Testamento turinys išvertė iš koto
Kupiškio rajone, senajame Subačiuje, gyvenanti 73 metų Saulė Rudzinskienė neseniai parašė testamentą, kurio turinys apstulbino vietinį kleboną ir atėmė žadą kaimynams.
„Savo kūną palieku moksliniams tyrimams ir medicinos studijoms. Testamente nurodžiau, kad po mirties mane išvežtų tiesiai į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrą“, – sakė subatietė.
S.Rudzinskienė gerai apgalvojo savo sprendimą ir nekreipė dėmesio, kad daugelį pažįstamų tai šokiravo.
Kalbą apie netipinį testamentą ji užvedė prie dvasininko ir kelių parapijiečių. Mažo miestelio gyventojos pašiurpo vien nuo S.Rudzinskienės šnekų, jog velionio kremavimas yra pagirtinas reikalas, o jau tokio dalyko, kad save paaukotų preparavimui, nesvarbu, kad ir kilniu mokslo tikslu, šiame krašte niekas nebuvo girdėjęs.
„Kam aš žemėje gulėsiu? Giminėms tik nereikalingas vargas eiti kapų lankyti. Juk siela vis tiek išlekia, o palaikai tegu pasitarnaus studentams, būsimiems gydytojams“, – apsisprendimo motyvus aiškino moteris.
Nori dalintis gera nuotaika
S.Rudzinskienei ne naujiena, kad aplinkinius išmuša iš vėžių jos gyvenimo stilius. Rudzinskai yra spalvingiausia miestelio pora, gyvena su polėkiu, jų ir kiemas bei buitis kitokie, ir augintiniai ne kaip visų.
Valdos viduryje srūva iš molinių ąsočių sokonstruotas krioklys, po kiemą šeimininkams iš paskos vaikšto dvi ostfryzų veislės melžiamos avys su ėriukais, o norint patekti į namų vidų tenka pelnyti dviejų skardžiai lojančių rudalaikių korgių, Anglijos karalienės numylėtinių, simpatijas.
„Jei kam depresija, tegu atvažiuoja pas mus, užmirš, kad sirgo“, – kvatoja šeimininkė.
„Štai ji pagėrė ožkų pieno ir atsigavo“, – žmoną švelniai pašiepia Vladas Rudzinskas ir paaiškina, kad prieš trejus metus jie laikė ožkas. Beje, apie tai mes esame rašę.
„Aš visada atsigavusi, nereikėjo man nuo nieko atsigaut“, – gera nuotaika trykšta sutuoktinė.
Saulė su 72 metų Vladu Subačiuje apsigyveno tik prieš 4 metus.
Abu jie gryni vilniečiai. Ji – Dailės akademiją baigusi architektė, du paskutinius darbo dešimtmečius Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje dėsčiusi dailę, jis – inžinierius, darbavęsis sostinės geležinkelių konstruktorių biure.
„Atvažiavom kartą į Subačių pasisvečiuoti pas Vlado pusseserę, jam miestelis labai patiko ir sumąstė, kad norėtų čia gyventi, o aš maniau, kad jei kur kraustysiuosi iš sostinės, tai į Palūšę, ten mano giminės šaknys“, – pašnekovė primena, ką ir anksčiau mūsų korespondentams pasakojo.
Netoli Subačiaus buvo V.Rudzinsko senelių gimtinė, bet tėvas, aktorius Juozas Rudzinskas, jau buvo grynas asfalto vaikas, gimęs Rygoje, o vėliau gyvenęs Vilniuje, 11 metų vadovavęs Vilniaus valstybiniam akademiniam dramos teatrui.
„Kol dar dirbome, 17 metų čia važinėjome savaitgaliais“, – V.Rudzinskas paaiškina, kodėl miestelyje jaučiasi kaip savas.
Laukė pasaulio pabaigos
Rudzinskai žino darnaus vedybinio gyvenimo receptą. Vienas privalomas jo ingridientas – puikus humoro jausmas. Sutuoktiniai nuolat šmaikštauja, savo gyvenimo nuotykius pasakoja lyg anekdotus.
Ar negaila buvę palikti sostinę?
„Mieste visos blogybės, o čia diena praeina piktų žmonių nesutikus“, – paaiškina šeimininkas.
„Sakau likusiems Vilniuje: jūs gi nieko neveikiat! O čia man gerai: kasdien juodas darbas“, – antrina moteris.
„Ko Vilniaus ilgėtis? Daugiabučių skylučių? Kosti, čiaudi, šuniukams nuo triukšmų neramu, kaimynai girti laiptinėse miega, mašinų sirenos kaukia. Vaikystėje gyvenau ant Tauro kalno, iš ten atrodė, kad miestas be pertrūkio dunda“, – ankstesnio gyvenimo vaizdą piešia vyras.
V.Rudzinskas patikslina, kad tikroji priežastis kraustytis į atokią provinciją buvo ne jo trauka giminės žemei, o kad žmona labai susirūpinusi laukė pasaulio pabaigos, kuri, pagal įvairius pranašus, jau kelis kartus turėjo ateiti.
„Pirmąkart visi supanikavo prieš 2000-uosius, esą pasaulis iškriks, nes nebeveiks kompiuteriai. Tada daug kam galvos susisuko, štai verčiantis tūkstantmečiui pas mus, geležinkelyje, į darbą neatėjo traukinio mašinistas, žmogus vėliau aiškino manęs, kad bus pasaulio pabaiga“, – prisiminė V.Rudzinskas.
Prieš pat 2000-uosius Rudzinskai ir nusipirko palaikį namelį Subačiuje.
„Kai pradėjom čia važinėt, pažįstamiems sakiau: atėjus pasaulio pabaigai nebebus elektros, auginsiu daržoves, gersiu ožkos pieną ir išgyvensim. Žmonės ir tikėjo mano kalbom“, – iš juoko vos negriūva S.Rudzinskienė.
Svarbu, kad veiktų stabdžiai
Taigi kur ta darnios šeimos paslaptis?
„Begalinė mano ir jos kantrybė“, – nedaugžodžiauja V.Rudzinskas.
„Aš moku nutilt laiku. Stabdžiai veikia“, – į toną tęsia S.Rudzinskienė.
Moters nuomone, gyvenant santuokoje svarbu mylėti ne tik kitą, bet ir save. Tai ne egoizmas. Nemylinčiam savęs dažnai pasaulis atrodo juodas, viskas sunku, nemiela, neįveikiama, toks žmogus pilnas graužačių, pavydo, neišsipildžiusių vilčių. O kai save myli, ir aplinką matai šviesiomis spalvomis, moki gerbti kitą, jam padėti, gali šalia esantį globoti, maloniai su juo elgtis, atjausti.
„Jei negali pakeist problemos, keisk požiūrį“, – dar vieną laimės ingridientą atskleidžia S.Rudzinskienė.
Abu sutuoktiniai sutaria, kad geriau nereikia, jei atsibudęs ryte girdi, matai, gali judėti ir jauti, kad šalia guli šilta tavoji antroji pusė.
„Tas gyvenimas per trumpas, kad dėl kažko aikštytumeis“, – vyras deda tašką darnos receptui.
Klausė, ar vyras suaugs
Rudzinskai ne šiaip sau brangina santuoką, jiedu kartu 24 metai, į porą susiėjo artėdami prie 50-mečių, o prieš tai turėjo kitas šeimas.
„Pirštis ėjau pas jos mamą su sūnumi. Pabučiavom jai ranką ir pasakėm, kad globosim. Pažadėjau jos nepaleisti. Mama tarė: bus sunku, bet nebus nuobodu“, – kalba vyras.
„Bet juk aš jį visą gyvenimą globoju!“ – šūkteli S.Rudzinskienė.
Moteris pasakoja kartą ėjusi pas būrėją, kad pasakytų, kas per žmogus jos naujasis sutuoktinis. Būrėjos kortos parodė vaiką. S.Rudzinskienė apstulbo, nejau tokiame amžiuje jiedu dar vaikų susilauks? Ateities spėjikė paaiškino, kad jis, sutuoktinis, yra didelis vaikas.
„Klausiu, ar suaugs. O būrėja sako: kuo toliau, tuo labiau vaikės“, – meiliai į vyrą žiūri S.Rudzinskienė.
Saulė, prieš sutikdama Vladą, buvo du su puse karto ištekėjusi. Du kartus tradiciškai, o tą pusę – antrąkart už to paties vyro.
Vladui dabartinė santuoka antra, į Saulės glėbį jis pateko gelbėdamasis nuo našlystės liūdesio.
Pirmąkart S.Rudzinskienė ištekėjo 20-ies, sąžiningai su vyru išgyveno 18 metų, užaugino dvi dukras.
„Būdama ištekėjusi niekad į kairę neidavau, turėjau nuostatą: aš iš tos lėkštės, kur kiti valgė, jau nevalgysiu“, – taip apie neištikimybę sako ji.
Dukart brido į tą pačią upę
Vyras buvęs gražus, subtilus ir inteligentiškas, bet turėjo kliaudą: užeidavo piktumo priepuoliai, o ramioje šeimoje augusi Saulė tokių dalykų nepakentė. Pratrūkus pykčiui vyras išdergdavo visą šeimą, sukritikuodavo iki kažkelintos kartos giminę.
„Aš verkiu. Ryte jis klausia: pupyte, kokį man kaklaraištį prie marškinių priderint? Aš ir ištižtu“, – prisipažįsta pašnekovė.
Galiausiai kantrybė trūko, moteris išsiskyrė. Buvęs sutuoktinis dažnai aplankydavo, Saulei jo pasidarė gaila ir sutiko už jo ištekėti antrą kartą. Su tuo pačiu vyru ištvėrė 8 mėnesius.
„Prie manęs jis jau valdydavosi, bet pyktį išliedavo ant vaikų, o kartą suspardė šunį“, – neslepia.
Antras vyras buvo šaunus menininkas, bet gerdavo. Santuoka su juo truko 6 metus.
Po visų nesėkmingų šeiminių santykių Saulė grįžo gyventi pas mamą. Tuo metu dukros jau gyveno savarankiškai, ji Žirmūnų gimnazijoje dirbo dailės mokytoja ir nė minčių neturėjo dar kartą kurti šeimą.
Patarinėjo pažinčių ieškoti kapinėse
„Aš vyro neieškojau, tai Vlado sūnus Juozukas, mano 15-metis mokinys, nusprendė, kad galiu tapti jam gera pamote. Mokykloje visi žinojom, kad mirė jo mamytė. Juozukas ir surezgė planą, kaip mus supažindinti. O aš pilna gailestingumo, kaip našlio nepaguosi? Ta savybė iš tėvelio, jis buvo siuvėjas, dabar vadintųsi dizaineriu, nes pats modeliavo ir fasonus sugalvodavo. Jis buvo labai gailestingas, nueina į balių, žiūri, sėdi kokia šluba ar žvaira, kurios niekas nešokdina, tai jis ne tik pašokdina, bet dar ir ką gero pasako“, – kalba S.Rudzinskienė.
V.Rudzinsko žmona sirgo ilgai, ne vienus metus gulėjo ant patalo. Liga ypač suaktyvėjo po Černobylio avarijos.
„Mes likom vieni, vyresnysis sūnus jau buvo studentas, o jaunėlis aštuntokas. Mačiau, kad vaikui sunku. Kartą išgirdau per radiją psichologo patarimus, kaip išgyventi artimo netektį. Jis aiškino, kad užsidaryti liūdesy nesveika, jei tai tęsiasi ilgiau nei metus, reikia kreiptis į medikus. O kurgi nebejauniems žmonėms susipažinti? Per televiziją patarinėjo: kapinėse arba vestuvėse. Tokių juokų juk nekrėsi. O čia sūnus pasakė, kad dailės mokytoja būtinai liepė su ja susisiekti“, – prisiminė V.Rudzinskas.
Vyras nuolat eidavo į tėvų susirinkimus, bendravo su klasės auklėtoja, bet dailės mokytojos nepažinojo, jos net matęs nebuvo. Apsidžiaugė: galbūt pedagogė sūnuje įžvelgė talentą.
Tekėti privertė šuo ir vienas šūksnis
Tuo metu dideli vatmano lapai buvo deficitas. Kadangi tėvas dirbo konstruktoriumi, namie jų turėjo. Juozukas paėmė kelis lapus, susuko į tūtą ir nunešė dailės mokytojai, pasakė, kad čia nuo tėvo.
„Klausiu: kaip atsidėkot už vatmaną? Juk pinigų tau negaliu mokėt. O jis: nieko man nereikia, tik ar gali mano tėtis jums paskambinti?“ – toks veiksmas vyko antrame fronte.
Mokinio tėvo skambučiai mokytojai baigėsi pasimatymu.
„Iš pradžių jis man pasirodė nuoboda. Kelis kartus skambino, nebuvau namie, atsiliepdavo mama, o kartą pakėliau ragelį ir sakau: čia aš. Jis šūktelėjo: „Fantastika!“ Tas žodis mane ir pražudė, nusprendžiau, kad tas vyras kažką tokio turi“, – juokiasi moteris.
Pirmas pasimatymas įvyko po liepa prie vaistinės kampo.
„Juozukas buvo toks gražus, blakstienos juodos, iki pusės skruostų, maniau, ateis ir našlys gražuolis. O stovi ant kampo toks sublogęs, sukritęs. Ką padarysi, parsivedžiau namo, pristačiau mamytei. Ji nei peikė, nei gyrė, bet mūsų kalaitė bokserė nukrito prieš jį aukštielninka, leidosi glostoma, prašė paausius kasyt. Čia dar kartą pražuvau, manau, jei šuo jį pripažino, gal ir geras žmogus, nors ir labai liesutis“, – pirmą pažinties akimirką anekdotu verčia pasakotoja.
Su pamote apgaudinėjo tėvą
Ar Juozukas džiaugėsi pamote? Gal atėjusi į šeimą ji tapo žiežula?
„Mes Vladą apgaudinėjom“, – senų nuodėmių jau nebeslepia S.Rudzinskienė.
Mokinys ir mokytoja įsitaisė specialų rašiklį ir juo iš dienoraščio panaikindavo dvejetus, į geresnius ištaisydavo ir kitus pažymius.
Vlado ir Saulės vedybomis labiausiai džiaugėsi pastarosios teta.
Kai sužinojo, kad čia J.Rudzinsko sūnus, buvo labai laiminga. Kai ji grįžo iš Sibiro, niekas nenorėjo priimti į darbą, o J.Rudzinskas ją priėmė į teatrą vyriausiąja buhaltere“, – pasakojo moteris.
O jaunavedžiai, susiėję brandžiame amžiuje, ar ilgai kampus šlifavo?
„Ji man žadėjo motociklą ir kelionę į kalnus“, – liūdną vaizduoja V.Rudzinskas.
„Aš jam kaip mažam vaikui vis ką nors pažadu. Pati labai mėgau teatrus ir koncertus, o su Vladeliu visko nustojau“, – tokiu pat stiliumi vaidina S.Rudzinskienė.
„Ji man norėjo nupirkt motociklą po avarijos, kai su juo kažkas kitas užsimušė“, – juodo humoro link pasuka vyras.
„Nereikia savęs aukot. Aš pasiaukojau, jis nesupranta. Atvirkščiai, pabrėžia, kad buvau vargšė, o jis mane išgelbėjo“, – ta pačia gaida tęsia žmona.
V.Rudzinskas patvirtina, kad uošvė buvo teisi, gyvendamas su Saule nepanuobodžiausi.
„Man visko reikia, turiu gausybę planų, noriu remonto, gražinti teritoriją, o Vladas pyksta“, – skundžiasi šeimininkė.
„Aš nepykstu, džiaugiuosi, tik nereikia užsigriebt darbų nebe pagal jėgas“, – sutuoktinę prilaiko vyras.
V.Rudzinskas prisipažįsta, kad tik vedęs Saulę sužinojo, kokie gardūs gali būti cepelinai su mėsa. Seniau valgydavo labai paprastą maistą, dažnai kruopas, o dabar štai stovi stiklainis uogienės, ir gali visą sulapnoti.
Rūkaliams pakako sakinio
S.Rudzinskienė jau seniai nebemokytojauja, bet apie ją, kaip apie nepakartojamą pedagogę, iki šiol ir internete sklando legendos, ji buvusi ta, kuri sutaria su didžiausiais neklaužadomis. Mokytoja ypač rūpinosi tais, kuriuos kiti pedagogai laikė „nurašytais“. Su moterimi per socialinius tinklus ir dabar susisiekia buvę mokiniai.
Kartą mokiniai S.Rudzinskienės paklausė, kodėl ji, architektė ir dailininkė, dirba mokykloje, juk ne prestižas.
Mokytoja atsakė tokiu būdu taupanti pinigus: dirbant mokykloje nereikia eiti į teatrą, kiną, cirką ir zoologijos sodą, nes viską turi vietoje.
Kita, mokinių pasakojama, anekdotine virtusi situacija, kaip mokytoja Saulė vieną dvyliktokų klasę atpratino rūkyti.
Eidama pro rūkalius niekad jų viešai nebardavo, nepamokslaudavo. Kartą klasėje lyg atsitiktinai pasakė kažkur skaičiusi, kad rūkymas greit priveda prie impotencijos.
Iškalbingiausias mokinys replikavo, kad štai jo senelis nuo 12-os metų rūko, ir nieko.
„O tu paklausk bobutės, koks tas senelis“, – lyg ir juokais tarstelėjo dailės mokytoja.
Per dvyliktokų išleistuves tas aštrialiežuvis išvedė mokytoją šokti ir jai pasakė, kad jis ir kiti bendraklasiai jau neberūko.
„Matyt, su bobute pasikalbėjo“, – juokasi S.Rudzinskienė.
Vagys pažinę pagal portretą
S.Rudzinskienė prisimena vieną keistą įvykį.
Kartą po Subačiuje praleisto savaitgalio ji su vyru grįžo į Vilnių ir suprato, kad būste lankėsi vagys. Prie buto durų ant žemės mėtėsi spynos šerdelė, antrosios durys buvo išlaužtos ir gulėjo ant žemės.
Žengusi į butą moteris pamatė, kad vonioje dega šviesa. Buvo nejauku, gal plėšikai dar viduje?
Į butą įleido savo šunį. Keturkojis aplakstė, bet nelojo, vadinasi, svetimų nebebuvo.
Rudzinskai įėjo vidun ir ėmė žvalgytis. Vonioje ant lentynėlės gulėjo 4 auksiniai žiedai. Iš pirmo žvilgsnio niekas nebuvo dingę. Jie iškvietė policiją.
Pasikalbėjusi su kaimyne S.Rudzinskienė sužinojo, kad šią naktį kažką girdėjo, bet niekam nepranešė, jos durų akelė buvo užklijuota, nematė, ar tikrai laiptinėje kažkas buvo.
„Klasėje pasakiau: buvo vagys, bet nieko nepaėmė. Vaikai, sužinokit, kas tokie, kodėl nieko nepaėmė ir ar dar sugrįš? Netrukus gavau žinią: įsilaužė, pamatė mano portretą. „Ach, čia mokytoja Saulė!“ ir tuojau pat nešė kudašių lauk“, – prisiminė moteris.
Pareigūnai Rudzinskams sakė, kad dirbta profesionalų, nėra pirštų atspaudų, laužtasi su pirštinėm, pasiruošti įrankiai, užlipdytos kaimynų durų akutės, bet pirmą kartą mato tokį stebuklą, kad nieko nepaimtų.
