Anksčiau Panevėžyje gyvenusi, dabar Anglijoje įleidusi šaknis Ignė gimė vyru.
Dar gyvendama vyro gyvenimą ji pamilo moterį ir ją vedė. Tačiau prieš dvejus metus ryžosi išsivaduoti nuo kankinančių minčių ir pakeisti tapatybę.
Apie tai pirmiausia ryžosi pranešti žmonai. Žinia buvo skausminga, tačiau santuoką išaugoti pavyko. Šiandien Ignė gyvena visavertį gyvenimą, siekia karjeros ir svajoja apie vaikus.
I.Butėnę gatvėje išvydusiems praeiviams nekiltų jokių abejonių – įspūdingi šviesūs plaukai, pūpsanti krūtinė ir švelnus žvilgsnis išduoda moterišką tapatybę.
Kitą savaitę, birželio 2 dieną, I.Butėnei sukaks 30 metų.
Vis dėlto apie šventes nėra kada galvoti. Rytų Anglijos mieste Kembridže gyvenanti Ignė šiuo metu dirba trijuose darbuose. Ji yra dviejų programavimo įmonių viena iš savininkų. Viena – Lietuvoje, kita – Didžiojoje Britanijoje, be to, dar dirba programuotoja vienoje britų įmonėje.
Verslo valdymo sistemų programavimu I.Butėnė užsiima jau aštuonerius metus.
Tai labai perspektyvi sritis, kuri ir pašaukė ją į užsienį. Namuose Ignė turi įsirengusi nedidelę įrašų studiją.
Laisvalaikiu kuria dainas. Groja elektrine, akustine ir bosine gitaromis, skambina pianinu, moka groti akordeonu bei fleita.
Nors darbų gausybė, Ignė daug laiko praleidžia su žmona Vilija, su kuria susituokė prieš šešerius metus. Vestuves iškėlė iškart po bakalauro studijų baigimo.
Vis dėlto lietuvių porai teko sunkiai suvokiamas išbandymas.
Prieš dvejus metus Ignė nusprendė visiems prisipažinti esanti translytis žmogus ir pradėti naują gyvenimą.
Pačios pirmos mintys dėl tapatybės Ignei kilo, kai ji buvo sulaukusi šešerių. Ji pamena, kad jautėsi taip, tarsi būtų ne savo kailyje. Bet informacijos apie tai dar nebuvo, todėl berniuko kūne įkalintai Ignei buvo sunku suvokti, kas jai darosi.
„Iškilo ryškus atsiminimas, kai žaisdama su broliu apsivilkau megztą sijonuką ir ėmiau vaidinti undinėlę. Pamenu, tuomet man tai sukėlė keistą jaudulį“, – aiškiai išgyvenimus atsiminė Ignė. Viskas dar labiau paaštrėjo paauglystėje, kai prasidėjo branda.
Būdama penkiolikos puolė tuo domėtis, ieškoti informacijos apie translyčius žmones internete.
Ignės galvoje maišėsi daugybė prieštaringų minčių, kilo dvejonių. Buvo labai sunku nuspręsti, kaip elgis toliau, ji nežinojo, kur kreiptis. Tuo labiau kad, kaip pati Ignė sako, Panevėžys – ne pati draugiškiausia vieta žmonėms, ne tokiems kaip visi.
Taip kartkartėmis pasikamuodavo, tas mintis nustumdavo ir gyveno sau toliau.
Pirmas žmogus, su kuriuo I.Butėnė pasidalijo dvejonėmis dėl savo lyties, buvo jos tuomet dar tik būsimoji žmona Vilija. Jos abi yra kilusios iš Panevėžio. Ten paskutinėse klasėse ir susipažino. Abi studijuoti nutarė Vilniuje.
Vilija pasirinko verslo vadybą VGTU, Ignė – programų sistemas VU.
„Mes jau kurį laiką draugavome, kai nutariau jai prisipažinti. Ją ištiko šokas, ji jokiu būdu to nesitikėjo. Mes susipykome.
Buvo labai skaudu – verkėme abi. Aš tada pasižadėjau, kad daugiau niekada apie tai nebekalbėsiu. Vėl bandžiau tas mintis nuvyti į šalį ir toliau mėginau gyventi kaip vyras. Bet sunkiai sekėsi“, – nelengvus gyvenimo etapus prisiminė I.Butėnė.
Kai žmogus blogai jaučiasi savo kailyje, medikai šią būseną vadina lyties disforija.
Ignei beveik kasdien nuo vaikystės kildavo minčių, kad ji yra ne tos lyties, kurios gimė. Ji norėjo ir atrodyti, ir rengtis kaip moteris. Su pavydu gatvėje nužvelgdavo praeives, dėvinčias sukneles. Ignei sunku žodžiu apibūdinti tą jausmą, kuris kartais jai net gniauždavo kvapą.
Panevėžiečių pora buvo jau metus praleidusi Anglijoje, kai tai tapo tiesiog nepakeliama, ir Ignė nusprendė ieškoti pagalbos. Žinoma, prieš tai ji vėl apie tai pasakė žmonai.
Tik šįkart I.Butėnė buvo pasiryžusi eiti iki galo.
Pora turėjo išspręsti daugybę skausmingų klausimų, buvo daug ašarų, prireikė ilgų pokalbių ir laiko. Buvo minčių ir apie skyrybas. Galiausiai meilė nugalėjo.
„Vilija priėjo prie išvados, kad ji mane myli kaip asmenybę. Ir tai yra daug svarbiau nei tapatybė, išvaizda. Žinoma, gal anksčiau traukiau ją labiau.
Tačiau mūsų santykiai dabar kur kas tvirtesni – turime labai daug bendro. Mes esame netipiška pora ir dėl to, kad leidžiame itin daug laiko kartu. Viena nuo kitos neatsitraukiame visą parą“, – pasakojo I.Butėnė.
Ignė užsiregistravo specialioje klinikoje Londone, kuri taip ir vadinasi – lyties tapatybės klinika. Į ją sunku patekti, ilgos eilės.
Nuo tada, kai I.Butėnės šeimos gydytoja į kliniką nusiuntė pažymą, iki to momento, kai Ignė pirmą kartą buvo pakviesta ten atvykti, praėjo maždaug 9 mėnesiai.
Tokių klinikų nėra daug – gal kokios 4–5 visoje Anglijoje. Šioms paslaugoms trūksta finansavimo, o žmonių, kuriems kyla toks poreikis, – gausybė.
Pirmiausia klinikoje Ignės paprašė papasakoti savo istoriją, kada ją užklupo mintys apie moters kūną. Medikai siekė išsiaiškinti, ar tai tikrai susiję su tapatybe, ar yra psichologinių, lytinių priežasčių.
Konsultaciją medikai suteikia visiems, bet gydyti imasi tik tuos, kurie įsipareigoja oficialiai pasikeisti vardą ir nuo tol gyventi tik su savo nauja tapatybe. Tai vadinama socialiniu pasikeitimu.
„Turėjau visiems prisipažinti, kad nuo šiol aš nebe vyras, o moteris. Tai buvo sunkiausias žingsnis mano gyvenime.
Po pokalbių su artimiausiu žmogumi – žmona apie tai turėjau pranešti tėvams, uošviams, broliui, seseriai, bendradarbiams, draugams, žodžiu – visiems“, – išdėstė I.Butėnė.
Netrukus Ignė parašė visiems laiškus. Laukiant reakcijos Ignę buvo apėmęs nerimas. Ji jautėsi taip, lyg lauktų kokio nors konkurso rezultatų. Ignė jaudinosi, bet blogiausio irgi nelaukė. Gavę laiškus visi liko šokiruoti.
Pirmiausia nustebino Ignės tėvų reakcija. Jie sakė: ačiū Dievui, kad ne dėl kokio vėžio laišką parašei.
O Ignės darbdavys, vienos britų įmonės vadovas, kuriam ji teikia programavimo paslaugas, iš pradžių išsigando, ar tik ji neketina išeiti iš darbo. Kai pasakė apie savo tapatybės pasikeitimą, jis lengviau atsiduso.
Pati pirmoji šeimoje tai sužinojo devyneriais metais jaunesnė sesuo. Ignė sulaukė didelio jos palaikymo. Kiek skausmingiau sureagavo kiti artimieji.
Iš bičiulių ir pažįstamų I.Butėnė tikina sulaukusi tik teigiamos reakcijos bei palaikymo.
„Pernai rudenį mokykloje vyko mūsų laidos susitikimas. Kai kuriems buvo keista mane matyti kitokią, tačiau įžeidimų neišgirdau. Manau, man labai pasisekė, nes su neigiama, galinčia įskaudinti kitų reakcija net nesusidūriau. Sulaukiau nebent tokių klausimų: ar dar neapsigalvosi?“ – pasakojo Ignė.
I.Butėnei svarbiausia buvo artimieji – jiems iš pradžių buvo sunku priprasti prie pokyčių. Praėjo beveik metai, kol jie apsiprato. Juk niekada niekas nė neįtarė, kad vyriškame kūne yra įkalinta moteris. Ignė niekada neišsidavė. Tuo labiau kad jai visuomet patiko moterys. Vyrai jos niekada netraukė. Šiandien I.Butėnė yra laiminga.
Dabar ji jaučiasi, tarsi jos tapatybė būtų tikra. Ignės galvoje nebekyla prieštaringų minčių. Dabar ji gali daugiau savo protinių gebėjimų skirti verslui, asmeniniam tobulėjimui, muzikai kurti.
Eksperimentus su įvaizdžiu Ignė pradėjo dar vaikystėje – tada, kai jos galvoje virte virė daugiausia minčių apie tapatybę.
Pirmą kartą suknelę apsivilko būdama devynerių.
Tėvai tada prekiavo drabužiais, namuose jų nuolat būdavo daug.
Nutaikiusi progą, kai nieko namuose nebuvo, Ignė apsirengė. Tas jausmas jai labai patiko.
Būdama jau studentė I.Butėnė mėgino praplėsti vyriškumo ribas. Grodama muzikos grupėje buvo užsiauginusi ilgus plaukus. Juos garbanojo, dažė įvairiomis spalvomis, net ryškiai oranžine. Į darbą ir į universitetą vaikščiojo dažytomis akimis arba lakuotais nagais.
Dabar Ignė gali drąsiai vilktis sukneles, segėti sijonus. Prieš dvejus metus jai teko visiškai pakeisti savo spintos turinį. Dabar joje kabo apie 10 sijonų ir tiek pat suknelių.
„Iš pradžių buvo be galo smagu ateiti į darbą vilkint klasikinį kostiumėlį, per šventes su ypatingu džiaugsmu vilkėdavau suknelę. Namuose dabar kasdien vilkiu suknelę, tačiau jeigu reikia patogaus rūbo, kaip ir dažna moteris, renkuosi džinsus“, – apie moteriškus įpročius kalbėjo I.Butėnė.
Jau septynis mėnesius Ignė vartoja moteriškus hormonus estrogenus. Juos jai reikės gerti visą likusį gyvenimą, mat organizmas jų negamina. Kas tris mėnesius poliklinikoje Ignei suleidžiamos injekcijos, slopinančios vyriško hormono testosterono gamybą.
Ateityje jos laukia lyties keitimo operacija, tačiau iki to dar toli. Ignė turi reguliariai lankytis klinikoje, konsultuotis su medikais. Fizinius pokyčius I.Butėnė jaučia jau dabar.
Nuo moteriškų hormonų ant kūno gerokai mažiau auga plaukai. Nebereikia taip dažnai skustis. Dar prieš pirmąjį vizitą į kliniką Ignė ėmė lankytis grožio salone – ten jai kas mėnesį lazeriu šalinami plaukai nuo veido. Tai gana skausminga.
Iš pradžių Ignei reikėdavo iškentėti ilgas procedūras, tačiau kaskart jos vis trumpėja.
Dabar, kai ji geria hormonus, plaukai apatinėje veido dalyje beveik neauga, o ateityje turėtų visai išnykti. Pakito ir Ignės veido bruožai – papilnėjo skruostai, lūpos. Keičiasi kūno formos – mat persiskirsto riebalai. Padidėjo sėdmenys, platėja klubai, auga krūtinė. Apie krūtų operaciją Ignė net nesvarsto.
Mat gydytojas jai sakė, jog vien nuo moteriškų hormonų vartojimo jos krūtinė turėtų tapti tokio dydžio kaip kitų šeimos moterų – mamos ir sesers. O jai to ir užteks. Ji aukšta – 1,85 metro ūgio, tad didelė krūtinė, kaip pati sako, jai net netiktų.
Ignė tikina, kad translyčiams žmonėms yra svarbiausi socialiniai pokyčiai, o ne kasdienė hormonų dozė ar operacijos, kaip iš šalies kitiems dažniausiai atrodo. Ignė kartais užsiima joga, darbo pertraukos metu daro mankštą, mėgsta ilgas distancijas įveikti pėsčiomis – rūpinasi kūno formomis.
Vis dėlto mieliau už mankštą jai būtų dažasvydis ar plaukiojimas baidarėmis.
Ignė su Vilija planuoja susilaukti vaikų. Tačiau tai nėra artimiausias poros planas. Jos dar įsipareigojusios daug ką nuveikti siekdamos profesinių aukštumų – juk dėl to išvyko į svetimą šalį.
„Darbas Lietuvoje buvo jau pabodęs, o mano srities specialistų labai trūksta. Jau kurį laiką sulaukdavau darbo pasiūlymų užsienyje.
Kartą man pasiūlė 3 mėnesių darbo sutartį. Pamaniau: kodėl ne? Būtų puikus nuotykis. Ir užmokestis daug didesnis.
Be to, su žmona tuo metu jau buvome pradėję galvoti apie savo verslą, susijusį su verslo valdymo sistemos programavimo paslaugomis.
Būriau žmones – pakviečiau prisidėti bendradarbį, tuo metu ekonomiką studijavusį savo brolį ir žmoną, rinkodaros specialistę. Ji kaip tik tuo metu keitė darbą“, – paaiškino I.Butėnė.
Ignės sutartis Kembridže buvo pratęsta. Atvykusi tik trims mėnesiams dabar ji ten – jau beveik ketverius metus. Dabar visus verslus I.Butėnė plėtoja kartu su žmona ir kitais verslo partneriais.
Nebūtina chirurginė operacija
Du Lietuvos piliečiai turėtų gauti naujus asmens dokumentus, kuriuose bus nurodyta kita lytis be chirurginės intervencijos.
Vilniaus apylinkės teismas neseniai priėmė du dar neregėtus sprendimus: jeigu vyras nori turėti moters dokumentus arba, atvirkščiai, moteris – vyro, jiems nebereikia chirurgų ar kitų medikų įsikišimo – pakanka, kad pats asmuo tapatinasi su kita lytimi.
„Pasaulyje formuojasi nuostata atskirti dokumentų keitimą nuo bet kokių chirurginių procedūrų. Jei translytis žmogus jaučia, kad neatitinka savo lyties, jam svarbiausia pasikeisti dokumentus. Tik ketvirtadalis jų siekia keisti lytį chirurginės operacijos būdu“, – „Lietuvos rytui“ aiškino Lietuvos gėjų lygos žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius.
