Vilnietė E.Purauskytė anksčiau buvo kategoriška – paklausta apie vaikus sakydavo, kad nenorėtų jų turėti. Ir be vaikų moters gyvenimas buvo įdomus, atrodė visavertis, mat ji buvo pasinėrusi į širdžiai mielą darbą.
Tačiau susilaukus Vasaros Erikos širdį užpildė anksčiau nepatirtas motinystės jausmas. Ir karjeros siekusios moters mintys apie vaikus visiškai pasikeitė.
Motinystės instinktas Eriką netgi paskatino rūpintis smurtą patiriančiais vaikais, juk panašią dalią ir ji vaikystėje buvo patyrusi.
– Kodėl ėmėtės savanorystės, juk tam reikia rasti ir laiko, ir jėgų?
– Kaip rodo tyrimai, žmonės jaučiasi laimingiausi tada, kai padeda kitiems. Tad ir mane laimingą daro savanorystė, galimybė prisidėti prie man svarbių pokyčių visuomenėje.
Anksčiau daugiausia remdavau gyvūnų globos organizacijas, o tapusi mama jautriau pradėjau žiūrėti į smurtą prieš vaikus ir moteris. Tapo per sunku iš šalies stebėti kenčiančius vaikus, skriaudžiamas moteris ir nieko nedaryti.
Pradėjau savęs klausti, ar tikrai viskas, ką galiu, tai paspausti „patinka“ socialiniuose tinkluose ar piktintis komentaruose po kiekvienu straipsniu apie nužudytus, sužalotus vaikus, į konteinerius išmestus kūdikius, ar užtenka tik kalbėti apie tai?
Nusprendžiau, kad galiu daugiau, todėl ėmiau dalyvauti Krizinio nėštumo centro ir Paramos vaikams centro veikloje.
Abu centrai rūpinasi pažeidžiamais vaikais. Krizinio nėštumo centras padeda neplanuotai pastojusioms moterims ir jų naujagimiams, o Paramos vaikams centras man reikšmingas tuo, kad ištiesia pagalbos ranką smurtą šeimose patiriantiems vaikams, šviečia visuomenę šiomis jautriomis temomis.
Žinoma, kol kas aš negaliu padaryti labai daug – sunku išlaviruoti tarp darbų, įsipareigojimų, tarp noro kuo daugiau būti su dukryte Vasara.
Vis dėlto tikiu, kad net tie maži darbai yra reikšmingi. Juk jei kiekvienas padarytume nors mažytį gerą darbą, tikrai nemažai pakeistume!
O šiek tiek laiko savanoriškai veiklai man padeda surasti knygų apie vaikų auginimą autorės britės Ginos Ford sukurta sveiko vaiko dienotvarkė, kurioje labai svarbi rutina.
Kadangi žinau, kada ir kiek dukrytė miegos, o kada jai labiausiai reikės manęs, galiu planuoti savo dieną ir darbus.
– Kuo jums artima iniciatyva „Vaikystė be smurto“?
– Matyt, ne mane vieną šokiruoja, kiek Lietuvoje daug smurtą patiriančių vaikų. Kadaise ir aš buvau viena jų.
Todėl gerai suprantu, kaip bejėgiškai jaučiasi vaikai, skriaudžiami pačių artimiausių žmonių. Žmonių, kurie turėtų juos saugoti ir ginti.
Pagal statistiką, kone šimtas procentų tėvų, smurtavusių prieš savo vaikus, tai neigia. Net tada, kai smurtas akivaizdus.
Tai parodė ir Matuko tragedija, kuri – tik vienas iš daugelio smurto atvejų.
Akivaizdu, kad tokie tėvai patys savo kaltės nepripažins ir staiga nepasikeis. Todėl negalime užmerkti akių ir nematyti tokių šeimų, manyti, kad čia tik vienetinis atvejis, kad tai daugiau nepasikartos, kad viskas savaime susitvarkys.
Žiūrėdama į savo dukrytę negaliu net pagalvoti, kad aš pati ar kas nors kitas galėtų prieš ją pakelti ranką. Stočiau už ją mūru! O kaip tie kiti vaikai?
Ar jie nenusipelno augti saugūs, apsupti rūpesčio? Taip, jiems nepasisekė gimti rūpestingoje, mylinčioje šeimoje. Vis dėlto kas nors jais turi pasirūpinti, užstoti, apsaugoti.
– Prie iniciatyvos prisijungėte prabėgus mėnesiui nuo dukters gimimo. Kodėl būtent tokiu jums jautriu metu ėmėtės savanoriškos veiklos?
– Motinystė mane labai pakeitė. Pažadino tai, ko nenumaniau turinti. Tik tapusi mama pradėjau suprasti, kokie trapūs ir bejėgiai yra vaikai ir kaip jiems reikia mūsų pagalbos.
Mane sustiprino dukrytės gimimas, tad jaučiuosi galinti ir norinti padėti. Atsirado stiprus noras rūpintis ne tik savimi, savo artimaisiais, bet ir tais, kurie daugiau niekam nerūpi.
– Ką jau nuveikėte?
– Labiausiai džiaugiuosi galėjusi prisidėti prie to, kad pagaliau Seimas priėmė įstatymą, draudžiantį smurtą prieš vaikus.
Kartu su bendramintėmis pakvietėme Lietuvos meno ir pramogų pasaulio atstovus sukurti trumpus filmukus – paraginti žmones pasirašyti peticiją „Užtikrinkime saugią vaikystę kiekvienam vaikui“.
Sulaukėme didžiulio, rekordinio, žinomų žmonių palaikymo socialiniuose tinkluose ir padėjome surinkti daugiau nei 30 tūkstančių parašų!
Kartu su Paramos vaikams centru ir Rima Olberkyte surengėme eitynes už saugią vaikystę, po kurių pasirašytą peticiją įteikėme Seimo vadovui Viktorui Pranckiečiui.
Kaip dabar pamenu tą jaudulį, kai per naktį gaminome ženkliukus su užrašu „Vaikystė be smurto“, kuriuos paskui segėjo visi palaikantys mūsų iniciatyvą. Kiekvienas prisidėjo tuo, kuo galėjo.
Štai mano pažįstamas verslininkas Tomas Šiuipys padovanojo eitynėms daugybę baltų balionų, kurie tapo šio judėjimo simboliu.
O paskui buvo svarstymas Seime, balsavimas. Jautėmės lyg dalyvautume kokiame sąjūdyje, susivieniję dėl labai svarbaus tikslo! Ir koks džiaugsmas apėmė, kai įstatymas buvo priimtas! Tai buvo didžiulė pergalė! Sakyčiau, net istorinė.
O kiti mano darbai – smulkūs, kasdieniai, juos tikriausiai galėtų daryti kiekvienas.
Rašau straipsnius smurto prieš vaikus tema – manau, kad pirmiausia reikia pradėti nuo visuomenės sąmoningumo ugdymo.
Savo dukrytės ir draugų vaikų išaugtus drabužėlius aukoju Krizinio nėštumo centrui, dalyvauju labdaros akcijose. Kiek galiu, remiu Krizinio nėštumo centrą ir Paramos vaikams centrą finansiškai, jiems labai reikia mūsų visų pagalbos.
– Ar augindama dukrą sugebate atsiriboti nuo slogių su vaikais susijusių temų, kurios sukrečia visuomenę?
– Šias istorijas priimu labai jautriai, susitapatinu, vėl grįžtu į savo pačios vaikystę. Bet vien gailėtis ir sielvartauti neužtenka, tai nieko nepakeis.
Todėl ir savanoriauju, kad nors kiek prisidėčiau prie to, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau.
– Kol neturėjote dukros, buvote kritiškai nusiteikusi vaikų atžvilgiu ir nemanėte, kad tai – didelė laimė.
– Tikrai taip, anksčiau vaikai net erzindavo mane. Galvodavau: tiek daug triukšmo ir pareigų, kam man tas vargas? Įsivaizdavau savo gyvenimą be vaikų ir buvau įsitikinusi, kad būsiu laiminga be jų.
Juk man puikiai sekėsi gyventi ir be jų: organizavau renginius didžiausioms Lietuvos ir užsienio įmonėms, daug keliavau po egzotiškas šalis, bendravau su įdomiais žmonėmis – gyvenau savo svajonių gyvenimą!
Tačiau gamta padarė savo darbą. Vos paėmiau savo netyčiukę dukrytę ant rankų, viskas apvirto aukštyn kojom.
Supratau, kad gavau nuostabią dovaną – nepaprastai stiprią meilę savo vaikui. Ir nuo to suvokimo momento man tiesiog gaila tų mamų, kurios nebuvo taip apdovanotos: nemyli savo vaikų, todėl juos skriaudžia.
– Kaip įsivaizdavote motinystę ir kokia jums ji yra dabar? O gal jau pasvarstote apie antrą vaiką?
– Kol laukiausi, bijojau, kad man nesiseks būti gera mama, kad nesusitvarkysiu, nesugebėsiu. Bet kažkaip savaime viskas susitvarkė ir stojo į savo vietas.
Aišku, kartais nerimauju, ar viską gerai darau. O kuriai mamai taip nebūna?
Bet Vasara sveika, linksma – taigi, matyt, man visai neblogai sekasi! O aš esu tiesiog laiminga. Labai banalu, bet tai tiesa.
Antro vaiko kol kas neplanuojame, bet visi puikiai žinome, kaip man sekasi tokius dalykus planuoti. (Juokiasi.) Jau nieko nebeteigiu kategoriškai. Jei vieną dieną jis ar ji nuspręs ateiti į mūsų šeimą, vadinasi, taip ir turi būti – priimsime ir mylėsime, bet kol kas turime kitų planų.
– Ar šiuo metu visiškai esate atsidavusi dukters auginimui, ar dalijate kasdienybę tarp motinystės ir darbų?
– Dukrytės priežiūrai teikiu pirmenybę, tačiau aš turiu savo įmonę ir negaliu visiškai nedalyvauti jos veikloje. Juk nepasakysi savo kolegoms ir klientams, kad susitiksime po poros metų, kai baigsis motinystės atostogos.
Be to, aš beprotiškai myliu savo darbą! Todėl kai mano įmonė „Menai renginiai“ organizuoja svarbiausius renginius, darau motinystės atostogų pertrauką ir trumpam grįžtu į darbus.
– Kas jums padeda prižiūrėti mažylę? Kiek prie dukters auginimo prisideda jos tėtis?
– Vasaros tėtis labai daug prisideda. Jis moka viską, ką ir aš, – gali ir sauskelnes pakeisti, ir pamaitinti, ir užimti mažylę. Esame tikrai lygiaverčiai tėvai ir dukrai nėra jokio skirtumo – būti su tėčiu ar su mama.
Jis mane pavaduoja vakarais ir savaitgaliais, nes tokiu laiku ir vyksta mūsų įmonės organizuojami renginiai.
Taip pat turime nuostabią auklę, kuri rūpinasi ne tik Vasara, bet ir mumis.
Už tai jai esame labai dėkingi. Ji jau tapo mūsų šeimos nare, savu, artimu žmogumi. Ji ir mūsų vestuvėse dalyvaus ne todėl, kad reikėtų pagalbos, o todėl, jog norime dalytis su ja savo džiaugsmu kaip su vienu artimiausių žmonių.
Dar mums labai padeda Vasaros močiutė – jos tėčio mama. Aktyviai Vasaros gyvenime dalyvauja ir jos būsima krikštamotė. Ji nuolat pasisiūlo pabūti su Vasara, kad mes su jos tėčiu galėtume nors trumpai pabūti dviese.
– Kokių pomėgių turite, kaip ilsitės?
– Pomėgiams jau nelabai lieka laiko.
Labai mėgstu skaityti, bet jau nepamenu, kada galėjau ramiai pasėdėti su knyga.
Net mėgstamame „Kino pavasaryje“ šiemet buvau tik viename filme, o seniau šiuo festivaliu tiesiog gyvendavau!
Vakarėliai, renginiai, vakarienės restoranuose tapo retenybe. Pirma, su mažąja paprasčiau pasigaminti ką nors skanaus namie nei susiruošti į miestą.
Antra, namuose jai saugesnė aplinka, ji čia jaučiasi ramesnė. Anksčiau juokiausi iš namisėdų, o dabar pati tokia tapau – namie man smagiausia, nes čia geriausia vaikui.
– Ar dalyvaujate mamų forumuose ir aptarinėjate su bendramintėmis vaikų auginimo rūpesčius?
– Forumuose nesilankau, bet savo feisbuko paskyroje mielai aptariu įvairius vaikų auginimo klausimus. Tarp mano draugių yra daug veiklių mamų, su kuriomis galima pasitarti, iš jų pasimokyti.
Tad neretai klausiu jų patarimo ar dalijuosi savo atradimais ir patirtimi. O šiaip tai internetas visagalis! Jis tikrai labai palengvina gyvenimą. Ten surandu daug reikalingos informacijos ir apsipirkinėti pamėgau internetu, kad nereikėtų vaikščioti po parduotuves ir galėčiau kuo daugiau laiko skirti dukrytei ir savo mylimam vyrui.
– Esate pasakojusi apie ankstesnį savo gyvenimą, kad buvote ištekėjusi, regis, už karininko. Įstrigo viena detalė – laikėte save netinkama žmona, kad vyrui į darbą neįdėdavote paruoštų pietų, o kiti jo kolegos atsinešdavo pietų dėžutes. Jūs buvote netradicinė žmona?
– Reikėtų įvertinti tai, kad tada man buvo 21 metai. Kažin ar daug žmonių iš tikrųjų tokio amžiaus yra pasirengę šeimai?
Dariau, ką galėjau geriausio, bet sunkoka buvo suderinti ir šeimą, ir studijas universitete, ir darbą. Man iš tiesų buvo svarbu mokslas, karjera, norėjau susikurti pagrindą tolesniam gyvenimui. Manau, tai ir turi būti svarbu esant tokio amžiaus.
Viskam turi būti savas laikas. Man jis atėjo gana vėlai.
– Ar jūs esate tradicinė motina?
– O kas šiais laikais yra tradicinė mama? Jeigu tai mama, kuriai jos šeima svarbiau už viską, tai taip, esu tradicinė mama.
Pažįstu daugybę savo vaikams atsidavusių, rūpestingų mamų, kurios tuo pat metu dirba, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
Smagu, kad sulaukiame pagalbos iš aplinkinių ir galime rinktis, kaip gyventi, kaip derinti darbą ir šeimą, nenuskriausdamos savo vaikų.
– Žiemą jus sudomino vestuvių paroda. Ar rengiatės šią vasarą tekėti? Gal išsirinkote suknelę?
– Šiuo metu vestuvės planuojamos, man labai padeda vestuvių planuotoja Laura Vagonė. Ir suknelę jau turiu.
Suknelę greitai išsirinkau – ją radau pas dizainerį Egidijų Rainį. Nusprendžiau pirkti jau sukurtą, nesisiūti, kad nereikėtų gaišti laiko matavimams, jį mieliau skiriu šeimai ir naudingiems darbams.
