Daugiau negu pusę amžiaus – nuo tada, kai karalienė Elizabeth II 1952 metais užėmė sostą, princas Philipas su sutuoktine gyvena Bakingamo rūmuose. Per tą laiką pasikeitė kelios karališkosios Windsorų šeimos kartos.
Bet iki šiol princas Philipas mena pusryčius savo vestuvių su Elizabeth išvakarėse – 1947 metų lapkričio 20-ąją.
Tuomet jis ilgėliau užtruko prie stalo su savo pussesere Patricia Mauntbatten ir jam išsprūdo: „Tai, ką ketinu daryti, drąsa ar beprotybė?“
Tuomet jam buvo 26-eri. Elizabeth jis jau pažinojo septynerius metus, kai pirmą kartą pamatė 1939 metų vasarą.
Tada Didžiosios Britanijos karalius Jurgis VI ir karalienė Elizabeth atvedė savo dukteris susipažinti su Dartmuto karinių jūrų pajėgų koledžu, kur Philipas buvo kadetas.
Po to jo dėdė, jaunesnysis motinos brolis Dickas Mauntbattenas, pasiėmė papusryčiauti su karališkąja šeima. Smalsus tuo metu 13-metės Elizabeth žvilgsnis kartkartėmis apsistodavo ties Philipu.
Iš pradžių ji žiūrėjo su susidomėjimu, o jau pusryčiams baigiantis – susižavėjusiu mergaitišku žvilgsniu.
Jaunystėje Philipas buvo labai gražus ir tai puikiai žinojo. Aukštas, mėlynakis, plačiapetis blondinas įdegusiu, vėjo nugairintu veidu ir raumenimis, kurie ryškėjo po lengvais vasariniais marškiniais.
Per pusryčius Philipas nesivaržydamas ginčijosi su karaliumi apie jūrų pėstininkų pranašumus, kartais net karščiavosi. Elizabeth tikriausiai įsimylėjo mėlynakį blondiną ir tokį jo akiplėšiškumą: juk ji dažniausiai matė pataikūnus!
Nors Philipas savo kilme neprilygo Windsorams, iš esmės buvo kilmingesnis nei Elizabeth, kurios motina neturėjo karališkojo kraujo, buvo kilusi tik iš aukščiausios britų aristokratijos.
Philipo tėvas – Graikijos ir Danijos princas Andrew, motina – princesė Alice Battenberg. Jis turi mažiausiai penkių Europos karališkųjų šeimų kraujo, taip pat ir Romanovų.
Princas Andrew, jo broliui karaliui Konstantinui atsisakius sosto, buvo priverstas palikti savo tėvynę Graikiją. Per Graikijos ir Turkijos karą grįžo namo, bet apkaltintas dėl karinių nesėkmių vėl buvo išsiųstas iš šalies.
Tuomet ir gimė Philipas. Jo vaikystė prabėgo Paryžiuje, kur įsikūrė šeima. Tėvo visą laiką nebuvo namuose, ir berniukas leido laiką penkių moterų – motinos ir keturių seserų draugijoje.
Šeima neturėjo tarnų, motina buvo neprigirdinti, bet slėpė savo trūkumą, siaubingai jo gėdydamasi. Gal dėl to princo Philipo balsas visą gyvenimą taip ir liko ausį rėžiantis, skardus, „būgninis“, nes kalbėdamasis su motina visą laiką turėjo šaukti.
Aštuonerių metų Philipą tėvai nusiuntė mokytis į uždarą mokyklą – internatą „Cheam“ Anglijoje. Po to į garsųjį Škotijos internatą „Gordonstoun“. Čia, kaip manė Philipas, jis ir tapo tikru vyru.
Stipriai ištįso, o raumenis ant iš prigimties silpnų rankų auginosi pats. Keldavosi pusę keturių ryto, treniravosi tamsiame internato kieme, kilnojo svarmenis ir ant skersinio darė atsispaudimus – po 20, 30, 100 kartų.
Prakaitu ir krauju pasiekė, kad jo bijotų ir nedrįstų šaukti, jog jo tėvas – išlaikytinis, o motina – šizofrenikė.
Panašius žodžius jo tėvų adresu yra išsakiusi būsimoji uošvė, Elizabeth motina, taip atkalbinėdama dukterį nuo beprotiškos santuokos.
Vienas Dievas tegali būti liudininkas, kaip kentėjo Philipas, kai jam pasakojo, iki ko nusirito jo tėvas. Princas Andrew, apsistojęs mažyčiame bute lošimo namais garsėjančiame Monako Monte Karlo rajone, gyveno savo meilužės sąskaita, siaubingai gėrė ir nesėkmingai bandė išlošti.
Varganai su vaikais Paryžiuje gyvenusiai jo sutuoktinei, Philipo motinai princesei Alice, stipriai pašlijo nervai, ji mėgino nusižudyti, buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę, o vaikus pasiėmė giminaičiai.
Iki šiol princui Philipui atrodo neįtikėtina, kad jaunosios Elizabeth neatstūmė jos motinos kalbos. Esą jos jaunikio genuose – tėvo paleistuvystės ir motinos šizofrenija.
Antrojo pasaulinio karo metais Philipas kovėsi anglų eskadros sudėtyje Ramiojo vandenyno fronte. Niekuomet nesislapstęs už kitų nugaros, pelnė daugybę karinių apdovanojimų.
Per visą karą jis susirašinėjo su jaunąja Elizabeth, savo vidinėje uniformos kišenėje saugodamas jos portretą. Neaukšta, vapsvos liemens ir spindinčių akių brunetė pavergė jo širdį.
Vos tik karas baigėsi, Philipas nuskubėjo susitikti su Elizabeth. Jis buvo sujaudintas, kad ir princesė jo neužmiršo.
Kada gi jis sukaupė drąsos, kad pasipirštų vyresniajai karaliaus dukteriai?
Tai įvyko 1946 metų vasarą, kai jie dviese vaikštinėjo po karališkosios Balmoralo vasaros rezidencijos parką. Elizabeth ištarė „taip“ net nepaklaususi tėvų sutikimo. Štai taip netikėtai pasikeitė Philipo gyvenimas.
Suprantama, kad prieš jį sukilo visi karališkųjų rūmų artimi ir tolimi giminaičiai, liokajai ir pataikūnai. Bet kad ir kaip būtų keista, jaunojo vaikino pusėn stojo nuotakos tėvas karalius Jurgis VI.
Jis pasakė dukteriai suprantantis jos jausmus, o Philipą laiko tikru vyru, o ne išlepintu ištižėliu – aristokratu. Be to, Philipas pažadėjo nerūkyti ir iki šios dienos nesulaužė šio pažado.
Karalius padovanojo būsimajam žentui ištisą kolekciją aukštų titulų, o Philipas laužė galvą, ką vestuvių dieną padovanoti nuotakai.
Išgelbėjo jį motina. Princesė Alice kažkokiu būdu sugebėjo išpirkti iš Atėnų banko kažkada užstatytą tiarą, padabintą 86 brangakmeniais ir pusbrangiais akmenimis. Ją atidavė sūnui, kad jis padovanotų nuotakai.
Princesė Alice buvo pakviesta į sūnaus vestuves, o už vokiečių ištekėjusios ir Vokietijoje įsikūrusios Philipo seserys – ne. Kvietimo negavo ir Paryžiuje gyvenantis karaliaus Jurgio VI brolis, buvęs karalius Eduardas VIII, kuris atsisakė sosto dėl meilės.
Philipas savo vestuves prisimena lyg sapne. Medaus mėnuo, paskui pirmieji santuokos metai. Jis tik vėliau įvertino, kaip laisvai ir linksmai jie tada gyveno – beveik kaip paprasti žmonės.
Kiekvieną dieną – teatrai ar vakarėliai su šokiais, šampanu atskirai nuo vyresniųjų atokiuose rūmų apartamentuose. Pusbroliai ir pusseserės, tiesiog bičiuliai: jaunoji Elizabeth leipo juokais ir atvirai šypsojosi.
1952 metų žiemą princesė Elizabeth ir princas Philipas smagiai atostogavo nedideliame Kenijos miestelyje.
Rusvai žalsvos spalvos kelnes mūvėjusi Elizabeth kartkartėmis džiaugsmingai sušukdavo ir be paliovos savo kamera filmavo beždžiones, raganosius, dramblius, ramiai vaikštinėjusius ištisais būriais.
Iš savo sekretoriaus gavęs žinią apie 57 metų karaliaus Jurgio VI mirtį princas Philipas nuskubėjo pas žmoną.
Išgirdusi, kad tėvo nebėra, 25 metų Elizabeth tarsi iškart susitaikė su savo likimu: veidas tapo griežtas, ji sučiaupė lūpas ir neišriedėjo nė viena ašara.
Tylėdama Elizabeth persirengė gedulo drabužiais. Juos, kaip dar anksčiau sužinojo Philipas, karališkosios šeimos nariai visada imdavo į keliones – dėl viso pikto.
Per tą laiką, kai buvo ruošiamasi Elizabeth karūnavimui, pirmą kartą per penkerius santuokos metus princas Philipas pasijuto nereikalingas.
Kadangi žmoną nuolat supo dvariškiai, padėjėjai, patarėjai ir kitokie žmonės, prie jos nebuvo įmanoma prieiti.
Be to, paaiškėjo, jog Elizabeth siaubingai bijo, kad kas nors pakryps ne taip, kaip reikia.
Tikru išbandymu princui Philipui tapo pusryčiai su žmona. Likus mėnesiui iki ceremonijos ji sėsdavo prie stalo su karūna, kad prie jos įprastų ir viešai neapsijuoktų.
Princas Philipas suvokė: žmonai nėra lengva. Anglijos monarchų grynojo aukso, 275 brangakmeniais inkrustuota karūna sveria 3 kilogramus!
Elizabeth gėrė savo mėgstamą rytinę „Earl Grey“ arbatą, ranka prilaikydama karūną, kuri pradžioje vis nuslysdavo į šoną.
Kad jo, karalienės vyro, likimas bus išskirtinis, vienas įdomiausių pasaulyje, princas Philipas pajuto 1953 metų birželio 2-ąją, per sutuoktinės karūnavimo ceremoniją.
Po bažnytinio patepimo princas Philipas – antras po arkivyskupo – priėjo prie soste su skeptru rankose sėdinčios žmonos. Pakilęs penkiais laipteliais atsiklaupė priešais Elizabeth II.
Nesuvirpėjo nė vienas jos veido raumenėlis, jis liko be išraiškos. Nejau tai jo Elizabeth?
Pirmaisiais mėnesiais po karūnavimo princą Philipą vis dažniau užklupdavo panika, nepasitenkinimas ir pyktis, nors jis kaip įmanydamas tai slėpė.
Ką reiškia būti princu konsortu – valdančios karalienės vyru, kuris pats nėra karalius? Jis – visiškai beteisis, o jo gyvenimas apribotas daugybės sąlygų.
Jis visada turi eiti per žingsnį atsilikęs nuo žmonos. Bet tai buvo niekis, palyginti su tuo, kad jam teko atsisakyti karinių jūrų pajėgų karininko karjeros. Valdančios karalienės vyras negali eiti tarnybos!
Ką jis veiks tarp šitų sienų, kurios turi akis ir ausis, tvarkaraščių, protokolų, pataikaujančių dvariškių veidų?
Princo Philipo neleido į žmonos darbo kabinetą, nes jis neturi teisės susipažinti su valstybiniais dokumentais! Jis neturi teisės liestis prie Elizabeth laiškų – už tai jam gresia kalėjimas!
Dabar jie turi atskirus apartamentus Bakingamo rūmuose, o kartu miega vos ne pagal rašytinį susitarimą!
Pagal protokolą, Philipas susitikdavo su žmona tik popietinės arbatos. Iki to visas jos laikas buvo skirtas valstybiniams interesams: dokumentai, spauda, susitikimai, ministrų priėmimas.
Štai tokia dienotvarkė, nors karalienė realiai nevaldo ir nepriima jokių sprendimų.
Princo Philipo savimeilė maištavo, pretenzijų žmonai – veikiau jo naujajai padėčiai – daugėjo.
Didžiausias naujųjų giminaičių įžeidimas – rūmų atsisakymas suteikti princo Philipo pavardę – Mauntbattenas jo ir Elizabeth vaikams – princui Charlesui (68 m.) ir princesei Anne (67 m.).
Princas Philipas suprato, kad jei būtų žmonos valia, ji būtų sutikusi valdančiosios karališkosios šeimos pavardę pakeisti į vyro – taip kitados pasielgė karalienė Viktorija.
Bet motina, iškėlusi dukteriai sceną, pasiūlė jai kreiptis į tuometį Didžiosios Britanijos premjerą Winstoną Churchillį. Šis, žinoma, nerekomendavo Windsorų pavardės keisti į Mauntbattenų.
Įpykęs princas Philipas itin aštriai pasikalbėjo su premjeru, parašė didžiulio pasipiktinimo persmelktą laišką Parlamentui. Bet kai vėliau gimė Edwardas (53 m.) ir Andrew (57 m.), karalienė Elizabeth II jau sugebėjo pasiekti tai, ko norėjo vyras: suteikti sūnums dvigubą pavardę.
Bet šios princo Philipo atžalos buvo toli eilėje į sostą, tad Parlamentas numojo ranka į karalienės mostą.
Po pirmojo nepagarbos ženklo jo pavardei Philipas aiškiai suvokė: nei žmona, nei vaikai jam nepriklauso. Bet jis nenorėjo tenkintis rūmų statisto vaidmeniu.
35-erių princas Philipas karališkąja jachta „Britannia“ leidosi į pusės metų kelionę po pasaulį. Be sutuoktinės ir jos pritarimo.
Bet grįžęs iš maištingosios kelionės princas Philipas nusprendė elgtis kitaip. Juk kad ir kaip būtų, princo konsorto padėtis visiškai atitiko jo senamadišką pareigos ir garbės supratimą.
O kodėl jam netapus slaptuoju karalienės patarėju? Ne toks jau blogas vaidmuo.
Kaip ir anksčiau, karalienė Elizabeth II nerodė vyrui jokių valstybinių dokumentų, bet pradėjo pasakoti apie tai, kas vyksta.
Philipas mąstė, analizavo ir davė patarimų. Jis greitai perprato jam patikusį naują vaidmenį ir pamažu tapo pagrindiniu žmonos kritiku, mokytoju ir teisėju.
Artimi draugai ir giminės greitai suvokė, kas šioje šeimoje groja pirmuoju smuiku.
Praėjo tie laikai, kai princo Philipo dėdė lordas Mauntbattenas buvo tiesiog šokiruotas tapęs štai tokios scenos liudininku.
Karališkoji pora vyko pas jį svečius, į Hampšyro grafystę. Prie sportinio automobilio vairo sėdėjo princas Philipas.
Kiekvieną kartą posūkiuose, kai jis net nemanė sulėtinti greičio, karalienė Elizabeth II sulaikydavo kvėpavimą, o paskui garsiai iškvėpdavo.
Princui tai nusibodo ir jis mestelėjo: „Jei dar kartą tai pakartosi, išlaipinsiu!“ Ir padidino greitį.
Sprendimus šeimoje priimdavo tik princas Philipas. Ir tai pirmiausia pasakytina apie jų keturis vaikus.
„Kaip pasakys tėtis“, – frazė, kurią vaikai nuolat girdėjo iš motinos. Daugiausia rūpesčių buvo dėl Charleso. Karalienė Elizabeth II ir jos motina svajojo sūnų ir anūką atiduoti į Itono mokyklą – šiltą vietelę aristokratams.
Princas Philipas rūsčiai pažvelgė ir to pakako, kad Elizabeth II pasakytų: „Kaip pasakys Philipas.“ Ir išlepintas romantiškasis Charlesas buvo atiduotas į „Gordonstoun“ – tą pačią Škotijos mokyklą, kur mokėsi jo tėvas.
Atsigręždamas į praeitį princas Philipas pagalvodavo: vaikų likimas byloja, kad jis ir Elizabeth padarė ne viską. Trys iš keturių atžalų – Charlesas, Anne ir Andrew išsiskyrė. Anksčiau to karališkosiose šeimose nebūdavo.
Negana to, princas Charlesas vedė savo ilgametę meilužę Camillą Parker-Bowles (69 m.).
Princas Philipas mano, kad jis kaltas prieš vyriausiąjį sūnų. Juk jis pareikalavo, kad Charlesas vestų Dianą Spencer (1961–1997) ir užbaigtų romaną su Camilla.
Reikia pripažinti, kad princas Charlesas, kaip ir jo tėvas princas Philipas, sugeba būti ištikimi vienai moteriai.
Per antrąsias Charleso vestuves prie princo Philipo su šampano taure prisiartinusi švytinti Camilla pasakė: „Noriu, kad mano ir Charleso santuoka būtų tokia laiminga kaip jūsų!“
Dovanų gavo Lietuvos politikų šaržų knygą
Istorinis Didžiosios Britanijos karalienės Elizabeth II ir jos vyro princo Philipo vizitas Lietuvoje 2006 metų spalio 17 dieną aprašytas kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus dienoraščių knygoje „Paskutinė kadencija“.
Karališkoji pora liko sužavėta lietuvių svetingumo, o V.Adamkus dienoraštyje rašė, kad šis vizitas turėjo išskirtinę simbolinę reikšmę ir pabrėžė Didžiosios Britanijos pagarbą ir draugiškumą lankomam kraštui.
Viešnia įteikė V.Adamkui senovinę graviūrą su karališkųjų rūmų vaizdu ir monarchų poros nuotrauką su savo parašu, o dovanų gavo skulptoriaus P.Repšio sukurtus tris medalius.
Karalienė buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu su auksine grandine, o V.Adamkui įteiktas aukščiausias ir seniausias Jungtinės Karalystės Pirties ordinas.
Lankydamiesi Seime Jungtinės Karalystės monarchai domėjosi viduramžių žemėlapiu, kuriame Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) driekiasi iki Juodosios jūros, taip pat LDK Pirmojo Statuto sukūrimo aplinkybėmis.
Karikatūras kolekcionuojantis princas Philipas gavo dovanų Lietuvos politikų šaržų knygą.
Būdamas Vilniuje jis nepraleido progos susitikti su savo prieš daug metų įkurtos programos „Tarptautinio jaunimo apdovanojimai“ atstovais. Vilniaus universiteto Botanikos sode princas Philipas apžiūrėjo vadinamąjį angliškąjį sodą. Čia princas pasodino Didžiojoje Britanijoje plačiai paplitusį raudonąjį buką.
Išlydėjęs garbingus svečius namo V.Adamkus vėliau sulaukė laiško. Tai buvo padėka už monarchų pirmąjį vizitą į Lietuvą, o jį pasirašė „Jūsų gera draugė Elizabeth II“.
Istoriniam vizitui buvo rengiamasi iš anksto ir daug ką lėmė tai, kad Lietuvos valstybės vadovas turėjo galimybę asmeniškai bendrauti su Jungtinės Karalystės monarchais.
Dar prieš atvykstant Didžiosios Britanijos karalienei V.Adamkus su žmona Alma buvo pakviesti apsilankyti Bakingamo rūmuose Londone ir jos pilyje Škotijoje, kur turėjo galimybę pabendrauti asmeniškai ir nekaustomi oficialių iškilmių.
Kadangi 2001-aisiais Lietuvoje lankėsi karalienės Elizabeth II sūnus princas Charlesas, o dar anksčiau – ir jaunesnysis sūnus princas Andrew, Bakingamo rūmuose V.Adamkus išgirdo padėką už širdingą jos sūnų priėmimą.
Per V.Adamkaus vizitą Didžiojoje Britanijoje 2008 metų vasario 15-ąją karalienė Elizabeth II jį priėmė savo apartamentuose. Pasitikęs adjutantas paaiškino, kad V.Adamkus kviečiamas privataus pokalbio, todėl niekas neturėtų jo lydėti. Iš tikrųjų tai buvo nuoširdus pokalbis. Elizabeth II prisipažino, kad kartu su princu Philipu nekart peržiūrėjo nuotraukas iš vizito Vilniuje.
„Išeinant iš prabanga ir senove tviskančių karališkųjų rūmų galvoje sukosi mintis, kad mes per savo kasdienius rūpesčius ir intrigas nepastebime pasaulio siunčiamų palankaus dėmesio ženklų“, – rašė V.Adamkus.
Kalbėjosi apie istoriją, sportą, žvejybą ir vyną
Smalsus ir nuoširdus – tokiomis savybėmis užkariavęs savo pašnekovų širdis visame pasaulyje princas Philipas paliko gilų įspūdį ir Lietuvos politikams.
Jungtinės Karalystės valdovės Elizabeth II ir jos vyro princo Philipo viešnagės Lietuvoje metu jų garbei prezidento V.Adamkaus ir jo žmonos Almos surengtoje iškilmingoje vakarienėje prie vieno stalo sėdėjęs tuometis premjeras, o dabar Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas (nuotr.) su Edinburgo kunigaikščiu aptarė ne vieną temą.
„Mes kalbėjome apie žirgų lenktynes, tenisą, plaukimą, žvejybą, vyną. Palietėme įvairius politinius aspektus. Princas Philipas – vienas iškiliausių pašnekovų Europoje“, – prisiminė G.Kirkilas.
Šio monarcho erudicija, domėjimasis karybos istorija, kultūra, menu, sportu yra neatskiriami nuo britiškojo gyvenimo būdo.
Edinburgo kunigaikščiui Philipui didžiausią įspūdį paliko per iškilmingą sutikimo ceremoniją Prezidentūros kieme pasitikę aštuoni originalią XIV amžiaus kario aprangą vilkintys ir ginkluotę turintys lietuvių kariai. Ruošdamiesi įtakingos Europoje karališkosios poros vizitui Vilniuje entuziastai atkūrė šarvų komplektą: kalaviją, peilį, ietį, kirvį, pėstininko šalmą, apsaugas, šarvinius marškinius.
Archeologų ir istorikų pastangos ypač sužavėjo kilmingąją porą – ji įsiamžino kartu su viduramžių aprangą vilkinčiais kariais.
G.Kirkilui įsiminė Edinburgo kunigaikščio smalsumas. Jis įsitikino, kad monarchas labai gerai pasirengė vizitui į Lietuvą, taip pat domėjosi Lietuvos didikais ir jų biografijomis.
Pokalbis palietė ir kai kuriuos Lietuvos istorijos vingius. Pavyzdžiui, princas Philipas paprašė paaiškinti, ar okupacijos metais Maskva Lietuvai skirdavo savo gubernatorių.
G.Kirkilas atsakė teigiamai ir paaiškino, kad savotiškas gubernatorius būdavo lietuviškai nekalbantis kompartijos veikėjas, užimdavęs antrąjį pagal svarbą postą partinėje hierarchijoje.
„Aš supratau, kad princas Philipas nemėgsta patekti į tokią situaciją, kur ko nors nežinotų. Subtilus humoro jausmas, diplomatija ir aristokratiškos manieros bendraujant – tokiais bruožais išsiskyręs Edinburgo kunigaikštis nesistengė demonstruoti pranašumo, bet buvo puikus pašnekovas“, – prisiminė G.Kirkilas.
Mandagumas, kurį princas Philipas pademonstravo pokalbio pabaigoje, išdavė, kad jis labai vertina kitų žmonių pasiaukojimą.
Į iškilmingą vakarienę buvo pakviesti vertėjai. Nors G.Kirkilas su svečiu bendravo angliškai be vertėjų pagalbos, pasibaigus vakarienei princas Philipas atsisuko į vertėjus ir jiems padėkojo.
