Dabar apie tai ji kalba drąsiai – prisistato tikru vardu ir pavarde, rodo savo nuotraukas. Ji įsitikinusi, kad tai – drąsos ženklas. „Jei norėčiau keisti vardą ar nerodyti veido, tai reikštų, jog man yra gėda dėl to, kad mane norėjo išprievartauti, tačiau gėda turi būti ne man, o tiems vyrams“, – prakalbo Vilniuje prieš kelias dienas kino dramaturgijos studijas baigusi Živilė.
Išgąsdino problemos mastas
Neeiline savo gyvenimo istorija ir jaudinančia patirtimi ji pasidalijo publicisto ir visuomenininko, lyčių studijų ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektoriaus Donato Paulausko išleistoje knygoje „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“.
Apie seksualinės agresijos mastą ir problemą Živilė sužinojo tada, kai ėmė kalbėti apie savo patirtį ir išklausyti kitas merginas, patyrusias panašius išgyvenimus.
Pirmą kartą ji apie tai vieno vakarėlio metu pasipasakojo žinomai fotografei Neringai Rekašiūtei. 4 iš 5 merginų, dalyvavusių tame pokalbyje, buvo susidūrusios su seksualine agresija.
Būtent Neringa ir padrąsino Živilę savo istoriją papasakoti feisbuko grupėje „Moterys kalba“.
Sulauktos teigiamos reakcijos ir stiprus palaikymas paskatino Živilę ir kitas merginas dar daugiau kalbėti apie tai, dėl ko skauda.
Prievartavo automobilyje
To vakaro, kai Živilę norėjo išprievartauti pirmą kartą akyse matytas vyras, ji nepamiršta iki šių dienų.
„Man buvo 17. Su draugėmis buvome vienuose kaimo šokiuose, kultūros namuose.
Neslėpsiu, buvau apsvaigusi nuo alkoholio. Išėjau iš kultūrnamio ieškoti draugių, kurios buvo kažkur nuėjusios, tačiau staiga mane nepažįstamas vaikinas pagriebė ir įstūmė į mašiną.
Jis puolė mane nurenginėti, tada pats pradėjo nusirenginėti. Pradėjo stumti mano galvą link savo lytinio organo.
Viskas vyko ant priekinės automobilio sėdynės, todėl buvo itin sudėtinga pasprukti.
Iš pradžių man buvo šokas. Apėmė mintis, kad nieko negalėsiu padaryti, tačiau netrukus supratau, kad aš galiu nuo jo pabėgti. Ėmiau jį draskyti.
Nors jo veido neįsiminiau, gerai prisimenu, kad draskiau jam kaklą. Žinojau jautriausias kūno vietas ir bandžiau sukelti skausmą, kad jis bent kelioms sekundėms atsitrauktų ir galėčiau bėgti.
Sudėtingiausia buvo tai, kad viskas vyko mašinoje ir aš turėjau ieškoti, kaip atidaryti dureles.
Galų gale man pavyko pabėgti. Lėkiau neatsigręždama, kur akys veda“, – prisiminė Živilė ir tikino, kad vėliau ją nustebino jos draugių, su kuriomis buvo šokiuose, reakcija.
Ji pastebėjo, kad jos bendražygės ja netiki, o vėliau ėmė jai sakyti, jog ji kone pati kalta dėl to, kad ją norėjo išprievartauti.
„Man labai pikta ir apmaudu, kad vis dar vyrauja nuomonė, kad merginos pačios provokuoja seksualinę prievartą. Vis dar gajus stereotipas, kad mergina gali išprovokuoti vaikiną, tačiau man atrodo, kad tai vaikinus turėtų net žeisti, nes kyla mintis, kad vyrai – visiškai nemąstantys“, – dėstė mergina.
Po kelių mėnesių – dar vienas bandymas
Tai – ne vienintelė Ž.Zablackaitės akistata su prievartautoju. Praėjus keliems mėnesiams po pirmojo bandymo išprievartauti, nepažįstamas vyras vėl bandė sėlinti prie merginos.
Pasak Živilės, viskas vyko viduryje baltos dienos, prie Biržų piliakalnio.
Ten ji laukė savo bičiulių, kai staiga prie jos priėjo vyras, kuris ėmė plėšti nuo jos drabužius, bandė bučiuoti.
Į pagalbą Živilė ir vėl pasitelkė nagus ir fizinę jėgą.
Netrukus po to, kai pavyko pabėgti nuo prievartautojo, ji paskambino į policiją, norėdama pranešti apie įvykį.
„Jie atvažiavo, tačiau pareigūnai, tarp kurių buvo viena moteris, tvirtino, kad man niekas nieko nepadarė, todėl rašyti pareiškimo nėra reikalo.
Tai, kad mane užpuolė, bandė prievartauti, o aš savo jėgomis nuo jo gyniausi, nieko nereiškė.
Dar jie pasiūlė paskambinti pareigūnams, jeigu dar kartą jį sutiksiu.
Neįtikėtina, tačiau taip ir įvyko. Po savaitės aš jį pamačiau. Paskambinau į policiją, tačiau man buvo paaiškinta, kad, kadangi nėra pranešimo, jie nieko negali daryti. Tai lyg užburtas ratas“, – neįtikėtinus dalykus aiškino Živilė.
Liūdina žmonių požiūris
Mergina pripažino, kad liūdniausia toje istorijoje yra tai, kad tą pačią dieną jos draugę, grįžtančią į močiutės butą, užpuolė nepažįstamas vyras.
Vėliau pasikalbėjusios merginos iš apibūdinimų nusprendė, kad tai galėjo būti tas pats vyras, griebęs bučiuoti Živilę prie piliakalnio.
„Draugė ėjo į namus. Laiptinėje, kai rakino namų duris, pamatė, kad ten esantis vyras bando veržtis į jos butą. Aš nežinau, ką jis norėjo tada jai padaryti, tačiau, tikėtina, kažką baisaus.
Esu įsitikinusi, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turėtų už savo veiksmus atsakyti ne tik tas, kuris panaudojo seksualinę prievartą prieš kitą asmenį, bet ir tas, kuris bandė tai daryti.
Apmaudu, kai mūsų visuomenėje žmonės vis dar nesupranta, kad viskas, kas vyksta po žodžio „ne“ – yra prievarta“, – teigė mergina.
Dujų balionėlio nepirko
Mergina savo patirtimi dalijasi dėl to, kad supranta būtinybę apie tai kalbėti. „Jeigu aš tylėsiu, tai tylės ir kitos merginos.
Ėmiau kalbėti norėdama paraginti prabilti ir kitas merginas, kurios turi karčios patirties.
Kai negalvoji apie šią problemą, nesusimąstai, kokio masto ji yra“, – įsitikinusi pašnekovė.
Patirta seksualinė prievarta šiek tiek padidino Živilės nepasitikėjimą vyrais. Po nemalonių įvykių ji stengėsi labiau juos stebėti.
Vis dėlto net po to, kai du kartus buvo pasikėsinta į jos garbę, Živilė nesuskubo pirkti dujų balionėlio.
„Įsitikinau, kad galiu apsiginti ir savo nagais. Vienu metu lankiau boksą, tačiau pagrindinė priežastis buvo sumažinti įtampą. Tiesa, trenerė pastebėjo, kad mano smūgis iš dešinės – labai geras“, – mirktelėjo pašnekovė ir pridūrė tikinti, kad tik kalbėjimas ir viešumas gali sumažinti šią visuomenės stigmą.
Knygos autorius: „Moteris vis dar turi žemesnį statusą“
Birželio 14-ąją sostinėje pristatyta D.Paulausko knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“. Prieš knygos pristatymą autorius atsakė į kelis klausimus apie knygos idėją bei tikslus.
– Kodėl nusprendėte imtis rašyti knygą apie feminizmą?
– Jau nuo paauglystės domėjausi feminizmo, lyčių lygybės tema, bandžiau surasti paaiškinimus, kodėl tiek daug nelygybės mano paties šeimoje.
Ieškojau informacijos, knygų, pradėjau po truputį gilintis ir į tai, ką man pačiam feminizmas gali pasiūlyti, ką jis kalba vyriškumo klausimais.
Vėliau studijavau lyčių studijas ir galiausiai pradėjau pats dėstyti šią discipliną Vilniaus universitete. Po truputį supratau, kad feminizmas suteikia kiekvienam – tiek vyrams, tiek moterims – laisvę gyventi taip, kaip norisi.
Neprisirišant prie normų, standartų, nereikalingų taisyklių, kurie daugiau ar mažiau varžo visų mūsų elgesį. Tuo pačiu žinios apie feminizmą suteikė platesnį žvilgsnį, platesnę gyvenimo perspektyvą. Rašydamas tokią knygą, norėjau pasidalinti su kitais tuo, ką aktualaus radau feminizmo judėjime.
– Kada supratote, kad ši tema yra aktuali ir svarbi?
– Feminizmo aktualumą supratau per savo patirtį, gyvendamas eilinį gyvenimą, kokį gyvena ir visi kiti. Vaikystėje, kaip ir visi kiti berniukai, bandžiau pritapti – žaisti su tais pačiais žaislais, mėgti tuos pačius dalykus ir užsiimti tokiu pačiu laisvalaikiu, kaip tą darė ir kiti berniukai.
Paauglystėje taip pat bandžiau užsiugdyti tipiškai berniukišką asmenybę – bandžiau užsiimti sportu, domėtis automobiliais, technika, pritapti prie lyderiaujančių vaikinų grupių.
Po ilgai trukusių pastangų tą padaryti, supratau, kad manęs tai nedomina, kad nenoriu įgyvendinti „tikro vyro“ idealo, nes jis man neaktualus, mano asmenybė kitokia.
Aš supratau, kad vyriškumo normos ne išlaisvina, o įkalina. Žinoma, tas supratimas atėjo daug vėliau, kai rimčiau pradėjau domėtis feminizmu.
O feminizmas naudingas tuo, kad nespaudžia mūsų tapti robotiškais vyrais ir moterimis, feminizmas siūlo savo gyvenimą gyventi laisvai. Tada pamačiau, kad moterims ir vyrams tiesiog būtina žinoti, apie ką iš tikrųjų yra tas feminizmas.
Pradėjęs įdėmiau gilintis, pamačiau ir tai, kad feministiniam judėjimui Lietuvoje tikrai yra ką veikti.
Moterys vis dar patiria diskriminaciją darbo rinkoje, smurtą artimoje aplinkoje, priekabiavimą darbe.
Į moterų kūnus yra nusitaikiusios reklamos, stiprinančios stereotipus. Moteris mūsų kultūroje tarsi vis dar turi žemesnį statusą. Vien tik dėl savo lyties jos įvairiose situacijose mūsų visuomenėje turi mažiau galimybių gyventi visavertį gyvenimą: be smurto, be sudaiktinimo, be diskriminacijos.
– Kokie jūsų pagrindiniai tikslai, susiję su knygos leidimu?
– Mano tikslas yra parodyti, kad feminizmas tinka kiekvienam, kad jis gali patobulinti mūsų gyvenimus ir pagerinti mūsų visuomenę.
Lyčių normas mes dažnai labai sureikšminame, savo vyriškumui ar moteriškumui skiriame milžinišką dėmesį ir net milžiniškus pinigus, dėl savo vyriškumo ar moteriškumo nuolatos jaudinamės, bandome pritapti prie vyraujančių idealų, kurie – juk visi giliai širdyje žino – yra nepasiekiami ir nerealistiniai.
Feminizmas siūlo atsipalaiduoti ir pažvelgti į savo kasdienybę ir gyvenimą blaivesnėmis akimis. Todėl labai noriu, kad knyga pasiektų platų skaitytojų ratą, nes rašiau ją paprastai, aiškiai ir bandydamas pateikti gyvenimiškus pavyzdžius.
– Kas buvo sunkiausia gvildenant feminizmo ir lyčių nelygybės problemas?
– Paaiškinti viską paprastai ir suprantamai, kadangi daug kas Lietuvoje galvoja, kad lyčių nelygybė yra dirbtina problema.
Taip mąstoma tik dėl to, kad lyčių nelygybė labai natūralizuota – paversta įprastu reiškiniu, todėl sunkiai pamatoma, atpažįstama. Tikiu, kad ši mano knyga padės tą nelygybę atpažinti lengviau, o feminizmą pavers labiau suprantamu ir artimesniu.
