Žurnalistės Daivos Žeimytės ir brolių Gataveckų pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Visai neseniai jūs abu gavote apdovanojimus „Už nuopelnus Lietuvai“. Ar kai juos atsiiminėjote, prisiminėte tas akimirkas, apie kurias esate pasakoję, kad valgėte miltus su aliejumi?
– (A.Gataveckas) Į tą situaciją pasižiūrėjau taip – Algirdai, ramiai, šiandien yra tavo šventė ir tu jauskis gerai. Aš tiesiog šypsojausi, džiaugiausi, o grįžti atgal, galvoti apie tuos momentus – tikrai negalvojau.
– Jūsų istorija yra labai skaudi ir nemaloni – vaikų namai, alkoholikai tėvai, benamystė, badas. Ar jūs dažnai prisimenate tą laikotarpį?
– (A.Gataveckas) Didžiuojamės savo istorija.
– (R.Gataveckas) Aš atsimenu daugiausia geras akimirkas. Kažkada prisiminiau, kai mamai patikdavo plaukus šukuoti.
– Bet jūsų tėveliai buvo alkoholikai?
– (A.Gataveckas) Ką reiškia turėti tėvus alkoholikus – tai nuolatinis nuovargis, įtampa, stresas, alkis.
– (R.Gataveckas) Ir įvairus smurtas ne tik iš tėvų, bet iš tų, kurie ateina kartu pagerti. Bandai juos išvesti, nuo jų gauni į kailį. Tai yra labai blogai.
– (A.Gataveckas) Mes ėmėmės labai įvairių priemonių – taip, kaip tuo metu suvokėm. Mes suvokėme, kad problema lyg ir alkoholyje, ką jie parsineša. Bet iš dalies, problema ne čia. Mes išpildavom alkoholį, iš jų paimdavom pinigėlius. Jei jie girti miega, paimdavom pinigėlius, pabandydavom nupirkti valgyti, bet ne čia buvo problema. Kad ir ką mes darytume, jie vis tiek rasdavo būdų. Gal ne prie mūsų, bet su kitais draugais švęsdavo ir su kitais tai darydavo.
– Nebandydavote prašyti, vaikiškai kalbėtis?
– (A.Gataveckas) Buvau gal 12-os metų, aš tėčiui sakiau, kad įrašysiu į kasetę, kaip tu nusikalbi, koks tu būni blogas žmogus, kai tu būni girtas. Sakau, tu pasibaisėsi savimi. Jis ir prieš mamą smurtavo, prieš mus tikrai nesmurtaudavo, bet jis turėjo didelį įkyrumą, ateidavo, pasakodavo, kaip jam ten Afganistane buvo blogai.
– Pasakojote, kad vienas iš jūsų šiltų prisiminimų – tai, kad jūs mamai plaukus šukuodavote. Suprantu, kad santykis su mama buvo, bet jūs nieko negalėjote padaryti? Žmogui, kuris suvokia, kad yra maži vaikai, kuriais reikia rūpintis, elementariai turėtų būti gėda dėl to, kad jis geria?
– (A.Gataveckas) Taip, bet turėtume grįžti labai stipriai atgal, kodėl prasidėjo šie dalykai. Man atrodo, žmonės nėra specialiai auginami būti alkoholikais ar žudikais. Žmonės tampa tokiais, jeigu gyvena tokioje aplinkoje. Mūsų mama gyveno ne alkoholikų aplinkoje, bet tokioje, kur jos nemokino kurti, konstruoti gyvenimo, kaip auginti vaikus. Ji tikra našlaitė, gyveno globos namuose ir, ko gero, to pasekoje mes papuolėme į globos namus. Kaltinti savo tėvų šioje vietoje tikrai negalėčiau, nes žmonės turėjo įrankius tik tokius, kuriais gali irtis į priekį. Kaip gali pykti ant žmogaus, kuris turi tik vieną sulūžusį irklą ir bando irtis prieš srovę, kai, tuo tarpu, kas nors padėtų ir sakytų, imk normalius irklus ir plauk pasroviui.
– Ar jūsų tėvai dar gyvi?
– (R.Gataveckas) Tėtį palaidojom prieš keletą metų, o mama gyva. Kaip tik vakar skambinau jai, ėjo pašalpos į miestą. Mes dar turim vyresnį brolį, jie kartu gyvena, abu yra probleminiai. Stengiuosi susisiekti, padėti. Dabar mamai negerai su akim, skatinu nueiti pas gydytojus. Stengiuosi pasirūpinti, bet tai yra labai sudėtinga.
– Nepriima pagalbos?
– (A.Gataveckas) Visų pirma yra problema, kai žmogus nepripažįsta, kas jis yra alkoholikas. Galbūt visos motinos mano, kad man vaikas neturėtų aiškinti, kaip aš turiu gyventi. Mes visą laiką turime strategiją neaiškinti, bet gal rodyti. Bet ji į tą pusę net nežiūri ir kartais nejaukiai jaučiasi, kad ne jos rogės, per daug atitrūkusi, yra visiškai kitoj aplinkoje. Sunkiai susikalbam.
– O jums nepikta, nėra apmaudo, nusivylimo?
– (R.Gataveckas) Man liūdna, nėra pikta. Aš visada norėčiau matyti, kad atsistoja normaliai ant kojų ir bando kabintis į gyvenimą.
– Koks yra jūsų santykis su alkoholiu, kai jūs turite tokią patirtį labai artimoje aplinkoje?
– (R.Gataveckas) Joks.
– Buvo daug diskusijų dėl alkoholio, ar jį drausti, ar ne. Jaunuoliai nuo 20-ies metų negalės įsigyti alkoholio, dėl to buvo visokių nuomonių, kad nepasitiki jaunu žmogumi. Ką jūs manote apie tai?
– (A.Gataveckas) Konkrečiai mūsų tai neliečia, nes su alkoholiu mūsų santykis yra joks.
– (R.Gataveckas) Jeigu, kaip sakoma, pažeidžiama žmonių laisvė, mūsų tai neliečia. Aš esu laisvas ir negeriantis.
– (A.Gataveckas) Aš į šią situaciją žiūriu taip: čia yra pasekmės to, kas yra Lietuvoje ir tokių draudimų pasekmės. Mes pykstam ant pasekmių. Kaip gali pykti ant pasekmių? Tu negali. Gali pykti ant savęs, kad tokios pasekmės atėjo.
– (R.Gataveckas) Klausiau, kaip kalbinote Valatką, kalbėjo apie laisvę. Protingas žmogus, bet aš pasakyčiau, kas laisvė yra iš tikrųjų. Religingam laisvė baigėsi tada, kai Dievas uždraudė valgyti vaisių. Arba jei eini į oro uostą, tave visada tikrina. Ar tu esi teroristė? Greičiausiai tas tikrinimas yra atsiradęs kaip kažko pasekmė. Kodėl segtis diržus reikia? Taigi kiekvieno asmeninė teisė. Aišku, architektai nesutiktų, bet ir jie rodo, kur tau eiti. Tu negali eiti per pievą.
– (A.Gataveckas) Mes į tą laisvę žiūrime plačiau, kad kaip ir neturime ar taip, ar taip.
– Įsivaizduokite save 20-mečių kailyje – jie gali balsuoti, kariauti, vesti ar ištekėti, gimdyti vaikus, o alaus bokalo išgerti negali. Keistoka.
– (R.Gataveckas) Keistoka, bet su ginklu girtas ginti šalies neisi. Dažniausiai tas, kas geria jaunoj šeimoj, išsiskiria ir panašiai. Reikia tuos dalykus pasverti.
– (A.Gataveckas) Ar mums svarbiau gyvybės žmonių, vargšai vaikai globos namuose, ar mums svarbiau pinigai? Dėl to mums kartais būna keista. Tos situacijos koncertas buvo geras – už laisvę. Aš patenkintas tuo pačiu koncertu, bet kodėl jo nebuvo prieš smurtą?
– (R.Gataveckas) Kad ir Mato atveju. Aš tokio gero koncerto nesu niekur matęs, kad tokios žvaigždės susirinktų, susivienytų.
– (A.Gataveckas) O dėl tokio draudimo lengvai susirinko, vieningai. Tos vienybės labiau trūksta kitose vietose.
– O jūs patys niekada nesate pabandę šių velnio nuodų?
– (A.Gataveckas) Mes kažkada gėrėm.
– Ir kas nutiko, kad nusprendėte nebevartoti?
– (R.Gataveckas) Mums buvo 16 metų, mes tada pas tėvus grįždavom savaitgaliais ir švenčių dienomis. Buvo vienos merginos gimtadienis ir aš atsimenu tokią situaciją, kai brolis prigulė prie tos merginos, jam bloga, visi toliau ten šventė.
– (A.Gataveckas) Kaip šventė – gėrė. Ir tai yra problema. Mes taip supratom šventimą. Mane supykino, aš atsisukau vemti lyg ir už lovos, bet apvėmiau ją, ji apvėmė mane. Ta istorija buvo žiauri. Tai yra tragedija. Mes nemokam be alkoholio švęsti, sakom, važiuosim pas lenkus, pirksim, tai parodo mūsų valstybės degradavimą. Net neuždraudė alkoholio, apribojo, bet pas lenkus važiuosim. Patys problemą padarėm, bet patys ir galim ištaisyti. Šviesti, mokinti. Tada problemų nebus, keisis kiti įstatymai. Žmonės reaguoja į kitų darbus, pasikeitusias situacijas. Tai puiki proga tai parodyt.
– (R.Gataveckas) Mokytojai net turėtų parodyti, kad moko ne matematikos, lietuvių, o moko žmogų gyventi.
– Žmogiškumo?
– (A.Gataveckas) Taip. Ir, galų gale, auginti savivertę. Mes mėgstam niekinti savivertę, labai daug žmonių tai daro komentarais. Mūsų nuomonė gali pasirodyti nepopuliari ir gal drąsu taip kalbėti.
– Dar noriu grįžti prie vaikų namų. Daug kalbama apie tai, yra strategija, kad iki 2020 metų Lietuva bus be vaikų namų. Jūs pasakojate istorijas, kaip vaikai išeina iš vaikų namų, pakliūva į kalėjimą arba neturi socialinių įgūdžių. Ko tokiems vaikams iš tikrųjų reikia? Jūs tikite, kad Lietuvoje įmanoma neturėti vaikų namų?
– (A.Gataveckas) Tikiu, dėl to mes dirbame.
– (R.Gataveckas) Jei jau žmogus yra pražiūrėtas, augo vaikų namuose, o vaikų namai kaip institucija šiek tiek žlugdo gyvenimą. Ne sienos ten formuoja žmogų, o tai, kad auklėtoja viena, nevyksta individualus darbas, vaikas negali normaliai, kaip namuose vystytis, miegoti. Penki vaikai vienoje grupėje, tai visą gyvenimą vyksta stovykla. Pabandykit gyventi visą gyvenimą stovykloje, pažiūrėsim, ar jūs normalūs užaugsit. Yra šabloniškas sprendimas ir ten, kaip kariuomenėje, turi vykdyti, yra griežtos taisyklės.
– (A.Gataveckas) Žmogus tam tikra prasme netampa savo problemų sprendėju. Jis tampa vykdytoju. Ir kai jis išeina į gyvenimą, lyg ieško nuorodų.
– (R.Gataveckas) Jis laukia seržanto, kuris pasakys, ką daryti. O jo nėra.
– (A.Gataveckas) Arba būna tie, kurie yra destruktyvūs ar destruktyviai gali palenkti tavo gyvenimą.
– Toks vaikas išeina iš vaikų namų, ko jam reikia?
– (R.Gataveckas) Tokiu atveju yra labai sudėtinga jam padėti. Galiu nuoširdžiai pasakyti – jeigu jis pats to nenori, niekas jam nepadės. Jeigu jis klausia tavęs, kas su manimi negerai, ką man daryti, tada tam žmogui gali padėti. Dažnai yra ir tokių situacijų, kai jau susiformavęs, pražiūrėtas vaikas papuola iš savo tėvų, jau tapęs banditu. Visuomenė jo buvo nepriėmusi, jis mokyklos nelankė. Tokį 17-metį atveda į vaikų namus, jis ten išardo visą tvarką, būna siuntinėjamas į kolonijas ar auklėtojos, sukandusios dantis, sulaukia, kol jis pagaliau išeis. Jis išeina ir toliau dirba savo darbus. Kas jam gali padėti? Nežinau. Dažnai gali būti, kad jis atsisės į kalėjimą ir tada reikia žiūrėti, koks gydymas turėtų būti ten. O mūsų, kaip žinia, kalėjimų sistema nemoko gyventi.
– (A.Gataveckas) Galvoju, kad svarbu nenukreipti dėmesio į vaiko elgesį, o stebėti aplinkos faktorius, kurie jį formuoja, iš kur ateina tie vaikai ir kaip tuos aplinkos faktorius reiktų keisti. Jūs klausiate, kaip padėti tokiems vaikams. Reikia keisti aplinkos faktorius plačiąja prasme. Nuo visuomenės supratimo į šiuos vaikus, su tuo reiktų dirbti kompleksiškai, kaip dabar dirbo organizuojant tą koncertą. Tiek vienu metu gražių žvaigždžių buvo. Jei visi žiūrėtume į tą problemą taip rimtai, manau, kad mes tikrai galėtume labai greitai pakeisti tą situaciją.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
