Sunkios užuolaidos šiuose namuose beveik visada užtrauktos, saulė čia yra itin retas svečias. Ir taip yra jau kone 40 metų – Lukano grafienė tokiu būdu slepiasi nuo smalsių akių po to, kai nužudęs šeimos auklę, 1974-ųjų lapkričio 7-ąją iš namų dingo jos vyras, rašo „Daily Mail“. Manoma, kad tamsoje vyras auklę supainiojo su žmona, mat ketino atsikratyti būtent jos.
Kambarys, kuriame dama Lucan pasitiko žurnalistus, nepasikeitęs nuo tų laikų, kai čia krykštavo vaikai ir laiką leisdavo Veronica su vyru ar jų svečiai. Nors ir būtų galima pamanyti, kad grafienė norėtų atsikratyti visų atsiminimų apie negandas jai atnešusį sutuoktinį, kambaryje kabo jo portretas. O šalia sustatytos vaikų nuotraukos tarsi kalba apie šeimos idilę.
Tačiau viskas toli gražu nėra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Dukra net nepakvietė į vestuves
79 metų dama Lucan neslepia – ji nepalaiko jokių ryšių su trimis savo vaikais: dukterimis Frances (52 m.) ir Camilla (47 m.), sūnumi George‘u (50 m.). Be to, jos išsižadėjo ir sesuo Christina Shand Kydd. Šiuos žmones skirianti praraja neužsiveria jau beveik keturis dešimtmečius.
Grafienė Lucan žino, kad ji turi 5 vaikaičius, tačiau niekada nėra jų mačiusi. Ji net nežino, kas yra jos vyriausios dukters sutuoktinis.
„Frances net nepasakė man, kad ištekėjo. Tačiau žinau, kad ji ištekėjusi. Neįsivaizduoju, už ko, nes nepalaikau su vaikais jokių kontaktų.
Camilla man buvo sakiusi, kad susižadėjo, kai tai įvyko. Bet nebuvau pakviesta į jos vestuves, kurios vyko 1998-ųjų rugsėjį.
Taip jau nutiko, kad kaip tik tuo metu ėjau pro bažnyčią Eatono aikštėjė (ėjau į „Marks & Spenser“ parduotuvę nusipirkti megztinio), kai mane sustabdė fotografas – jis tiesiog pribėgo prie manęs – ir šūktelėjo: „Ledi Lucan, čia vyksta jūsų dukters vestuvės!”
Prisidengiau lietsargiu ir nuskubėjau namo, tačiau jis spėjo mane nufotografuoti. Ar buvau įskaudinta dėl to, kad nebuvau pakviesta? Visiškai ne. Tiesiog tai dar kartą patvirtino mano įsitikinimą, kad laikytis atokiau nuo savo vaikų privalau dėl jų pačių saugumo. Tai geriausia, ką galiu jiems duoti.
Laikas eina ir mano gyvenimas tęsiasi tylus ir netrukdomas. Nematau priežasčių, kodėl turėčiau veržtis juos pamatyti. Negalvoju ir apie savo seserį. Jos mano gyvenime tiesiog nėra“, − pasakojo senoji dama.
Sekso metu mušdavo žmoną
Priežastis, kodėl grafienė atsiskyrė nuo artimiausių savo šeimos narių, žinoma visiems – po vienos paslaptingiausių istorijų, kai jos vyras tapo žudiku ir dingo kaip į vandenį, moteris nebenori niekam sukelti skausmo. Praeityje vis dar įkalinta moteris tuomet nepabėgo – toks buvo jos pasirinkimas.
Dviejų miegamųjų kotedžas, kuriame ji gyvena, anuomet buvo nupirktas kaip svečių namas. Tai buvo ir laikini jos vyro namai, kai jiedu pasuko skirtingais keliais ir aršiai kovojo dėl vaikų.
Grafienė į šiuos namus persikėlė praėjus trejiems metams po vyro dingimo. Kotedžas yra visiškai netoli nuo penkių aukštų šeimos namo, kur buvo nužudyta auklė.
Dabar, kai netrukus švęs savo 80-ąjį gimtadienį, grafienė Lucan prasitarė ir apie savo knygą, į kurią sudėjo paslaptingą savo vyro dingimo istoriją.
Moteris papasakojo ir apie savo mažai džiaugsmo suteikusią santuoką su grafu Lucanu, profesionaliu lošėju. Ji neslėpė – vyras pralošdavo įspūdingas sumas pinigų prie lošimo stalo. Taip pat ji papasakojo, kad, nuolat būdama viena su vaikais ir sutuoktinio kone ignoruojama, buvo užmezgusi platonišką draugystę su kitu vyru.
Tačiau kai grafas Lucanas apie tai sužinojo, vyriškis buvo įspėtas nesiartinti prie jo žmonos. O grafienė tuomet paniro į depresiją, gėrė stiprius vaistus, kurių šalutinis efektas buvo – įsitikinusi ji ir jos šeimos nariai – proto užtemimas. Du kartus ji net buvo išvežta į psichiatrinę ligoninę prieš savo valią. Ir du kartus iš jos moteris pabėgo.
Moteris prisipažino, kad ji su vyru neatitiko vienas kito ir kaip meilužiai. Be to, jis įrašinėdavo jųdviejų meilės aktus tam, kad turėtų įrodymų kovodamas dėl vaikų, kaip ji neva tyčiojasi iš jo lovoje. Vyras ją mušdavo vardan savo malonumo sekso metu.
Vaikai palaikė žudiku tapusį tėvą
Dama Lucan smulkiai papasakojo ir apie tą naktį, kai jos sutuoktinis nužudė namų auklę Sandrą Rivett. Niekas niekada neabejojo, kad moterį nužudė pats lordas Lucanas, o ne, pavyzdžiui, samdomas žudikas.
Ir teismas kaip žudiką įvardijo ne ką kitą, o lordą, nors jis pats niekada taip ir nebuvo atvesdintas į teismą. Ir jo sūnus George‘as, ir dukra Camilla viešai yra pasakę, kad jų tėvas neturėtų būti laikomas kaltu. Toks vaikų pareiškimas iš tiesų papiktino damą Lucan.
Grafienė buvo namuose tuo metu, kai viskas įvyko. Ji gulėjo savo miegamajame ir žiūrėjo televizorių, kai S.Rivett vėzdu buvo mušama iki mirties. Tuo metu auklė buvo nusileidusi į namo rūsį padaryti savo darbdaviui puodelio arbatos.
Grafo sutuoktinė pasakojo, kad ji sutrikdė savo vyrą po kruvino išpuolio. Jis keturis kartus trenkė žmonai metaliniu vamzdžiu, kol jai pavyko sugriebti jį už genitalijų. Tuo metu, kai jos įkalbėtas vyras nuėjo pasiimti stiklinės vandens, grafienė išbėgo iš namų ir artimiausiame bare visus sukėlė ant kojų.
„George‘as tuo metu buvo trejų, o Camilla septynerių. Jie miegojo savo lovelėse“, − pasakojo grafienė.
Lordas, pasak jo sutuoktinės, buvo pasiryžęs netekti visko, kas jam brangu, kad tik užglaistytų nužudymą. Jau tuomet jis gyveno atskirai nuo šeimos, pora kalbėjosi apie skyrybas. Jis suprato, kad dabar tikrai pralaimėjo mūšį dėl vaikų, kuris tuo metu buvo pačiame įkarštyje. Be to, lošėjas skendo skolose.
Vyras pabėgo skolintu automobiliu, o jo kūnas niekada nebuvo rastas.
Įsitikinusi, kad vyras po tragedijos nusižudė
Bėgant metams radosi vis naujų ir vis labiau fantastikos filmus primenančių istorijų apie jo dingimą. Jis neva buvo pastebėtas Australijoje, Goa, net jo kūnas neva buvo sumaitintas tigrams zoologijos sode, kurį turėjo bičiulis Johnas Aspinallas.
Nepaisant visko, pernai Aukščiausiasis teismas jo artimiesiems išdavė liudijimą, kad grafas oficialiai paskelbtas mirusiu. Sūnui George‘ui atiteko garbė gauti titulą.
Dama Lucan yra įsitikinusi, kad jos žinoma tiesa yra arčiausiai tikrosios teisybės. Ji tiki, kad vyro jai paliktas raštelis atsako į daugelį klausimų.
„Pasakyk visiems, kuriuos pažįsti, kad viskas, kas man rūpėjo gyvenime, buvo jie (vaikai)“, − buvo parašyta raštelyje. Moteris įsitikinusi, kad tokiuose vyro žodžiuose slypėjo žinutė apie tai, kad jis ketina nusižudyti.
Tą lemtingą naktį grafas skambino savo draugams į kaimą Sasekse. Paaiškinęs jiems tos nakties įvykius, vyras kalbėjo, kad tai buvo visiškas atsitiktinumas.
Jo versija draugams buvo tokia, kad žmona jį apkaltino pasamdžius žudiką, kuris turėjo atsikratyti jos, o tai jam neva nesibaigė geruoju. Grafo planas, pasak draugų, buvo kuriam laikui dingti iš visų akių.
Po trijų dienų grafo Lucano pasiskolintas automobilis buvo rastas apleistas ir su kraujo pėdsakais Rytų Sasekso apylinkėse, uoste. Nuo tada apie šį žmogų nebuvo gauta jokios patikimos informacijos. Jei grafas vis dar gyvas, jam turėtų būti 82-eji.
Dama Lucan yra įsitikinusi, kad jos sutuoktinis įlipo į keltą ir viduryje upės ar kanalo iššoko iš jo tiesiai ant besisukančio sraigto. Jo kūnas buvo sumaltas į gabalus, todėl, pasak jos, niekada ir nebuvo rastas.
Lordas, pasak žmonos, mėgo lenktynes laivais ir apie jų sraigtus žinojo tikrai daugiau, nei tuo visai nesidomintis žmogus. Jis tikrai būtų žinojęs tiksliai, kur reikia šokti, kad kūnas būtų sunaikintas visiškai.
Vyras juodino visų akyse
Atrodytų, kad tokia tragedija turėtų tik suvienyti šeimą. Tačiau Lucanams nutiko priešingai – jie atsiskyrė vieni nuo kitų.
Grafienė vengia klausimo, gera ar ne ji buvo motina. Tačiau ji tikina, kad vaikai visada buvo tinkamai prižiūrėti ir jiems puikiai sekėsi mokykloje. Ji neigia kaltinimus, kad buvo kone psichopatė motina.
„Buvau pastūmėta į beprotystės priepuolius, manimi nuolat buvo manipuliuojama psichologiškai, todėl tikrai net ir pati kartais pradėdavau manyti, kad esu išprotėjusi.
Mano vyras vykdė ištisą kampaniją, kad mane sužlugdytų. Aš buvau nereikalingas balastas. Jis visada buvo tvirto charakterio ir puikios iškalbos, be to, buvo gerbiamas, todėl gydytojai ir visi kiti aklai tikėjo viskuo, ką jis sakydavo apie mane.
O aš, savo ruožtu, priimdavau viską, ką man sakydavo gydytojai. Man buvo leidžiamos injekcijos, kurių šalutinis poveikis buvo siaubingas. Man prasidėdavo haliucinacijos, užplūsdavo jėgos – galėdavau nueiti mylių mylias, šie vaistai lėmė ir Parkinsono ligą“, − pasakojo dama Lucan.
Santuokoje jautėsi vieniša
Lordas Lucanas buvo sutaręs su žmonos seserimi Christina ir broliu Billu Shandu Kyddu, kad jie, kai jis bus išvykęs, prižiūrės jo tris vaikus. Beje, vaikai šį tėvo sprendimą sutiko su didžiausiu džiaugsmu.
„Kai jiems buvo 12, 15 ir 18 metų, iš sūnaus išgirdau, kad jiems būtų daug palankiau gyventi tetos ir dėdės namuose, jų šeimose. Taip nusprendė „šeimos teismas“, kuriame manęs net nebuvo. George‘as buvo pakankamai suaugęs, kad pats galėtų priimti sprendimus.
Neslėpsiu, mane ištiko šokas, tai buvo rimtas sprendimas. O aš, beje, nemėgau savo sesers ir jos vyro, kurie prisidėjo prie mano streso“, − kalbėjo ledi Lucan.
Šiandien apie tuos, kurie jai turėtų būti brangūs, moteris kalba ne jokių emocijų, tarsi jie būtų ateiviai iš kosmoso, o ne jai artimiausi žmonės. Smulki elegantiška grafienė atrodo kur kas jaunesnė, nei yra, o atsakymus į jai užduodamus klausimus gerai apgalvoja.
Ar ji jaučiasi vieniša? „Dabar taip nesijaučiu, tačiau buvau labai vieniša gyvendama savo santuokoje“, − sakė ji.
Senatvėje gyvena skurdžiai, bet orumo nepraranda
Grafienė gyvena itin kukliai iš gana skurdžios valstybinės senatvės pensijos. Tai, kad ji taupo, akivaizdu – svečiams prie kavos moteris siūlo pigaus šokolado iš prekybos centro. Ji neslepia, kad jau dabar labai išgyvena dėl to, kad skurdžiai besiverčiantiems pensininkams ketinama panaikinti šildymo kompensaciją žiemą.
„Mano širdis nusirito į kulnus kai išgirdau, kad kitais metais, kai man sueis 80-imt, man bus panaikinta 300 svarų sterlingų šildymo lengvata!“, − sakė grafienė.
Privatūs gydytojai, pagalbininkai namuose, brangios atostogos ir išskirtinis maistas jai pasiekiami tik svajonėse. Dama Lucan net neturi savo kompiuterio – ji naudojasi vietinės bibliotekos kompiuteriu, eina ten kiekvieną rytą.
„Ten dirba puikūs žmonės, jie man visada padeda“, − sakė ji.
Moteris mano, kad yra puikios sveikatos ir nevartoja jokių vaistų. O jos dienos slenka tyliai: ji anksti keliasi, pusryčiauja, tuomet keliauja į biblioteką, grįžta į namus, skalbia ir lygina klausydama LBC radijo, eina pasivaikščioti į šalia namų esantį parką. Draugų iš senų laikų ji neturi – visi jau mirę.
Meilė aplankė po vyro dingimo
Ar jos gyvenime po vyro dingimo dar buvo romantiškų santykių? „O taip, tačiau dabar tokių nėra. Patyriau meilę, tačiau ji išsisklaidė. Kai sensti, taip jau nutinka. Vis dar matau tą vyrą, mes esame puikūs draugai, tačiau nebepuoselėjame vienas kitam meilės. Ir ne, aš niekada nesvarsčiau galimybės antrą kartą tekėti“, − kalbėjo dama.
Ji atvira: šiandien jai sunku prisiminti, su kiek vyrų ji turėjo seksualinius santykius. „Tai gali būti netinkamai interpretuojama, − šypsojosi moteris. – Tikrai neturiu mintyje, kad meilužių turėjau tūkstančius. Tačiau kartais nutinka taip, kad išvis pamiršti, kad kažkada su kažkuo tai nutiko“.
Dama Lucan įsitikinusi, kad grafas, kol jie gyveno santuokoje, buvo jai ištikimas. Kaip ir ji jam.
Paklausta, kodėl savo knygoje ji kritikuoja dingusį vyrą dėl seksualinių nukrypimų, grafienė sakė, kad jai tiesiog tai buvo be galo įkyrėję. O tai – stipri emocija, verta ir knygos puslapių.
„O iš tiesų mūsų seksas buvo pakankamai protingas“, − pridėjo ji.
Dama Lucan sakė niekada nesigailėjusi to, kad gyvenimas jai davė tokį vyrą. Juk kitu atveju, samprotavo ji, neturėtų trijų nuostabių vaikų. Ji niekada gyvenime nebuvo tokia laiminga, kaip kad gimus sūnui George‘ui.
Sūnaus kvietimo išgerti arbatos nepriėmė
Labiausiai moteris bijo ligų ir tapti priklausoma nuo ko nors: „Nebijau mirti viena – visiškai nejaučiu tokios baimės. Tačiau iš tiesų bijau būti priklausoma nuo kitų žmonių, tapti našta – tai atrodo siaubinga“.
Moteris žino, kad žmogaus gebėjimai slopsta jam sulaukus 80-ies, todėl, neslepia, vis dažniau pagalvoja apie mirtį. Ji teigia, kad galėtų mėgautis likusiu savo gyvenimu, jei žinotų, kad jis nesibaigs kaip nors gąsdinančiai. Todėl grafienė itin palaiko eutanazijos idėjas.
Lyg patvirtindama šiuos savo žodžius ji ištraukia lankstinuką, ant kurio puikuojasi užrašas: „Duok man galimybę pasirinkti savo paties mirtį“. Ji tikisi, kad mirti jai pavyks oriai ir ramiai, kol neužklups varginančios senatvės ligos.
Galbūt ji taip kalba tik todėl, kad nebendrauja su artimaisiais, kurie galėtų ją palaikyti ir pasirūpinti?
„Prieš kelerius metus, tiesą sakant, George‘as pakvietė mane puodeliui arbatos. Į vieną iš viešbučio kavinukių... Jei jis būtų pasiūlęs arbatos išgerti jo bute, tikriausiai būčiau sutikusi.
Tačiau nenorėjau ir nenoriu eiti į viešas vietas, kad mus fotografuotų ir skleistų gandus. Žmonių veiksmai verčia mane saugoti save nuo jų“, − pasakojo senolė.
