Įdomus ne futliaras, o jo vidus
Panevėžietį Sigitą Zabulionį Tėvo dienos proga sveikino dukra ir du sūnūs.
Gėlės žiedas ir šiltas apsikabinimas. Be daugžodžiavimo ir pompastikos. Be vaišėmis nukrauto stalo. Tokios Zabulionių šeimos tradicijos. Nesureikšminti švenčių, nes ne blizgučiai suteikia pilnatvę.
„Man niekad nebuvo įdomus žmogaus futliaras, svarbiau, kas viduje“, – sako S.Zabulionis.
„Tėtis yra mūsų vertybių kompasas. Juk vaikai pagal tėvus, ką šie kalba ir ko ne, tarsi matuojasi gyvenimą, pasitikrina, ar teisinga kryptimi eina, sužino, kas gera ir bloga. Mums šventė – ne dovanos. Svarbiausia pabūti kartu“, – sako vidurinioji atžala Irma Zabulionytė.
Talkino garsiajai žmonai
S.Zabulionis – tas žmogus, be kurio vargu ar būtų mūsų mieste gyvavusi agentūra „SOS vaikai“ ir Rožių gatvėje esantys Šeimos bei vaikų paramos namai.
Jo žmona, šių pagalbos organizacijų įkūrėja, šviesios atminties gydytoja Marytė Zabulionienė visuomenei buvo žinoma ir matoma, o S.Zabulionis, talkinęs sutuoktinei visuose reikaluose, viešumos visada vengė, garsiai nesigyrė, kad be atlygio triūsia nelaimingųjų labui.
„Toks jau tas mūsų tėvelis, jis labai santūrus ir mažakalbis, bereikalingai žodžiais nesišvaisto, bet jei ką pasako, kiekvienas žodis pasvertas“, – paaiškina I.Zabulionytė.
M.Zabulionienė mirė prieš 3 metus. Šeimos ir vaikų paramos namams dabar vadovauja 36 metų dukra I.Zabulionytė. Apie ją ne kartą rašėme. Mergina neįgali, ji mažesnio nei įprasta ūgio ir dėl retos genetinės ligos judėti gali tik su ramentais.
S.Zabulionis, kaip ir anksčiau, pasiaukojančiai triūsia Šeimos namuose. Kaip seniau žmonai, taip dabar dukrai jis yra pagrindinis ramstis.
„Irma pati tvarkosi, aš tik patariamasis balsas. Man patinka anoj pusėj objektyvo stovėt. Mėgau fotografuoti“, – paaiškina jis.
Atrodė, kad taip ir reikia
S.Zabulionį pagauti nelengva. Vyras dirba mokesčių inspekcijos apsaugoje, o laisvadieniais užimtas ūkiniais Šeimos namų reikalais.
Ir dabar jis ką tik po budėjimo, bet neina numigti, žmonės atnešė labdaros, drabužių ir maisto produktų, lauktuves reikia priimti, surikiuoti, kur kas keliaus.
„Kas yra tas laisvalaikis? Visada dirbdavau po kelis darbus. Pasėdėt po obelim neišeina, jei nieko neveikiu, jaučiuosi blogai, gaila dienos, jei tuščiai prabėgo. Žvejyba patinka, bet nėra laiko. Dukart gyvenime žvejojau. Abu kartus, kai keitė vieno, paskui kito kelio sąnarius. Po tris savaites buvau Likėnuose reabilitacijoje. Su ramentais nuklibikščiuodavau iki tvenkinio“, – sako vyras.
Klausimas, kodėl kartu su žmona ėmė padėti skriaudžiamiems ir vargstantiems, lieka tarsi neišgirstas, S.Zabulionis sako neturįs ką į jį atsakyti.
„Atrodė, kad taip ir reikia. O ar galėjo būti kitaip?“ – tarsteli.
O dabar kaip? Galėtų liautis, pailsėti, pagyventi dėl savęs.
„Čia kaip su kupra, ir nešt sunku, ir padėt negali. Neišeina. Juolab kad dukra tą darbą dirba, negaliu jos palikt ant ledo“, – sako S.Zabulionis.
Ne tos kategorijos publika
„Visa ta veikla užsisuko, kai Irmutė sirgo ir ieškojom kelių gydyti. Vilniuje jau veikė agentūra „SOS vaikai“, pasiūlė mums daryti filialą Panevėžyje. Buvo tų filialų ir daugiau, tik kitur ta veikla išblėso“, – pasakoja S.Zabulionis.
Pagalba prasidėjo nuo rėmėjų paaukotų dėvėtų rūbų ir maisto produktų dalijimo. Agentūra „SOS vaikai“ gavo mažą kambariuką Topolių alėjoje tame pat pastate, kur veikė miesto Švietimo skyrius.
„Pradėjo eiti žmonės, švietimiečiams nepatiko, kad lankosi „ne tos“ kategorijos publika. Gavom patalpas Projektuotojų gatvėje, daugiabutyje. Turėjau seną moskvičiuką, iš Vilniaus dėvėtų rūbų juo atveždavau“, – veiklos pradžią prisiminė S.Zabulionis.
Žmona po darbo poliklinikoje lėkdavo į agentūrą, jis irgi.
„Pasakysiu, kaip šitą pastatą gavom. Turėjom du butus, juos išsikeitėm į dalį namo Rožyne. Čia buvo apgriuvusi jaunųjų technikų stotis. Be langų, be durų, be instaliacijos. Iš namų pro ją vis važiuodavau. Parodžiau Marytei, sakau, kaip būtų gerai čia agentūrą perkelti. Projektuotojų gatvėje, vaikams nėra kur išeiti į kiemą, jei kamuolį paspardo, gyventojai pyksta. Statinį jau buvo numatyta privatizuoti. Aš tik parodžiau, o Marytė griebėsi žygių. Pastatą gavom. Su sąlyga, jei sugebėsime patys, be miesto paramos, jį prikelti. Tada prasidėjo epopėja be pinigų“, – pasakoja vyras.
Už talką davė kapotų kaulų
S.Zabulionis neabejoja, kad kai kas pirštą ties smilkiniu sukiojo matydami, kaip visa jų šeima be jokio atlygio dėl svetimų vaikų taip plėšosi.
Iš pradžių reikėjo iškirsti sulaukėjusius krūmus, iškuopti lūženas. Zabulioniai sukvietė talką iš tų žmonių, kuriuos „SOS vaikai“ rėmė rūbais ir maistu.
„Iš skerdyklos gaunam kaulų, sukapojam ir padalinam už darbą. Žmonės patenkinti, sultinio išsiverda“, – prisimena S.Zabulionis.
Talkos išnyko ne be valdžios pagalbos. Pamatys dirbant, talkos organizatorių nubaus, kad nemoka mokesčių.
„O kad gali žmogus žmogui paprasčiausiai padėti, dirbt be atlygio, valdžiai neprišunta“, – apgailestauja jis.
Žmonės padovanojo surūdijusį senutėlį fordą, S.Zabulionis su giminaičiu jį iš numirusiųjų prikėlė, taip agentūra, pervardinta Šeimos namais, įgijo nuosavą transportą.
Langams stiklus rankiojo iš stiklo firmų, dalį stiklų vežėsi iš vienos Vilniaus mokyklos.
„Kur dabar virtuvė, visai nebebuvo grindų. Rėmėjai atvežė keturis mazus žvyro, susivežiojom karučiu, paskui grindis susidėjom. Lėšų šildymui niekas neduos, tad statėme krosnį, kūrename malkomis“, – pasakoja jis.
Sukant galvą, kaip kuo pigiau padaryti patalpų remontą, S.Zabulioniui kilo idėja pasitelkti statybininkų mokyklos auklėtinius. Vaikinukai mokydamiesi glaistą tepa ant lentos, paskui jį nukrapšto, tad lai praktikuojasi ant tikrų sienų.
„Ateidavo moksleivių grupės, o mes ieškojom tik rėmėjų medžiagoms“, – sako jis.
Svetimam mieste lyg tremtyje
S.Zabulionio gimtinė Utenos rajone. Baigęs Kauno maisto pramonės technikumą jis atvažiavo dirbti į Panevėžio mėsos kombinatą.
„Iš pradžių čia buvo nuobodu. Augau labai gražioje vietoje, Vyžuonų miestelyje. Aplinkui miškas, upė, ežeras, kalneliai. Panevėžyje jaučiausi kaip tremty, išeini su slidėm, jokios aukštumėlės, Lėveny maudantis kelius į dugną nusidaužai. O tėviškėj, pakalnėj vandeninga upė, netoli ežeras, nuo jo kitas matosi“, – pasakoja vyras.
Su būsima žmona susipažino Panevėžyje, ji, tuomet dar studentė, buvo parvykusi pas tėvus.
Susitiko šokiuose.
„Nežinau, kuo jai patikau, niekad gyvenime apie tai nekalbėjom. Negaliu pasakyt ir kuo ji man patiko, vertint žmonių pagal akių spalvą ar nosies ilgį man nesiseka. Ji turėjo tvirtybės, į mediciną įstojo iš trečio karto. Tuo pačiu buvo jautri, degė noru padėti žmonėms. Tokia ir buvo visą gyvenimą“, – apie mylimiausią moterį kalba S.Zabulionis.
Mokė tesėti pažadus
Ūgtelėję sūnūs tėvams niekad nepriekaištavo, kad tie aukoja savo laiką svetimiems vaikams, rūpinasi kaip juos aprengti, pamaitinti, užimti po pamokų.
Zabulionių vaikai kartu su tėvais įkurtų labdaros įstaigų labui nudirbo gausybę darbų.
„Koks buvau tėtis? Abu su žmona nebuvom fanatikai, nereikalavom, kad neštų vien dešimtukus. Ir dabar tos politikos laikausi, nematau reikalo spaust prie to, prie ko vaiko širdis nelinksta. Svarbiausia būti geru žmogumi ir tesėti pažadus“, – sako S.Zabulionis.
Vyras juokiasi, kad praktikos, kaip pakeisti mažyliams vystyklus, turėjęs iš savo vaikystės, pats augo su 13 metų jaunesniu broliu. Tėvai buvo mokytojai, nuolat užimti mokyklos reikalais.
„Dabar pedagogai turi daugiau laisvalaikio, o mano vaikystės laikais tėvai po pamokų negalėjo lėkti namo, buvo dar visokių būrelių, fakultatyvų, darbe užtrukdavo iki vėlumos. Užtai išėję į pensiją anūkams turėjo laiko, mūsiškiai pas senelius praleisdavo vasaras“, – prisimena pašnekovas.
Palėpėje dulka modeliukai
Pedagogų vaikas mokytoju būti nenorėjo, visą laiką traukė technika, aviacija.
„Dėl sveikatos įstot negalėjau, buvo labai griežta atranka, ypač lietuviams, kaip į kosmonautus“, – sakė S.Zabulionis.
Visus mokyklinius metus jis konstruodavo lėktuvų ir raketų modelius. Iš Maskvos parsisiųsdavo rinkinius aviamodelistams, sklandytuvų modelius susiprojektuodavo pats. Prirašydavo net kelis sąsiuvinius, kol išskaičiuodavo, kokių matmenų detalės turi būti.
Tėviškėje, namo palėpėje, tie modeliai tebėra.
„Įdomumas nedingo, bet jau nebekonstruosiu, vėlu, traukinys nuvažiavo, laiko nebebus, jis skirtas pragmatiškesniems dalykams“, – sako S.Zabulionis ir čia pat priduria, kad turi konstrukcinių idėjų, bandys įgyvendinti.
Kita S.Zabulionio aistra yra knygos.
„Neseniai iš naujo atradau „Arbato vaikus“, randu sąsajų su šiandiena“, – literatūriniais pastebėjimais dalijasi jis.
Neužsidarė tarp keturių sienų
Vyresnysis sūnus 39 metų Arūnas su šeima gyvena Vilniuje. Jis dirba auditoriumi Valstybės kontrolės įstaigoje.
Jaunėlis 28 metų Gintaras su šeima ir 36 metų dukra Irma gyvena po vienu stogu su tėvu. Gintaras yra veterinarijos felčeris, bet dirba ne pagal specialybę, o vairuotoju vienoje įmonėje. Irma yra baigusi Kauno technologijos universitetą.
Paradoksas, bet gausybę operacijų atlaikiusi neįgalioji yra pats judriausias šeimos žmogus, ji apkeliavusi nemažai šalių, Italijoje net dirbo savanore. Kelionių ilgesys irgi tėvų auklėjimo rezultatas.
„Kaip dažnai būna, susilaukus vaiko invalido, šeimos užsidaro tarp keturių sienų, o mes gyvenom labai aktyviai, kai man buvo 3–4 metai, o broliui 6 metai, sėsdavom į moskvičių ir leisdavomės į žygius. Išmaišėm visą Lietuvą, apkeliavom Kaliningrado sritį, Latviją, Estiją, nakvodavom palapinėje miške, patyrėm visokių nuotykių“, – pasakojo I.Zabulionytė.
Tėtis – šeimos stuburas
„Visi buvom savaip išdykę, bet nieko rimto neprikrėtėm. Pažymių knygelę tikrino mama, matyt, ji buvo griežtesnė nei tėtis. Tėtis tik kartą supyko, kai užsiiminėdamas dviračių sportu susilaužiau koją. Jis norėjo, kad tausočiau sveikatą, o aš neklausiau“, – prisimena Gintaras.
Baigęs mokslus jis nedegė noru kuo greičiau palikti tėvų namus. Po mamos mirties nenorėjo palikti tėčio vieno.
„Tėčiui didžiulė pagarba, kad nepaliko šeimos, nes gimus neįgaliam vaikui ar atsitikus nelaimei, vyrai dažnai dingsta. Bėda parodo tarpusavio santykių stiprumą. Tėtis niekad manęs nesigėdijo, kad esu kitokia, visur vedėsi kartu. Vaikystėj keliavau iš ligoninės į ligoninę, po operacijų nuolat buvau sugipsuota, būdavo spaudžia koks į koją įgręžto aparato varžtas, tėtis lekia vidury nakties ieškoti pagalbos. Ir taip visada, dėl savo šeimos jis yra pasirengęs bet ką padaryti“, – įsitikinusi dukra.
„Tėtis buvo ir yra šeimos stuburas, taip ir mama sakydavo. Aplink jį viskas sukosi. Mama savo labdaringoje veikloje sulaukdavo tėčio palaikymo, ta moralinė pusė labai svarbi. Šiais laikais matau, kaip žmonės, padarę gera, susireikšmina, giriasi. Mūsų šeimoje šito niekas nelaikė žygdarbiu“, – sakė sūnus Arūnas.
