Aušra nevadina savęs pavyzdinga motina.
Maištingos sielos moteris prisimena, kaip įskaudindavo savo tėvus paauglystėje norėdama išsiskirti iš kitų.
Auklėjimo metodai, kuriuos taikė jos tėvai, dabar nesulauktų pritarimo, todėl A.Haglung siekia nekartoti savo tėvų klaidų.
Bendrauti taip, kad būtų reikalinga kaip pašnekovė, draugė, o ne tik kaip gimdytoja – toks principas dizainerei padeda suprasti, kas darosi jos dukters sieloje.
Melani jau kurį laiką gyvena savarankiškai – pagal savo tvarką ir dienotvarkę.
Tokie pokyčiai nesukėlė įtampos motinos ir dukters santykiuose – jas sieja ne tik kraujo, bet ir stiprus dvasinis ryšys.
Melani dėkinga mamai: „Ji visą gyvenimą skyrė mums su broliu, jaučiau, kad atėjo laikas jai leisti gyventi savo gyvenimą, o man leistis į suaugusiųjų pasaulį. Bet galiu pasakyti, kad mūsų ryšys tapo tik dar stipresnis.
Esame labai artimos. Kai man reikia pagalbos ar patarimo, pirmiausia kreipiuosi į mamą“, – prisipažino Melani.
Motinos žodis buvo svarbus Melani ir tada, kai ji rinkosi studijas. Mergina nuo vaikystės domisi muzika, yra baigusi Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą, taip pat Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją.
Aušra pritarė, kai Melani nutarė studijuoti vokalą – daryti tai, kas artima širdžiai.
Dizainerė ragino savo atžalą neklausyti priekaištų, kad neva dainavimas – ne vadyba, ekonomika ar teisė, tai nėra geras būdas užsidirbti.
„Brangioji, man atrodo, kad tu greičiau uždirbsi pinigų nei tie, kurie tave kritikuoja dėl vokalo studijų. Jei tik tu darysi tai, kas tau labiausiai patinka“, – tokiais žodžiais ji padrąsino dukterį.
Jaunos atlikėjos dienotvarkė dabar atrodo kaip daugelio studentų. Rytais ji lanko paskaitas, vėliau daug laiko skiria groti, dainuoti ir bendrauti su draugais.
Ryšys su skirtingais žmonėmis suteikia galimybę tobulėti, todėl Melani neužsidaro tarp keturių sienų.
Šiemet jai buvo svarbu dalyvauti „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje kaip Gabrieliaus Vagelio pritariančiajai vokalistei. Melani per kiekvieną pasirodymą jaudindavosi ne mažiau nei pats solistas.
Nors šis žingsnis buvo spontaniškas ir neplanuotas, Melani negaila sugaišto laiko.
Ši patirtis padėjo jai suvokti, kaip planuoti solistės karjerą.
Mamai ji turi būti dėkinga už meilę popmuzikai – pažintis su šio stiliaus muzika prasidėjo dar tuomet, kai ji buvo įsčiose.
Laukdamasi dukters A.Haglund dirbo radijo stotyje M-1 ir buvo nuotaikingos rytinės laidos vedėja. Galbūt dėl to, kad muzikos garsai lydėjo Melani dar prieš gimstant, jai netrūksta pasitikėjimo savo jėgomis.
Lipant į sceną kur kas labiau kojos virpa dėl drabužių. Geriausia Melani stilistė – mama, su kuria tariasi dėl įvaizdžio ir įvairių derinių.
Mergina kartais susimąsto, ar būti stiliste nėra jos pačios pašaukimas. Paprašyta draugų ji mielai pataria, kuo vilkėti, padeda jiems apsipirkti.
Viena užauginusi sūnų Gabrielį ir dukterį Melani A.Haglund prasitarė, kad pagaliau sulaukė aukso amžiaus.
„Atėjo kūrybiškiausi, geriausi metai, esu sau įdomi kaip moteris, esu laisva nuo vaikų, žinau, kas esu pati, žinau, ko noriu. Tai gražiausias amžius“, – tikino pašnekovė.
Neseniai grįžusi iš Niujorko į Vilnių ji dar gyvena kelionės įspūdžiais. Už Atlanto sutikti žmonės užbūrė lietuvę atvirumu ir geranoriškumu. Ją pavergė ir komplimentai, kad mokanti kitus uždegti savo energija.
Tėvai Druskininkuose gimusią A.Haglund auklėjo taip, kaip ir kitus to meto vaikus – neišsiskirti ir neužriesti nosies.
Tačiau sulaukusi paauglystės ji siūdavo, megzdavo, nes norėdavo išsiskirti apranga iš kitų.
Tuo metu buvo neįprasta girtis, gal net nemandagu džiaugtis savo vaikais ir jų laimėjimais. Jei Aušrai pavykdavo pasisiūti kokį naują drabužį, buhaltere dirbusi jos mama greitai šį džiaugsmą nugesindavo: „Ir kas jau čia tokio ypatingo?“
Aušra sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą.
„Pasiekiau tai, ko norėjau, bet viską padariau pati – mano tėvai prie to prisidėjo tik iš dalies“, – prisipažino pašnekovė.
A.Haglund motina jau mirusi, o kai susitinka su tėvu, jis neretai apgailestauja: „Kaip gaila, kad mes su mama nesugebėjome tavyje pastebėti daugelio dalykų, kol buvai maža. Galbūt būtum kur kas anksčiau pasiekusi vietą, kurioje esi dabar.“
Dizainerė įveikė daug kliūčių ieškodama pašaukimo. Kol mokėsi vidurinėje mokykloje, ji lankė muzikos pamokas, žaidė rankinį, neakivaizdžiai papildomai mokėsi matematikos ir fizikos.
Moksleivė domėjosi ne tik tiksliaisiais mokslais, bet ir daug laiko skyrė pomėgiams. Ypač mėgo megzti. Kartais jos kambaryje šviesa degdavo iki pirmos valandos nakties, todėl mama ateidavo jos užgesinti.
Tada duktė palįsdavo po antklode, įsijungdavo stalinę lempą ir toliau megzdavo.
Prisiminusi tuos laikus A.Haglund tikino, kad elgėsi kaip nevaldomas paauglys. Jei tėvai bandydavo savo dukteriai nubrėžti ribas, ko daryti negalima, kildavo vidinis pasipriešinimas, būdavo skaudu, kad tėvai ja nepasitiki.
„Nuo mažens darydavo tokius triukus – kai tik mama išeidavo į darbą, susirasdavau kokį nors drabužį, jį sukarpydavau ir siūdavausi ką nors nauja.
Kartą pasisiuvau kepurėlę su snapeliu, o mano mama pasakė: „Prašau, nenešiok šios kepurėlės, maldauju.“ Ar jai buvo negraži ta kepurėlė? Nežinau, bet aš mėgau šokiruoti kitus savo apranga“, – prisiminė A.Haglund.
Buvo ir toks atvejis – kartą kažkas jai atnešė senelio galifė kelnes, o būsima dizainerė mielai jas nešiojo.
„Mano mama dėl to net verkdavo. Man tada buvo 15 metų ir aš jai sakydavau – tu žinai, kad kitaip nebus“, – prisiminė mados žinovė.
Sidabro medalį už mokslus vidurinėje mokykloje gavusi abiturientė nelabai žinojo, ką rinktis. Iš pradžių Vilniaus universitete ji studijavo ekonominę kibernetiką, bet studijos netraukė.
Tuo metu jai buvo įdomiau lankyti Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblį, kuriam vadovavo Vidas Aleksandravičius.
Per choro repeticijas pirmakursė bandydavo megzti. V.Aleksandravičius bardavosi ir kreipdavosi į Aušrą: „Muzikevičiūte, vis tiek matau, kaip mezgi.“
Slėpdama virbalus ji bandydavo ginčytis su ansamblio meno vadovu, kad dabar dainuojama ne moterų, o vyrų partija, bet tai nepadėdavo.
Kai A.Haglund studentų bendrabutyje pargriuvo ant laiptų ir susilaužė stuburą, ligoninėje praleido du mėnesius, dar pusmetį medikai jai neleido sėdėti.
Po šios nelaimės mergina savo tėvams pareiškė, kad nebegrįš į Vilnių tęsti mokslų. Vėliau ji pasirinko pedagogiką Šiaulių universitete.
Aušra yra daug ką išbandžiusi – buvo mokytoja, „Domus“ galerijos vadovė, dirbo radijuje, televizijoje, įrenginėdavo butus, imdavosi interjero darbų.
Ji apgailestavo, kad, skirtingai nei kiti žymūs Lietuvos dizaineriai, negalėjo nuo jaunystės atsidėti šiai sričiai.
„Nesu baigusi dizaino studijų, tuo užsiimu neseniai, kai prakuto mano vaikai, todėl jaučiuosi taip, lyg būčiau dar labai jauna“, – prisipažino rankines siuvanti moteris.
Pati patyrusi, ką reiškia griežta tėvų pedagogika, ji stengėsi išvengti klaidų auklėdama savo sūnų Gabrielį ir dukterį Melani.
Savo dukters Melani motina niekada nepasitinka žodžiais: „Na, ir kas čia tokio?“, nes tokia replika slopina vaiko kūrybiškumą. Dizainerės pavyzdys rodo, kad žmogus galiausiai atsiduria ten, kur jam lemta būti, nes tokia yra jo prigimtis.
Pirmąją rankinę ji pasiuvo būdama 22 metų, tuo metu laukėsi sūnaus Gabrielio. Jos buvęs sutuoktinis parnešė namo kelis odos gabalus.
Tada Aušra rankomis pasigamino rankinę, nors jos niekas nemokė, kur durti ylą ir kaip susiūti siūles.
Šios rankinės nebeturi, bet išliko jausmas, kurį pajuto siūdama odą.
Dizainerei turbūt būtų smagu matyti, kaip duktė Melani taip pat siuva odos rankinę.
Dukters netraukia tokia veikla, bet dėl to motina nenusimena. Melani labiau mėgsta daryti makiažą, verti papuošalus, ji yra labai kruopšti. Bet mama žino, kad dukteriai nepatinka, jei reikia įsisiūti sagą ar suadyti kojinę.
A.Haglund sūnus Gabrielis – arčiau mados, jam artimas vadinamasis gatvės stilius, jis kuria jaunimo pamėgtas drabužių linijas. Sūnui, kaip ir jo motinai, patinka intensyvios spalvos.
Kelią į spalvų pasaulį būsimai dizaineriai parodė močiutė, kartu gyvenusi Druskininkuose.
Ji megzdavo poilsiautojams kepures iš vilnos, kurias pardavinėdavo prie biuvetės, kur turistai ateidavo atsigerti mineralinio vandens.
To meto parduotuvėse vilnoniai siūlai buvo didelis deficitas. Garbaus amžiaus mezgėja įsigydavo vilnos ir ją verpdavo rateliu. Vėliau reikėdavo siūlus susukti, jie būdavo dažomi bute.
„Man virtuvė pavirsdavo rojumi, kai mama išeidavo į darbą, o senelė imdavo dažyti vilnonius siūlus. Dažai būdavo bjaurūs – jų pribyrėdavo ant grindų, mano mama bardavo močiutę, o aš jos gailėdavau ir verkdavau.
Bet užaugau meniškoje aplinkoje – savotiškoje manufaktūroje“, – apie savo vaikystę, nuo kurios prasidėjo kelias į kūrybą, pasakojo dizainerė A.Haglund.
