Auginti kūdikį G.Šataitei, kol ji mokėsi mokykloje, daug padėjo tėvai – drabužių ir papuošalų kūrėja Jurgita Šatienė su vyru verslininku Linu Šatu.
Todėl Giedrė jaučiasi jiems labai dėkinga, nes mažylė buvo auklėjama kaip jų pačių vaikas.
Nenuostabu, kad Dalia močiutę vadina mama, senelį – tėčiu. O G.Šataitės sesuo Ugnė (15 m.) jos dukrai – tarsi tikroji sesuo. Mat jos abi – moksleivės, todėl puikiai sutaria, vadina viena kitą seserimi, drauge po pamokų žaidžia.
Giedrės artimieji taip stipriai susisaistė su jos dukra, jog nė neįsivaizduoja, kad jiedvi kada nors galėtų palikti gimtuosius namus. Jei Giedrė su dukra norėtų pradėti savarankišką gyvenimą, jos tėvams būtų nelengva – labai trūktų vaikiško juoko, šurmulio.
Kai Giedrė laukėsi kūdikio, jai buvo tik šešiolika metų. Tuo metu jai didžiausia atrama buvo ne keleriais metais vyresnis mylimasis ir vaiko tėvas, o artimieji.
Jie nesmerkė dukters dėl neplanuoto nėštumo, atvirkščiai, ją morališkai palaikė. G.Šataitė palaikymo sulaukė ir iš bendraklasių, kurie ir dabar su ja bendrauja.
Tačiau mokyklos suole dukters susilaukusiai Giedrei teko dvigubai sunkesnė dalia negu bendramoksliams – ji ne tik nenutraukė mokslų, bet ir prižiūrėjo kūdikį.
Gegužę parodą „Kaip gerai, kad tu gimei“ Vilniaus Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje atidariusiai G.Šataitei puikiai pažįstamas su vaikais, kurių susilaukė būdamos moksleivės, pozavusių motinų likimas.
Kai kurios jų paguodos ieškojo Krizinio nėštumo centre – jo darbuotojai būtent ir padrąsino pasakyti „taip!“ motinystei.
Kaip liudija G.Šataitės nuotraukose užfiksuotos gyvenimo istorijos, visos problemos yra išsprendžiamos, o neplanuotas nėštumas gali tapti prasmingos motinystės pradžia.
„Žinau, kaip sunku auginti kūdikį, ir tai pasakytų bet kuri moteris, kuri tapo motina. Tačiau pamatysite – už kiekvieną bemiegę naktį, kantrybės išbandymą mums bus atlyginta šimteriopai“, – panašaus likimo drauges patikino parodos autorė.
Ankstesnėje parodoje motinystės tema G.Šataitė yra pozavusi su dukra Dalia. Be to, motina dažnai fotografuodavo dukrą, kol ji buvo mažesnė.
Tuo metu G.Šataitė Vilniaus dizaino kolegijoje studijavo taikomąją fotografiją ir dažnai fotoaparato galimybes išmėgindavo įamžindama savo mažylę.
Pastaruoju metu Giedrei fotografija liko kaip pomėgis, nes ji beveik prieš metus tarptautinėje įmonėje pradėjo dirbti finansų konsultante.
„Kai gimė dukra, dar buvau neapsisprendusi, kokią profesiją norėčiau įgyti. Rengiausi studijuoti ekonomiką – rinktis tokią profesiją patarė mama.
Mokydamasi dešimtoje klasėje pasirinkau dalykus, reikalingus ekonomikos mokslams.
Vienuoliktoje klasėje nusprendžiau, kad norėčiau studijuoti poligrafiją, kai per fizikos pamokas su tuo susipažinau.
O finalas buvo visai kitoks – teta pastebėjo, kad aš kone visą laiką fotografuoju. Ji mane padrąsino rinktis fotografijos studijas.
Dvyliktoje klasėje vietoj verslo vadybos pamokų pasirinkau dailę, lankiau informatiką. Tai man buvo reikalinga stojant į fotografiją“, – apie blaškymąsi renkantis profesiją pasakojo G.Šataitė.
Sumaištį kėlė ne tik mokslų pasirinkimas, bet ir dukters gimimas, priežiūra. Dalia į šį pasaulį pasibeldė tuo metu, kai jos motina mokėsi dešimtoje klasėje.
Kūdikis gimė lapkritį. Paskutinėmis nėštumo dienomis moksleivė jau nelankė pamokų. O kai susilaukė atžalos, Giedrei buvo skirtas mokymas namuose.
Gruodžio 1-ąją G.Šataitė vėl kibo į mokslus mokykloje ir kartu su bendraamžiais baigė dešimtą klasę. Kol Giedrė būdavo mokykloje, jos kūdikį prižiūrėdavo J.Šatienė.
Kaip devintoje klasėje besimokiusi G.Šataitė reagavo, kai sužinojo, kad laukiasi?
„Nemeluosiu – nelabai gerai ir atsimenu. Iš pradžių buvo šokas, svarsčiau, ką daryti. Tačiau atsirado pagalba – man labai padėjo tėvai.
Maniau, jog dėl nėštumo mane gali išmesti iš mokyklos. Niekas neišmetė, visi po to tiktai džiaugėsi. Klasės draugai reagavo gerai, iki šiol mane palaiko.
Buvau vienintelė moksleivė su pilvuku ne tik klasėje, bet ir visoje mokykloje“, – pasakojo G.Šataitė.
Tačiau Giedrė dukrą augina viena. Kur vaiko tėvas? „Jo nėra“, – sakė moteris.
Kūdikio tėvas žinojo, kad Giedrė laukiasi.
„Su juo išsiskyriau po gimdymo, toks buvo mano noras. Tai buvo žmogus, kuris, mano akimis žiūrint, neturėjo ateities vizijos.
Kai duktė užaugs, jeigu norės, pati jį galės susirasti“, – tvirtino G.Šataitė.
Motina pasiruošusi papasakoti apie tėvą dukrai, jei ji paklaustų. Vaiko gimimo liudijime jis nenurodytas.
„Dukrai klausimų nekyla, nes gyvenu su savo tėvais. Mano tėtį ji vadina tėčiu, nes visi namuose jį taip vadina.
Dalia labai džiaugiasi, kad turi dvi motinas, – tai mama Jurga ir mama Giedrė, todėl jos auklėjimas – dviejų mamų nuopelnas. Ji turi ir tetą, bet vadina sese.
Dukrytė supranta, kad mano tėvai jai – seneliai, bet kai juos taip pavadina, juokiasi, nes jiems – per keturiasdešimt metų“, – pasakojo pašnekovė.
Kol Giedrė mokėsi mokykloje, rytais jos dvejų metų dukrelę į vaikų darželį dažniausiai vesdavo jos močiutė. O grįždama po pamokų atžalą iš darželio pasiimdavo motina.
Tačiau kaip Dalią pripratinti lankyti darželį, geriausią būdą rado močiutė. J.Šatienė anūkę išpuošdavo savo siūtomis suknelėmis ir papuošalais, todėl į vaikų darželį ji visada noriai eidavo kaip į šventę.
Auklėtojos visąlaik pagirdavo mažylę: „Dalia, kaip gražiai apsirengei.“ O ji pradėdavo pasakoti, kas padovanojo vieną ar kitą drabužį, kokiomis apyrankėmis pasipuošė.
G.Šataitė džiaugėsi, kad namiškiai jai padėjo auginti dukrytę, kuri dabar tapo didžiausia jų numylėtine.
„Jūs tik neišeikite kur nors toli gyventi. Būtų gerai, kad iš viso neišeitumėte“, – pastaruoju metu tokius tėvų žodžius girdi Giedrė, turinti širdies draugą Faustą. Pas jį moteris su dukra dažnai pasilieka savaitgaliui.
Jeigu Giedrės ir Dalios namie nebūna dvi dienas, J.Šatienei jųdviejų itin trūksta, močiutė labai pasiilgsta anūkės.
Juk dažniausiai J.Šatienė keldavosi prie naktį pravirkusio kūdikio. Mat, paruošusi pamokas, vaiko motina iš nuovargio į lovą griūdavo lyg negyva, negirdėdavo, jei pabusdavo kitame kambaryje mieganti atžala.
Giedrės tėvai norėjo, kad vyresnėse klasėse ji gerai pailsėtų, kad dėl nuovargio nenukentėtų mokslai, todėl stengėsi ją kuo daugiau pavaduoti rūpinantis vaiku.
Giedrė patenkinta, kad likimas jai padovanojo būtent dukrą. Iki gimdymo iš echoskopijos nuotraukos nebuvo matyti kūdikio lyties. „Laukite staigmenos“, – medikų žodžius prisiminė Giedrė.
Nors nežinojo, ar susilauks sūnaus, ar dukters, G.Šataitė, būdama moksleivė, jautė, kad po širdimi nešioja mergaitę. Nėštumo metu moksleivė dažnai pagalvodavo, kad norėtų auginti dukrytę, juolab visi giminaičiai tikėjosi, jog greičiausiai ją ir turės.
„Visi man išzyzė Dalią“, – džiaugėsi ilgokai kūdikiui vardą rinkusi jauna mama.
Tik prabėgus mėnesiui kūdikiui buvo išrinktas Dalios vardas – mergaitė pavadinta prosenelės vardu.
Dalia buvo J.Šatienės motina. Jos Giedrė nepažinojo, nes dizainerė motinos neteko būdama aštuoniolikos metų.
Kai neseniai vykusiame giminės susitikime G.Šataitės dukters tolimi giminaičiai paklausė vardo, ji atsakė: „Toks kaip promočiutės.“ Dalia visiems taip prisistato – didžiuojasi išskirtiniu vardu.
„Pastebėjau, kad Dalios vardas tampa vis populiaresnis.
Kai 2009-aisiais prezidente buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, pamaniau, kad visi giminės pradės manyti, jog dėl to taip pavadinau tais pačiais metais gimusią dukrą“, – juokėsi G.Šataitė.
Gimimo dieną mažylė atsinešė Teodoros vardą, bet motina ieškojo kito. Perskaičiusi vardų knygą G.Šataitė buvo pasižymėjusi keletą patikusių.
Kai knygoje J.Šatienė aptiko raštelį su vaikų vardais ir pastebėjo, kad įrašyta Dalia, prasitarė, jog būtų smagu, jei anūkė būtų taip pavadinta. G.Šataitė ilgiau nedvejojo ir davė promočiutės vardą.
Gimus dukrai moksleivei teko atsisakyti vakarėlių su draugais.
„Žinoma, linksmybių teko atsisakyti – po pamokų eidavau tiktai namo.
Bet pažymiai pagerėjo, nes turėjau stimulą stengtis.
Grįžusi iš mokyklos ne visada tuoj pat sėsdavau ruošti pamokų – reikėdavo su vaiku užsiimti.
O kai dukra užmigdavo, naktį ruošdavau pamokas. Rytą būdavo sunku keltis, kartais ir naktį neatsikeldavau prie vaiko, todėl budėdavo mama. Vienai išauginti vaiką būtų buvę labai sunku“, – patirtimi dalijosi Giedrė.
Pastarąjį laikotarpį G.Šataitė vadina savo pašaukimo paieškų laiku, todėl, pamėginusi fotografo duonos, ėmėsi kitokios veiklos – finansų konsultanto darbo.
„Mano bendraamžiams bandymų laikas buvo anksčiau, man – dabar. Bet mano dukra – jau pirmokė ir man šiuo metu lengviau negu toms draugėms, kurios susilaukė kūdikių dabar.
Kiekviena patirtis turi ir savo pliusų, ir minusų. Neretai draugai manęs klausia, ar nesigailiu, kad anksti tapau mama? Niekada nesigailėjau sprendimo gimdyti, aišku, buvo sunku, bet gyvenimas iš viso nėra lengvas“, – įsitikinusi G.Šataitė.
Giedrė savo gyvenimo neįsivaizduoja be dukrytės, nors kartais pabando grįžti į praeitį ir įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ji nebūtų pastojusi.
„Galbūt jau turėčiau viziją, kurioje srityje norėčiau dirbti visą likusį gyvenimą. Galbūt galėjau labiau įsitvirtinti su fotografija – turėjau svajonę studijuoti dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Kai žiūriu istorinius filmus, mane apima įkvėpimas gilintis į istoriją, meno kūrinius.
Taip pat nesinorėtų visąlaik sėdėti tėvams ant sprando, nors jie ir geranoriškai padeda. Bet man norisi viską padaryti pačiai“, – tikino dukrą auginanti motina.
