Anksčiau Panevėžyje gyvenusi, dabar Anglijoje įleidusi šaknis Ignė gimė vyru.
Dar gyvendama vyro gyvenimą ji pamilo moterį ir ją vedė. Tačiau prieš dvejus metus ryžosi išsivaduoti nuo kankinančių minčių ir pakeisti tapatybę.
Apie tai pirmiausia ryžosi pranešti žmonai. Žinia buvo skausminga, tačiau santuoką išaugoti pavyko. Šiandien Ignė gyvena visavertį gyvenimą, siekia karjeros ir svajoja apie vaikus.
I.Butėnę gatvėje išvydusiems praeiviams nekiltų jokių abejonių – įspūdingi šviesūs plaukai, pūpsanti krūtinė ir švelnus žvilgsnis išduoda moterišką tapatybę.
Kitą savaitę, birželio 2 dieną, I.Butėnei sukaks 30 metų.
Vis dėlto apie šventes nėra kada galvoti. Rytų Anglijos mieste Kembridže gyvenanti Ignė šiuo metu dirba trijuose darbuose. Ji yra dviejų programavimo įmonių viena iš savininkų. Viena – Lietuvoje, kita – Didžiojoje Britanijoje, be to, dar dirba programuotoja vienoje britų įmonėje.
Verslo valdymo sistemų programavimu I.Butėnė užsiima jau aštuonerius metus.
Tai labai perspektyvi sritis, kuri ir pašaukė ją į užsienį. Namuose Ignė turi įsirengusi nedidelę įrašų studiją.
Laisvalaikiu kuria dainas. Groja elektrine, akustine ir bosine gitaromis, skambina pianinu, moka groti akordeonu bei fleita.
Nors darbų gausybė, Ignė daug laiko praleidžia su žmona Vilija, su kuria susituokė prieš šešerius metus. Vestuves iškėlė iškart po bakalauro studijų baigimo.
Vis dėlto lietuvių porai teko sunkiai suvokiamas išbandymas.
Prieš dvejus metus Ignė nusprendė visiems prisipažinti esanti translytis žmogus ir pradėti naują gyvenimą.
Pačios pirmos mintys dėl tapatybės Ignei kilo, kai ji buvo sulaukusi šešerių. Ji pamena, kad jautėsi taip, tarsi būtų ne savo kailyje. Bet informacijos apie tai dar nebuvo, todėl berniuko kūne įkalintai Ignei buvo sunku suvokti, kas jai darosi.
„Iškilo ryškus atsiminimas, kai žaisdama su broliu apsivilkau megztą sijonuką ir ėmiau vaidinti undinėlę. Pamenu, tuomet man tai sukėlė keistą jaudulį“, – aiškiai išgyvenimus atsiminė Ignė. Viskas dar labiau paaštrėjo paauglystėje, kai prasidėjo branda.
Būdama penkiolikos puolė tuo domėtis, ieškoti informacijos apie translyčius žmones internete.
Ignės galvoje maišėsi daugybė prieštaringų minčių, kilo dvejonių. Buvo labai sunku nuspręsti, kaip elgis toliau, ji nežinojo, kur kreiptis. Tuo labiau kad, kaip pati Ignė sako, Panevėžys – ne pati draugiškiausia vieta žmonėms, ne tokiems kaip visi.
Taip kartkartėmis pasikamuodavo, tas mintis nustumdavo ir gyveno sau toliau.
Pirmas žmogus, su kuriuo I.Butėnė pasidalijo dvejonėmis dėl savo lyties, buvo jos tuomet dar tik būsimoji žmona Vilija. Jos abi yra kilusios iš Panevėžio. Ten paskutinėse klasėse ir susipažino. Abi studijuoti nutarė Vilniuje.
Vilija pasirinko verslo vadybą VGTU, Ignė – programų sistemas VU.
„Mes jau kurį laiką draugavome, kai nutariau jai prisipažinti. Ją ištiko šokas, ji jokiu būdu to nesitikėjo. Mes susipykome.
Buvo labai skaudu – verkėme abi. Aš tada pasižadėjau, kad daugiau niekada apie tai nebekalbėsiu. Vėl bandžiau tas mintis nuvyti į šalį ir toliau mėginau gyventi kaip vyras. Bet sunkiai sekėsi“, – nelengvus gyvenimo etapus prisiminė I.Butėnė.
Kai žmogus blogai jaučiasi savo kailyje, medikai šią būseną vadina lyties disforija.
Ignei beveik kasdien nuo vaikystės kildavo minčių, kad ji yra ne tos lyties, kurios gimė. Ji norėjo ir atrodyti, ir rengtis kaip moteris. Su pavydu gatvėje nužvelgdavo praeives, dėvinčias sukneles. Ignei sunku žodžiu apibūdinti tą jausmą, kuris kartais jai net gniauždavo kvapą.
Panevėžiečių pora buvo jau metus praleidusi Anglijoje, kai tai tapo tiesiog nepakeliama, ir Ignė nusprendė ieškoti pagalbos. Žinoma, prieš tai ji vėl apie tai pasakė žmonai.
Tik šįkart I.Butėnė buvo pasiryžusi eiti iki galo.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
