Fotografai R.Danisevičius ir S.Žiūra, iš Vilniaus Katedros aikštės išriedėję birželio 2-ąją, Paryžių pasiekė po 20 dienų.
Vyrai mynė pedalus per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją ir Prancūziją.
Ramūną kelionei dviračiu į Paryžių prieš metus įkvėpė perskaitytas fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio bei fotomenininko Stanislovo Žvirgždo straipsnis „Lietuvos fotografija pasaulinėse parodose Paryžiuje (1900, 1937) ir Niujorke (1939)“.
„Lietuvos ryto“ fotografą, daug važinėjantį dviračiu, suklusti privertė ši straipsnio ištrauka: „Suprantama, lietuvių ir lenkų fotografai susitiko ir Paryžiaus parodoje 1937 m., bet šįkart ypatinga sėkmė lydėjo kauniečius. Vilniaus fotografų vadovas J.Bulhakas atidžiai skaitė ir analizavo, ką rašo apie Vilniaus ir Lenkijos fotografus Paryžiaus spauda, o Boleslava ir Edmundas Zdanovskiai dviračiais buvo nuvažiavę į Paryžių, kur tikėtina apžiūrėjo Baltijos šalių paviljoną ir matė Lietuvos fotografų darbų kolekciją.“
R.Danisevičių taip užvaldė mintis, jog fotografai Zdanovskiai dviračiais buvo nuvažiavę į Paryžių, kad jis netrukus šia idėja pasidalijo su Vilniaus savivaldybės fotografu ir geru bičiuliu S.Žiūra.
Ramūnas su Sauliumi ir anksčiau atostogas leisdavo mindami dviračius – prieš keletą metų juodu dukart buvo numynę į Baltarusiją, pernai iš Vilniaus važiavo į Rygą ir atgal. Bet apie ilgesnius žygius vyrai nesusimąstydavo.
Praėjus aštuoniasdešimt metų nuo Zdanovskių kelionės R.Danisevičius ir S.Žiūra sumanė pakartoti jų maršrutą nuo Vilniaus iki Paryžiaus.
„Man reikėjo savaitės, kad įkalbėčiau Saulių važiuoti“, – juokdamasis pasakojo Ramūnas.
Bendramintis iš pradžių tokį draugo pasiūlymą palaikė kvailyste. „Ramūnas apie važiavimą į Paryžių kasdien vis kalbėjo ir kalbėjo, tą mintį prisipratinau ir aš. Pamanėme: kodėl gi nepabandžius? Nors iš pradžių atrodė, jog tai – nerealu“, – nors dvejojo, važiuoti kartu sutiko S.Žiūra.
R.Danisevičius bičiulio paklausė: „Po šimtą kilometrų per dieną numinsime?“ Fotografas pasvarstė, jog tai įmanoma.
Nėra žinoma, kiek kilometrų per dieną sukardavo Zdanovskiai, nes apie jų žygį informacijos išliko nedaug.
Fotografai keliaunininkai spėliojo, kad prieš 80 metų Zdanovskiai galėjo numinti iki Varšuvos ir sėsti į traukinį. Kaip buvo iš tikrųjų, nėra duomenų.
R.Danisevičius ir S.Žiūra į Paryžių išmynė dviračiais turėdami lėktuvo bilietus grįžti atgal. Tad jie buvo įsprausti į rėmus – kasdien važiuodavo po 100 ir daugiau kilometrų, kad birželio 25 dieną galėtų sėstų į lėktuvą, skraidinantį į Vilnių.
Tačiau artimieji Paryžiuje juos, atmynusius dviračiais, pasitiko birželio 22-ąją. Tądien vyrai nusifotografavo prie Prancūzijos sostinės simbolio – Eiffelio bokšto – iškėlę aukštai dviračius kaip nugalėtojai.
Ši nuotrauka – įrodymas, kad jie įveikė savo abejones ir dėl fotografijos – didžiausios savo aistros – pakartojo pirmtakų žygį. Tačiau svarbiausia, kad dviratininkai nepatyrė traumų, o jų dviračiai visiškai nesubyrėjo.
Prieš kelionę R.Danisevičius savo dviračiui, kurį buvo įsigijęs prieš penkerius metus, pakeitė nemažai detalių – ratus, grandinę, pedalus.
Turėtą dviratį S.Žiūra pakeitė kitu – pirko specialiai kelionei, labiau sportinį. Ramūno dviratis kelionėje neišvengė gedimų – lūžo pedalas, trūko bėgių perjungimo trosas. Tačiau gedimus pavyko greitai pašalinti, nes, pasirodo, vyrai atsitiktinai prasukdavo netoli dviračių parduotuvių, kur galėjo įsigyti detalių.
„Dabar dviratis – toks lengvas, kai mini be tų maišų“, – po dvidešimties dienų, praleistų ant dviračio vežantis 21 kilogramo mantą, džiaugėsi R.Danisevičius.
Fotografai vežėsi palapines, miegmaišius, šiek tiek drabužių. Juk daugelį naktų dviratininkai praleido kempinguose, miškuose, miestuose po atviru dangumi.
„Iš vieno miesto nesugebėjome išvažiuoti iki sutemos, todėl prieš vidurnaktį pasistatėme palapines pakrūmėje“, – nakvynę viename Lenkijos miestelių prisiminė Ramūnas.
Marškinėlius su užrašu „Vilnius–Poland–Germany–Belgium–Paris“ vilkėję lietuviai savo maršrutu nustebino tik lenkus, kurie pakelėse reiškė nusistebėjimą.
Vienas jų, perskaitęs užrašą, iš nuostabos riebiai nusikeikė. Kitiems, išgirdus, kur lietuviai traukia, akys ant kaktos iššokdavo.
„Kitose šalyse daugiausia prasilenkdavome su tokiais pat turistais, pamojuodavome rankomis vieni kitiems“, – apie tai, kad kelyje nebuvo laiko su kuo nors šnekučiuotis, užsiminė S.Žiūra.
„Kaimuose žmonės labiau linkę sveikintis“, – pastebėjo R.Danisevičius, įsiminęs pasisveikinimo žodžius lenkų, vokiečių ar prancūzų kalbomis.
„Pakeitėme nuomonę apie Lenkiją – koks gražus kraštas! Nors daugelis nori tą šalį kuo greičiau pervažiuoti, nepamato nei puikios gamtos, nei tvarkingų kaimelių“, – pasakojo R.Danisevičius, stabtelėjęs su bičiuliu išsimaudyti viename Lenkijos ežerų.
S.Žiūra nusivylė Belgija, kurią įsivaizdavo kaip spalvingą, išskirtinio grožio šalį: „Tikėjausi, kad bus gražu, tačiau Belgija pasirodė pilka, niūri. Nekoks vaizdas.“
Keliaunininkai įsitikino, kad Vokietijos kempinguose darbuotojai nekalba angliškai. O lietuviai vokiškai nemokėjo.
Fotografams, norėjusiems nusiprausti duše, teko kone surengti spektaklį – rankomis vaizduoti, kaip judinami pirštai lyg vandens lašai kapsi ant galvos. Tai padėjo kempingo darbuotojai suprasti, kad jie nori į dušą.
Pasiekę Prancūziją viename barų keliautojai sumanė užsisakyti vyno, bet angliškai sunkiai galėjo išaiškinti, ko nori. Ištarus „wine“, taurės gėrimo neprisipildė.
Tuomet R.Danisevičius prisiminė žinąs prancūzišką žodį, kuriuo apibūdinamas jaunas božolė vynas. Jam pasakius „Beaujolais“, prancūzas kaipmat nubėgo įpilti naminio vyno.
Po to prancūzas gestais – rankomis rodydamas, tarsi ką nors dėtųsi į burną, paklausė svečių, gal jie norėtų valgyti, ir netrukus svečiams atnešė užkandžių.
Bet dažniausiai keliauninkai maistą ruošdavo patys, nes buvo įsidėję primusą – lauko viryklę, ant jos virdavo dešreles, makaronus, užsikaisdavo arbatos.
Tik jeigu įsikurdavo nakvynei miestuose, kartais užsukdavo į vietos užeigas paragauti tradicinio maisto ir gėrimų.
Vyrai pastebėjo, kad kuo toliau minant nuo Lietuvos alaus bokalas vis labiau brango, o Paryžiuje jis kainavo net 9 eurus.
Bet ne dėl gurmaniškų potyrių fotografai buvo išsiruošę į šį žygį – jie geriausiai patikrino savo fizines jėgas, ištvermę. Kai kuriomis dienomis vyrai numindavo po 150 kilometrų. Tuomet pajusdavo kojų skausmus. O kad raumenų netrauktų mėšlungis, dviratininkai išgerdavo magnio preparatų.
Keliautojai įsitikino, jog automobilių vairuotojai Lenkijoje ir Vokietijoje dėmesingi dviratininkams, nėra baimės nukentėti kelyje. Šiose šalyse driekiasi daug dviračių takų, todėl minti pedalus savotiškai smagu.
Tačiau įvažiavus į Paryžiaus priemiesčius apėmė panika, nes teko pratintis prie neįprasto vaizdo – magistralėse švilpė vilkikai, pakėlus galvas buvo matyti kone virš jų skrendantys lėktuvai.
Vienu didžiausiu kelionės išbandymu lietuviams tapo priešpriešinis vėjas, juos lydėjęs nuo Berlyno iki pat Paryžiaus. Tačiau fotografai beveik išvengė lietaus – minant lašnojo tik vieną dieną.
Kelionei einant į pabaigą fotografus užklupo karščiai, kurie prasidėjo įvažiavus į Belgiją ir lydėjo Prancūzijoje. Bet vyrai pedalus mynė ir kaitinant 35 laipsnių kaitrai.
Paryžiuje atvykus į išnuomotą butą, dviratininkų laukė staigmena. Aptikęs svarstykles S.Žiūra nutarė ant jų atsistoti, bet jam pasirodė, kad jos sugedusios, nes rodė neįprastus skaičius.
„Jos nebuvo sugedusios – Saulius tiesiog numetė 8 kilogramus svorio“, – pasakodamas apie bendražygį juokėsi R.Danisevičius, netrukus ir pats atsistojęs ant svarstyklių ir įsitikinęs, kad jam ištirpo 5 kilogramai.
Vyrai tikino nepretenduojantys tapti sportininkais, nes jie – menininkai. Tad šių dviratininkų entuziastų Tokijo olimpinėse žaidynėse neišvysime, bet jų žygis gali sudominti rekordų registruotojus.
2304
Tiek kilometrų dviračiais iš Vilniaus į Paryžių numynė R.Danisevičius ir S.Žiūra.
