Pataisos namų gyventojų pareigūnas stengiasi nevadinti nuteistaisiais. „Juk šiandien sutinkame juos už tvoros, o vėliau sutiksime gatvėje“, – įsitikinęs jis.
Pataisos namuose jau 24 metus dirbantis vyras sako ne kartą matęs vyrų ašaras. „Visi žmonės verkia“, – neslėpė V.Ceslevičius.
Šiai įstaigai jis vadovauja keletą metų, o į Pravieniškes dirbti atėjo būdamas aštuoniolikos metų.
Į pataisos namus mokslus ką tik baigusį vaikiną atvedė krepšinis. Neįstojęs į universitetą, kur norėjo studijuoti ekonomiką, V.Ceslevičius sužinojo, kad Pravieniškėse renkama krepšinio komanda, tačiau norėdamas joje žaisti turi įstaigoje dirbti.
Nors tąsyk tėvai buvo kategoriškai prieš, sprendimo V.Ceslevičius nekeitė: „Taip prasidėjo mano karjera. Nuo krepšinio. Dirbau būrio viršininku, Operatyviniame skyriuje, Vidaus tyrimo tarnyboje.“
– Koks jums pačiam buvo įspūdis, kai pradėjote dirbti?
– Koks gali būti įspūdis aštuoniolikos metų žmogui? Man buvo įdomu, šiek tiek baugu, kai pirmą kartą žengiau per slenkstį ir įėjau į vidų. Įtampa. Tvoros, spygliuotos vielos, nuteistųjų žvilgsniai. Taip, buvo nejauku.
– O dabar?
– Darbas man patinka, čia praleidžiu maždaug dvylika valandų per parą.
Koks mano darbas? Rūpinuosi nuteistaisiais. Į teritoriją pats einu kiekvieną dieną. Tenka kalbėtis, spręsti problemas. Jų būna įvairių – nuo to, kad kas nors negalėjo įsigyti vandens buteliuko, iki to, jog kas nors ką nors engia.
– Ką jūs pats manote apie žmones, esančius už grotų? Ar yra tokių, dėl kurių gailitės, kad jie čia?
– Taip.
– Kodėl? Ar dėl to, kad jie nuteisti nekaltai? Ar yra tokių istorijų?
– Pas mus turbūt apie 70 proc. nuteistųjų yra be kaltės. (Juokiasi.) Jeigu žmogaus paklausite, ar kaltas, jis visuomet tai neigs.
Bet su kiekvienu reikia pabendrauti. Kai su nuteistuoju pasikalbi valandą dvi, jis visuomet atsiveria, papasakoja apie save. Jis yra toks pat žmogus kaip ir bet kuris kitas, tik jo likimas toks.
Gal žmogus atsidūrė ne vietoje ir ne laiku? Yra ir tokių, kurie ėjo link nusikaltimo žinodami, kuo tai baigsis. Turbūt jų socialinė aplinka skatino, jie taip augo, juos supo tokie draugai. Kaip augini vaikus – kiek investuoji, tiek po to ir gauni.
– Ar iš tikrųjų taip? Turbūt ne kartą susidūrėte su istorijomis, kai nusikalsta gerų tėvų vaikai?
– Geri tėvai yra tie, kurie augina vaiką. Kodėl būna taip, kad tėvai užima aukštus postus, o vaikai patenka į kalinimo įstaigas? Vaikams reikia skirti daugiau dėmesio, juk ne kas nors kitas augina tavo vaiką – pats turi užsiauginti.
Tenka girdėti, ypač iš tėvų, kad žmogų sugadino kalėjimas. Bet ar tikrai? Ar tikrai jis laisvėje buvo geras, bet patekęs čia pasikeitė? Tuomet kodėl pateko?
Daugelio dalykų reikia ieškoti šeimoje. Ne mokykloje, gatvėje, o šeimoje. Aš pats turiu šeimą, auginu du vaikus ir visą laiką po darbo skiriu tik šeimai.
Jeigu tėvai su vaiku per dieną kalbasi vos penkias minutes – tai didelė problema.
– Bet ir tikrai gerų tėvų vaikai kartais paslysta.
– Taip, būna ir taip. Nepririši vaiko prie būdos kaip šuns. Išeina į visuomenę iš tos pačios mokyklos, ta pati gatvė, tie patys draugai.
Visokių gyvenime sutinki. Kartais žmonės daro klaidų. Ir gerų tėvų vaikai taip pat padaro klaidų, kartais siaubingų. Tada jie atsiduria čia.
Kiekviena istorija yra išskirtinė. Šiuo metu bausmę atlieka 2100 nuteistųjų. Kiekvieno gyvenime atrastume detalių, kurios lėmė kelią iki čia. Kadaise jų nevaržė jokie barjerai.
Kai tėvai pamato, kad vaikas iš kažkur turi pinigų, daiktų, – tai signalas. Į tai negalima nekreipti dėmesio. Juk nebūna, kad ėjo gatve, kas nors pametė, o vaikas surado.
– Jūs kalbate apie barjerus. Tam tikrų barjerų turime visi ir jų negalime peržengti. Bet kas nutinka žmogui, kai jis, tarkime, užpuola moterį, senyvą žmogų, ką nors nužudo? Kas nutinka, juk žmogus toks negimsta?
– Mes visi turime vertybes ir barjerus, kurių neperžengiame. Bet kai kurių vertybės yra kitokios. Ką matai šeimoje, gatvėje, taip ir elgiesi.
– Minėjote, kad žmonės kartais padaro siaubingų klaidų. Kas jums pačiam yra baisu? Juk istorijų, matyt, esate girdėjęs ne vieną?
– Man baisu karas. Baisu prarasti artimąjį, pavyzdžiui, vaiką. Tai labai baisu. Visa kita, matyt, yra gyvenimiška.
Yra žmonių, kuriuos sunku pakeisti, ypač jų vertybes. Atkreipkite dėmesį – aš juos vadinu žmonėmis, o ne nuteistaisiais, nes šiandien sutinkame juos už tvoros, o vėliau sutiksime gatvėje. Mes investuojame į visus kalinčius žmones: galime spręsti jų problemas kartu, pasitelkti įvairias programas, bet pakeisti žmogaus, jei jis to nenori, turbūt neįmanoma.
– Ar jums teko matyti vyrų ašarų?
– Taip. Daug.
– Kada vyrai verkia?
– Visi žmonės turi jausmus, o kai atsiduria čia, jų nepraranda. Jei čia esantis žmogus verkia, gerai – jis reiškia savo emocijas, tampa atviresnis.
Blogai, jei žmogus užsisklendžia. Būna, kad savo emocijas išreiškia pykčiu. Jei jis būtų gatvėje, galbūt tuo momentu atimtų iš vaiko telefoną arba užpultų moterį. Pataisos namuose jis apribotas. Čia jausmai liejami kitaip.
– Ar bijote žmonių?
– Žmones reikia mylėti. Jei myli, gali juos valdyti.
– Ar gebate atskirti, kada žmogus meluoja?
– Kas yra atskirti? Pajusti? Turiu auksinę taisyklę, kurios išmokė vienas dėstytojas. Jis dėstė Kelių eismo taisykles. Taisyklė tokia: jei nori aplenkti priekyje važiuojančią mašiną, tačiau abejoji, niekada nelenk.
Sprendimus priimu remdamasis patirtimi, gebėjimais, vidine nuojauta. Jeigu abejoju žmogumi, sprendimas bus neigiamas. Arba reikia detaliau aiškintis aplinkybes.
– Ar yra nuteistųjų, kurių niekas nelanko?
– Yra. Pravieniškėse dauguma nuteistųjų – pirmą kartą nuteisti laisvės atėmimu. Atvykę pas mus jie dar nepraranda ryšio su šeima, vaikais, bet yra tokių, kurių niekas nelanko. Vieni artimųjų neturi, kiti yra praradę visus ryšius dėl savo nusikaltimų. Dažniausiai tai būna nusikaltimai vaikams.
– Ar tiesa, kad jų negerbia ir kiti kaliniai? Kaip ta nepagarba būna reiškiama?
– Jie laikomi tam tikrose patalpose atskirti nuo kitų. Jie nėra visiškai izoliuoti, bet labiau prižiūrimi, kad nebūtų žalojami, užpuolami.
Šioje vietoje kitų nuteistųjų požiūris neigiamas: jeigu skriaudi vaiką, nesi vertas vaikščioti žeme.
– Kitaip tariant, jie turi savo vertybes?
– Taip. Jų nuomonė šiuo klausimu labai griežta.
– Pravieniškėse bausmę atlieka ir nuteistieji iki gyvos galvos?
– Taip, šiuo metu jų yra 28. Jie čia gali būti perkeliami po dešimties metų, praleistų kalėjime. Aš – ne politikas, tačiau esu įsitikinęs, kad turi būti nustatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė, sakyčiau, 35 metai. Tiek užtektų. Visko negalima spręsti emocijomis – yra teisinė kalba, yra sprendžiama, kiek žmogus pavojingas visuomenei. Kurgi pavojingumo riba? Nėra gera būti už grotų ir žinoti, kad čia mirsi.
– Tačiau žmonių, kalinčių iki gyvos galvos, nusikaltimai yra rezonansiniai.
– Tai žmogžudystės, dažniausiai ne viena. Nusikaltimai iš tikrųjų žiaurūs.
Man sakoma, kad esu prisiskaitęs įvairių istorijų, bet tai netiesa – neskaitau nuteistųjų bylų. Jei skaityčiau, negalėčiau čia dirbti.
Tie žmonės, kurie čia dirba, turi būti neutralūs, neturėti nuostatos prieš nuteistąjį, nes jų darbas visiškai kitoks. Darbuotojui labai sunku psichologiškai atsiriboti nuo visuomenės nuomonės. Tarkime, kaip jam bendrauti su nusikaltėliais, kurie, siekdami pagrobti automobilį, nužudė jauną merginą?
– Ar jūs kalbate apie Ievą Strazdauskaitę?
– Taip. Ir dėl to kalti žmonės gali būti mūsų pataisos namų gyventojai. Ar įsivaizduojate, kaip mūsų darbuotojams sunku atsiriboti nuo paties nusikaltimo?
– Po šio įvykio viešojoje erdvėje ne kartą buvo siūloma sugrąžinti mirties bausmę.
– Aš esu prieš. Mirties bausmė neišsprendžia problemų. Anksčiau ji buvo, ir kas iš to? Ar nusikaltimai buvo kitokie?
– Kartais kolonijoje švenčiate ir vestuves. Kaip kaliniai susipažįsta su moterimis?
– Įvairiai. Būna, kad bendrauja laisvėje, tačiau jau įkalinimo įstaigoje sukuria šeimą. Būna, kad susipažįsta atsitiktinai, – juk skambinti viešu telefonu jiems nėra draudžiama, pagaliau apstu pažinčių skelbimų.
Būna, kad prisimena tas, su kuriomis bendravo dar mokykloje. Taip pat būna, kad žmoną suranda draugai ar tėvai. Tai – gyvenimo realybė.
– Ar santuoka reikalinga tik dėl intymių santykių, nes tik šeimoms suteikiami ilgalaikiai pasimatymai?
– Visaip būna. Negalėčiau pasakyti, kad tik dėl intymių. Žmonės sukuria ir normalią šeimą, gimsta vaikai, o išėję į laisvę su šeima ir gyvena.
Tačiau būna, kad dėl intymių santykių, kai žmonas suranda draugai ar tėvai. Pasikalbi ir su tėvais, ir su nuteistuoju – jie to neneigia. Jie sako, kad jiems to reikia.
Dar vienas aspektas – nuteistieji turi savo žavesio.
– Kur tas žavesys?
– Nežinau, to reikėtų klausti moterų. (Juokiasi.)
