečiai ragino lietuvę grįžti į tėvynę.
Leandro tuo metu buvo benutraukiantis 15 metų trukusią savo santuoką su švedų kilmės amerikiete. Bet ką tik užsimezgusiems jo ir lietuvės jausmams taip pat teko didelis išbandymas.
„Ji išvyko į gimtinę, o aš dar 10 metų pragyvenau Niujorke. Tačiau visai ryšio mes nenutraukėme, siekėme jį išsaugoti, tad bendraudavome per atstumą.
Po keleto metų, 1998-aisiais, aš pirmą kartą atvykau paviešėti pas ją į Lietuvą. Po to dar kartą – 2001 metais. Vėliau ėmiau blaškytis po Pietų Ameriką“, – dėstė L.Guerrini.
Santykiai su lietuve nesusiklostė
Kol Leandro kūrėsi gyvenimą kitapus Atlanto vandenyno, lietuvė gimtinėje ne tik siekė karjeros, bet ir ištekėjo, susilaukė dviejų vaikų.
Vis dėlto jos šeima iširo. Kai Leandro vėl nusprendė aplankyti mylimą moterį 2014 metais, ji jau buvo išsiskyrusi. Atrodė, pagaliau jų meilei kliūčių nebuvo.
„Šįkart likau Vilniuje ilgesniam laikui. Ėmėme kurti romantiškus santykius. Kadangi turiu Italijos pilietybę, galėjau čia laisvai gyventi.
Pirmus metus net norėjau nedirbti. Ji darbo reikalais daug keliavo, tad aš važinėdavau drauge. Vėliau lengvai radau dailidės darbą. Be to, dirbau keliuose restoranuose“, – apie gyvenimą Lietuvoje pasakojo italas.
Per savo mylimą moterį jis susipažino su daugybe kitų lietuvių – jos šeima, giminėmis, susirado draugų. Ir pamėgo mūsų šalį, jos žmones, kultūrą.
Tačiau su seniai pažįstama lietuve Leandro santykiai taip ir nesusiklijavo – beveik po dvejų metų jie nutrūko.
„Kai išsiskyrėme, nenorėjau toliau likti Lietuvoje. Skaudėjo širdį dėl santykių baigties. Man reikėjo pakeisti aplinką, kad galėčiau ramiai užversti tą gyvenimo puslapį. Išvykau į Italiją ir galvojau likti ten gyventi.
Tačiau netikėtai man atėjo suvokimas: kodėl aš negaliu įsikurti Lietuvoje? Na, ir kas, kad išsiskyriau su moterimi, bet juk man ši šalis patinka“, – svarstymus prisiminė L.Guerrini.
Nieko nelaukdamas jis paskambino į Lietuvą keletui bičiulių. Juos tokia Leandro mintis pradžiugino. „Greičiau važiuok, mes tavęs jau pasiilgome“, – ragino jie. Tai italą padrąsino.
„Ir štai aš čia. Lietuviai savo charakteriu panašūs į šiauriečius, o mane traukia žmonių santūrumas. Nors mano venomis teka karštas lotyniškas kraujas, temperamentas nėra toks karštas kaip tikrų italų ar ispanų. Tad nėra ramesnės vietos kaip Lietuva, tinkamos apsigyventi, ypač sulaukus tokio amžiaus“, – tikino Leandro.
L.Guerrini gimė ir užaugo Buenos Airėse, Argentinoje, italų šeimoje. Jo tėtis kilęs iš Milano, o mama – iš Strasbūro (Elzaso sostinė, Prancūzijos regionas).
„Esu gimęs gruodžio 21-ąją, kai susiduria du Zodiako ženklai – Ožiaragis ir Šaulys. Mano mama buvo įsitikinusi, kad manyje sutilpo abiejų ženklų savybės.
Šaulio meniškumas, artistiškumas bei Ožiaragio tikslumas, logika“, – paaiškino menišką sielą turintis Leandro ir ėmė pasakoti apie tai, kokią specialybę buvo pasirinkęs.
Gitara groja nuo šešerių
Mokykloje Leandro puikiai sekėsi matematika, tad vėliau institute jis ėmė studijuoti biomediciną. Tačiau po pirmo semestro ši disciplina pasirodė per sudėtinga.
Be to, kaip tik 1976 metais Argentinoje kilo kariniai neramumai, tad metęs mokslus vyras išvyko laimės ieškoti į Braziliją.
„Mokslininko darbas laboratorijoje ar merginos su bikiniais paplūdimyje? Man buvo 18 metų, tad tikrai nebuvo sunku apsispręsti, ką pasirinkti“, – šyptelėjo italas.
Greta kitokios veiklos Leandro gyvenime visuomet buvo ir muzika. Gitarą į rankas jis pirmą kartą paėmė būdamas šešerių.
„Man tėtis gitarą nupirko anksčiau, bet metus turėjau laukti, kol paaugsiu, nes pirštai buvo per maži ir joks mokytojas neapsiėmė manęs mokyti“, – prisiminė Leandro.
Mama buvo teatro prodiuserė. Tad Leandro įsitikinęs, kad meno gyslelę jis paveldėjo iš jos. Vyras iki šiol mena, kaip vaikystėje senu grotuvu klausydavosi klasikinės muzikos.
Iki 13 metų Leandro lankė muzikos mokyklą, daugiausia grodavo klasikinę muziką. Vėliau – „The Beatles“ dainas, rokenrolą. Netrukus suprato, jog gali laisvai sugroti bet kokią išgirstą dainą, geba improvizuoti.
Tad atvykęs į Rio de Žaneirą ėmė įrašinėti dainas reklamoms, papildomai dirbti fotografu ir po penkerių metų gyvenimo Brazilijoje tapo renginių prodiuseriu.
„Kai 1979 metais organizavau didelį vienos kompanijos renginį, po jo priėjęs vienas jos vadovų pasakė, kad su tokiais gabumais man reikia kraustytis į Niujorką ir ten siekti karjeros.
Mat į Braziliją buvo atvežtas specialus kompiuteris. Juo buvo galima daryti pateiktis net iš 60 skaidrių. Tai buvo stebuklas!“ – prisiminė Leandro.
Išmaišė visą pasaulį
Gavęs rekomendacijų nieko nelaukdamas jis paliko Pietų Ameriką ir įsikūrė vienu iš pasaulio finansų bei komunikacijos centrų vadinamame Niujorke, kur ėmė dirbti laisvai samdomu multimedijų prodiuseriu.
Tik praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje JAV ėmė populiarėti įvairios technologijos, tad Leandro atsidūrė ant bangos. Su tuo kompiuteriu visame Niujorke mokėjo dirbti vos 10 žmonių.
Italas kūrė projektus pasaulinio garso kompanijoms, naujų produktų, automobilių pristatymų šou, rūpinosi scenos apšvietimu ir kitais techniniais sprendimais.
„Tekdavo daug keliauti. Pavyzdžiui, po kokio nors pristatymo Niujorke kompanija visus savo darbuotojus skraidindavo kelioms dienoms į Havajus, kur vykdavo ne tik mokymai, bet ir paplūdimio pramogos, buvo žaidžiamas golfas. Tai buvo mano aukso amžius“, – įvertino Leandro.
Jo mintyse yra išlikęs toks posakis: „Niujorke tavo vertė yra tokia, koks buvo pastarasis tavo darbas.“ Ilgus metus L.Guerrini tai vedė į priekį.
Tačiau tobulėjant technologijoms viskas pasikeitė.
Pats Leandro pripažįsta – jis tapo dinozauru. Atsirado įvairesnės technikos, o jo darbams atlikti imta samdyti pigesnę jėgą – imlius, greitus, aktyvius jaunus žmones.
Leandro pasijuto nebereikalingas šioje srityje, tad nusprendė persikelti į Europą, apsigyventi Italijoje. Vis dėlto po dvejų metų grįžo į JAV, bet ne į Niujorko dulkes, o į rąstinę trobelę pačiame JAV kampe, šiaurės rytuose esančios Meino valstijos miškuose.
Šiame atokiame kampelyje atidarė medžio dirbtuves ir besidžiaugdamas gamtos apsuptimi bei čia sutiktos moters meile visą dešimtmetį gyveno: rentė namus, gamino baldus.
„Tėtis dar vaikystėje mane išmokė šio amato. Visur, kur tik keldavausi gyventi, pasidarydavau baldus pats – pradedant lova baigiant virtuvės kėde“, – sakė italas.
Žemės Meine jis įsigijo, kai sėkmingai darbavosi Niujorke. Susirentė ten rąstinę trobelę ir mėgdavo į ją pabėgti nuo triukšmingo prodiuserio darbo.
„Dauguma mano draugų didelius pinigus mokėdavo psichoterapeutams, o aš praleisdavau 3 mėnesius ramybėje tarp miškų. Man tai būdavo geriausia meditacija“, – prisipažino Leandro.
Laimės ieško Lietuvoje
Kas vasarą neskubėdamas vis dailindavo savo trobelę, medžiodavo, rūkydavo mėsą, žvejodavo, o rudenį atgal į Niujorko šurmulį grįždavo pailsėjęs, atsigavęs, ramus.
Kai vyras nusprendė palikti Ameriką, savo trobelę pardavė.
„Užverčiau tą gyvenimo puslapį ir nemanau, kad kada nors ten grįšiu gyventi“, – paaiškino L.Guerrini.
Vėliau, kai susirgo jo mama, porai metų persikėlė į Pietų Ameriką, Urugvajų. Ši šalis Leandro pasirodė panaši į Lietuvą. Ten – taip pat 3 milijonai gyventojų.
„Daugiau karvių nei žmonių“, – nusijuokė Leandro.
Įsikūręs prie Atlanto vandenyno, žvejų kaimelyje, meistravo baldus ir namus iš medžio. Iki tol, kol nusprendė jausmų lietuvei vedamas kraustytis į Lietuvą. O dabar ar Leandro ieško meilės?
„Tiesiog žinau, kai tai įvyksta“, – nusijuokė italas.
Šalia savęs jis įsivaizduoja protingą, nepriklausomą, darbą ir savų aistrų gyvenime turinčią moterį.
„Taip pat ji turėtų sutarti su manimi. O tai nelengva“, – neslėpė italas ir pridūrė, kad Lietuvoje moterys yra ypač gražios, o jam labiau patinka šviesiaplaukės.
Nors L.Guerrini ilgai buvo vedęs, vėliau turėjo ilgalaikių santykių, palikuonių iki šiol nesusilaukė.
Leandro tėvai išsiskyrė, kai jis buvo dar vaikas. Leandro užaugo su seneliais. Kai tėvas antrą kartą vedė ir susilaukė dar trijų vaikų, Leandro turėjo juos prižiūrėti.
„Kai žmonės išsiskiria, labiausiai kenčia vaikai. Kai buvau vedęs, mums abiem su žmona buvo svarbiausia karjera. Be to, aš nenorėjau auginti vaikų vieno kambario bute Niujorke.
Kai gyvenau miškuose, turbūt buvau per daug užsiėmęs savo pasauliu, o netyčia tai neįvyko. Bet niekas nepasakys, kad vaikams jau per vėlu“, – nusišypsojo į septintą dešimtį įkopęs italas, laimės ieškantis Lietuvoje.
