„Aš skaičiau tas knygas, kur tik galėjau, krimsdavau visose pakampėse, – prisimena K.Smoriginas. – Esu gavęs dovanų ir pravardę. Kazimiera Kymantaitė mane pamačiusi sakydavo: „O, mano mylimas aktorius Kosyginas!“
O kartą užsienyje po spektaklio žmogus paklausė: „Ar jūs laisvas?“
„Laisvas“, – atsakiau. Ir jis išsivežė mane pažvejoti. Tuo metu tokiai kelionei man tikrai nebūtų užtekę dienpinigių. Man, dideliam žvejybos mėgėjui, tai buvo puiki dovana.
Kitą kartą dovanų gavau „šlipsą“ (kaklaraištį). „Aš jį Lurde pašventinau“, – pasakė dovanotojas. Nors nesu labai religingas, vis tiek gražiai padėkojau, nes juk Lurdas – žymus piligrimystės centras Prancūzijoje, tikima, jog tai – stebuklingų išgijimų vieta.
Po koncertų gaunu raštelių su klausimais ir atsakinėju. Kartą vienas žmogus kreipėsi iš salės: „Gerbiamas Kostai, prisiminkime „Kvadrato“ laikus.“
„Prisiminkime“, – atsakiau. „Aš jus labai nustebinsiu. Iš tų laikų turiu cukraus gabaliuką.“
Pasirodo, kai scenoje mėtydavau cukrų, kartais koks gabaliukas nulėkdavo ir į salę. Tas žmogus jį pakėlė ir išsaugojo kaip didžiausią atminimą. Seniai neberodome „Kvadrato“, o žmonės tebesaugo cukraus gabaliukus. Tai didžiausia dovana aktoriui.
Kartą su Jaunimo teatru skridome į Kolumbiją, į teatrų festivalį. Bogotoje tris kartus „sugrajinom“ „Kvadratą“, ir labai sėkmingai. Po spektaklio kažkas pasakė man: „Čia viena aktoriukė labai tavimi susižavėjusi, blaškosi po visą teatrą, ieško, nori tau dovaną įteikti.“
„Ji vis dar čia?“ – paklausiau. „Taip.“
Galvoju, vėl eilinė jauna panelė! Galėjo tą gėlytę ar kokį primityvų suvenyrą palikti, ir tiek. Tačiau reikia atlikti pareigą.
„Gerai, – pasakiau, – tegul ateina į grimo kambarį.“
Įvaro tokia mažytė indėniško gymio mergaičiukė, nesakyčiau, kad graži, bet labai ryški: „Aš – aktorė, mokausi pas Lechandro.“ O aš jį pažįstu! Kolumbietis pedagogas, studijavo Maskvoje.
„Man taip patiko „Kvadratas“ ir jūsų vaidmuo, kad noriu įteikti jums dovaną, – tęsė mergina“. – „Gerai“, – linktelėjau. „Bet neįprastą dovaną. Aš noriu jums suvaidinti ištrauką“, – nustebino ji.
Pasikviečiau į grimo kambarį porą žmonių ir vertėją, kad jaukiau būtų dovaną priimti. Grimo kambaryje stovėjo didelė spinta, magnetofonas, žvakės.
Aktoriukė uždegė žvakes, užgesino šviesas, įlindo į spintą ir tūnodama joje prabilo ispaniškai. Jos draugė įjungusi magnetofoną leido muziką, žvakės degė, o aktoriukė spintoje kažką sava kalba burbuliavo. Paskui spintos durys atsidarė, ji išlindo apsimuturiavusi skara ir skarmalais, mosikuodama rankomis vaidino kažką žiūrėdama į mus.
Nė žodžio nesupratau ir muzika grėsminga. Pakviestieji kolegos susižvalgė ir parodė man: liuks, suprask, superinė dovana. O ji gal dvidešimt minučių ardėsi, galiausiai vėl įlindo į spintą, draugė išjungė muziką, užpūtė žvakes.
Išlindusi iš spintos paklausė: „Na, kaip? Vertėjas išvertė man į rusų kalbą.
„Na, labai gerai, – pasakiau. – Bet ispaniškai nesuprantu, tad pirmiausia norėčiau paklausti, kas čia buvo?
„Oi, čia Shakespeare’o „Makbetas“. Trijų raganų monologas vienam asmeny, Makbeto užkeikimas“, – paaiškino.
„Pirmiausia noriu padėkoti už dovaną, – ištariau, – o, antra, tokios drąsios aktorės kaip tu Lietuvoje nė su žiburiu nerasčiau, todėl tau – didžiausi komplimentai. Tavo drąsa neįtikėtina. Parodyti sceną iš spintos visiškai nepažįstamam žmogui reikia drąsos! Bella bellissimo! Aš linkiu tau geros kloties teatre.“
Pakalbėjau iš širdies, nors, kita vertus, šiek tiek juokas ėmė. Pakalbėjau ir užmiršau. Po aštuonerių metų Eimuntas Nekrošius man pasiūlė vaidinti Makbetą.
Vaidindamas gal kokį dvidešimtą spektaklį staiga prisiminiau tą merginą iš spintos, kuri vaidino tris raganas viename asmeny ir kalbėjo užkeikimus. Mane net nupurtė. Aš vaidinu Makbetą!
Nė įsivaizduoti negalėjau, kad po aštuonerių metų išsipildys kažkokios aktoriukės pranašystė.
Prieš kiekvieną „Makbetą“ sukalbėdavau maldelę – mat tą spektaklį jau trys šimtai metų persekioja nelaimės: tai kas nors nuo sijų nukrinta, tai ką susilaužo, tai nuo insulto miršta. Aš du kartus susilaužiau šonkaulius, Dalkai (aktorei Daliai Storyk) išmušiau dantį, Gabrielei Kuodytei sulaužiau pirštą, bet viskas baigėsi laimingai.
Prieš kiekvieną spektaklį tyliai persižegnoju, pabučiuoju kryželį. Scenoje, kur meldžiuosi, aš meldžiuosi iš tikrųjų. Štai kokią keistą gavau dovaną – užkeikimą su išsipildymu.
