Subtilią ir jautrią gyvenimo istoriją apie tai, kad yra biseksuali, iš Zarasų kilusi studentė Roberta Matusevičiūtė (24 m.) pirmiausia išguldė knygos puslapiuose, o tik vėliau papasakojo artimiesiems.
Draugai ir šeimos nariai ir iki tol manė, kad Roberta – heteroseksuali, iš kitų neišsiskirianti mergina. „Mano išvaizda apgaulinga – neatitinku visuomenės supratimo ir įsivaizdavimo, kaip turėtų atrodyti homoseksualūs ar biseksualūs asmenys“, – šyptelėjo studentė.
Šiandien Roberta trykšta gera nuotaika ir pasitikėjimu savimi.
Mokykloje trūko švietimo
Pati kone kasdien susidūrusi su situacijomis, kai reikia aiškinti apie savo lytiškumą, ji panoro išsklaidyti susiformavusius mitus ir padėti kitiems atsiskleisti, suvokti savąją tapatybę.
„Augau aplinkoje, kur vyravo heteronormatyvūs santykiai, o nukrypimas nuo vadinamųjų normų nebūdavo suprastas.
Nors paauglystėje turėjau santykių su vaikinais, niekada jiems nejaučiau to, ką pajusdavau merginoms.
Dabar, kai žvelgiu į praeitį ir prisimenu pirmąsias patirtis, imu suprasti, kad tam tikros emocijos, kurias man keldavo merginos, būdavo stiprūs romantiški jausmai, tačiau tada nesugebėjau to suprasti“, – pasakojo Roberta.
Kai ji mokėsi vidurinėje mokykloje, pamokų apie lytiškumo ugdymą nebuvo – niekas nekalbėjo apie jausmus, emocinę būseną.
„Suvokimas, jog esu biseksuali, man pačiai kėlė daugybę klausimų. Net buvau panirusi į depresiją, iš kurios vaduojuosi iki šiol“, – jautria tema prakalbo Roberta.
Biseksualumo tema šeimoje - savotiškas tabu
Sostinėje pradėjusi studijuoti socialinės politikos mokslus Roberta ėmė domėtis LGBT+ bendruomenės narių teisėmis, švietimu, lytiškumo ugdymu.
Šiuo metu antrosios pusės neturinti mergina įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau tikrai atsiras žmogus, su kuriuo ji jausis laiminga ir saugi.
Ji atvira – iki šiol su tėvais apie savo lytiškumą nesišneka.
„Tai yra savotiškas tabu mūsų šeimoje. Tėvai žino, kad esu biseksuali, tačiau man atrodo, kad jiems dar per anksti apie tai kalbėti. Suvokimas ateina ne per vieną naktį.
Reikia laiko priimti homoseksualių ar biseksualių žmonių teises, poreikius.
Žinau, kad tėvai mane myli ir mylės visada, nepriklausomai nuo to, kokia aš būčiau.
Norėčiau daugiau atvirų pokalbių, tačiau kol kas yra tiek, kiek yra“, – prisipažino mergina.
Jei jai kyla tam tikrų klausimų, atsiranda noras išsikalbėti, ji visada gali kreiptis į LGBT+bendruomenę, kuri vienija lesbietes, gėjus, biseksualius, transseksualius ir kitus asmenis.
„Tie žmonės tokie šaunūs, kad neįmanoma jaustis vienišam. Jie visada supranta, įsiklauso, pataria.
Pastebėjau, kad net ir heteroseksualūs žmonės mūsų bendruomenėje puikiai jaučiasi, nes mes sugebame priimti kiekvieną žmogų jo neatmesdami“, – aiškino mergina.
Viešai prabilti apie savo patirtį Robertai buvo sudėtinga, tačiau ji teigė supratusi privalanti tai padaryti. „Kas kitas, jei ne aš“, – šyptelėjo mergina. Pasak jos, po to, kai atsiskleidė, daugybė homoseksualų dėkojo jai už drąsą.
„Jei mes norime sulaukti tam tikrų teisių, mažinti atskirtį ir diskriminaciją, privalome kalbėti. Mūsų yra daugybė, ir žmonės privalo suvokti, kad tai – visos šalies realybė, apie kurią būtina kalbėti. Mes tikrai nesame kitokie.
Apmaudu, kad Lietuvoje nepilnamečiams negalima skleisti net teigiamos informacijos apie homoseksualumą. Tai ypač trukdo norint dalytis teigiama ir pozityvia patirtimi.
Taip pat labai norime kalbėti apie partnerystę arba galimybę translyčiams asmenims pasikeisti tapatybę, dokumentus, atlikti tam tikras medicinines procedūras“, – problemas dėstė Roberta.
Atsiskleidimas vyksta nuolat
Mergina juokėsi pasakodama, kaip atsiskleidžia kiti homoseksualūs ar biseksualūs asmenys. „Nėra taip, kad imi ir vieną kartą visiems pasakai, jog esanti biseksualus. Atsiskleisti tenka nuolat ir vis skirtingiems žmonėms.
Norėdama to išvengti ir pavargusi visiems kartoti apie biseksualumą nusprendžiau apie tai pranešti knygoje.
Dauguma artimųjų būtent iš jos ir sužinojo apie mano lytinę orientaciją. Tai nė kiek nesutrikdė tų, su kuriais mane siejo stiprus ryšys.
Man net ėmė rašyti žmonės, su kuriais seniai buvau bendravusi. Jie palaikė mane, džiaugėsi kartu. Tai man padėjo suprasti, kad žengiau teisingą žingsnį“, – kalbėjo biseksuali studentė.
Ji įsitikinusi, kad net jeigu ir būtų žmogus ar darbdavys, kuris dėl lytinės orientacijos atstumtų ją, tai būtų tik dar vienas įrodymas, kad žmonėms trūksta informacijos apie homoseksualius asmenis.
„Žmonių reakcija – geriausias filtras. Jei mano orientacija kam nors trukdo, vadinasi, mums ne pakeliui“, – įsitikinusi vilnietė.
Kas bus 100-asis?
Režisieriaus Romo Zabarausko ir fotografės Samantos Matuzaitės (24 m.), prisistatančios Arcana Femina, sudarytoje knygoje „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+istorijos“ pateikiami 99 gėjų, lesbiečių, biseksualų, transseksualų bendruomenės narių portretai ir istorijos.
Pagrindiniu knygos globėju tapo britų verslininkas Glennas Elliottas. 99 – neatsitiktinai pasirinktas skaičius. Knygos sumanytojas R.Zabarauskas viliasi, kad skaitytojas bus 100-asis, kuris atsiskleis ir išdrįs prabilti apie savo patirtį. Rinktinės nuotraukos iš šios knygos dabar eksponuojamos Seime.
Parodą inicijavusi Seimo narė Aušrinė Armonaitė teigė, jog jos tikslas – parodyti, kad žmonės, priklausantys lesbiečių, gėjų, biseksualų ar trasseksualų bendruomenei, turi savo gyvenimą, profesiją, tikslus, džiaugsmus ir problemas.
