Demonstruoti erotiką uždraudė dukra
Rokiškio rajone, Jūžintų miestelyje, gyvenanti 81 metų liaudies menininkė Genovaitė Rudokienė savo kūrinių ekspozicijos pristatymą surengė su tokiu trenksmu, kad akimirksniu tapo rajono ir visos šalies įžymybe.
Į paprasto medinio namo kiemą įsuko ir LRT filmavimo grupė, kurianti ciklą „Mūsų miesteliai“.
„Būtų dar daugiau linksmumo buvę, bet šito paveikslo dukra neleido parodyti viešai“, – juokiasi kūrėja ir rodo uždraustąjį savo meną.
Paveiksle – primityvizmo stiliumi nutapyta erotinė scena. Ji šiek tiek asocijuojasi su bibliniu siužetu. Yra plikutėlis Adomas, be jokio drabužėlio Ieva ir net žaltys gundytojas.
Paveikslas neužbaigtas, trūksta kelių potėpių, kad roplio oda įgautų realų vaizdą.
„Visiems įdomu, dėl ko žilagalvė sugalvojo paišyt nuogybes. O dėl ko – ne? Sako, kaime viskas senoviška, o va, prašom jums erotikos“, – kvatoja moteris.
Paveikslą ji padovanos draugui pirtininkui. Vienas panašaus turinio kūrinys jau iškeliavo pas dukterėčią į kaimo turizmo sodybą. Irgi į pirtį.
„Sako, norinčių maudytis padaugėjo, eina gandas iš lūpų į lūpas, kad nuogaliai priepirty kabo“, – džiaugiasi menininkė.
Vilniuje gyvenančiai pedagogei dukrai nejauku, kad garbaus amžiaus mama paišo plikšius, o štai anūkas, trečiakursis medicinos studentas, močiutės meno nesigėdi.
„Jau būčiau parodą nukabinus, bet anūkas prašė dar palaikyti, nori atsivežti būrį draugų, jiems visa aprodyti“, – sako ji.
Kultūrininkai nereagavo
„Tiek žmonių susirinko, bijojau, kad grindys neįlūžtų“, – neseniai praūžusią šventę prisimena G.Rudokienė ir paaiškina, iš kur tokia lankytojų gausa.
Kūrybinės energijos ji turi per akis, tačiau į rajono centrą ar kitus didesnius miestus nuvežti eksponuoti savo darbus jėgų jai jau nebeužtenka.
Jūžintuose yra ir bendruomenės patalpos, bet parodą į jas būtų įleidę tik 2–3 valandoms ir dar būtų tekę susimokėti.
„Kad rodyčiau, ką turiu, vis agitavo krikšto vaikai, sakė, kad numirsiu ir nieko neliks, kam laikyti už uždarų durų? O sveikatos nebėra, sunku darbus išgabent ir atidarymus bei uždarymus organizuot. Jau nebe man lyg Magdutei su rožančium lakstyt po rajoną“, – prisipažino kūrėja.
Todėl G.Rudokienė parodą surengė savo sodyboje: gyvenamajame name ir vasarnamyje išdėstė 200 tapytų, siūtų, siuvinėtų, megztų, pintų ir mišria technika gamintų kūrinių.
Apie parodos atidarymą moteris pranešė seniūnijai ir rajono savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojams, bet iš jų nesulaukė jokios reakcijos.
„Kol sveikesnė buvau ir savo kūrinius nugabent įstengdavau, visur kviesdavo, buvau pagerbta, o dabar aš jiems tuščia vieta. Galvoju, na ir gerai, nenorit – nereikia. Paruošiau šiokias tokias vaišeles ir sukviečiau kaimynus“, – pasakoja ji.
Draugauja ir su poezijos mūza
G.Rudokienės parodos atidarymas buvo panašus į triukšmingas vestuves. Iki šiol tokio renginio Jūžintuose nebūta, bet G.Rudokienė viliasi, kad po jos žingsnio išsijudins ir kiti žmonės. Miestelyje yra daug gabių kuriančių žmonių, galinčių ir turinčių ką kitiems parodyti.
Jūžintų tautodailininkai priklauso Vilniaus grupei, iš vyresniosios kartos nebedaug ir likę.
„Vienas senolis užsidegė, kad iš mūsų kūrinių reikėtų išleisti albumėlį atminimui, bet nė vienas pinigų neturim, tai jo anūkas žadėjo pagelbėti. Betgi galima ir šitaip: surengti namie parodas ir kviesti miestelėnus pasigrožėt“, – mano G.Rudokienė.
Būsimiems svečiams menininkė išsiuntinėjo eiliuotus kvietimus. Ji rašo eiles, turi prikaupusi gausybę posmų, tik niekada negalvojo apie knygos išleidimą, mat neturi tam lėšų.
„Kviečiau tuos, kurių man reikia: mediciną, parduotuvę ir kaimynus – su jais dažniausiai susitinku. Paskui gavau priekaištų, kad to ar ano nepakviečiau. Namai gi ne guminiai“, – juokiasi moteris.
Menų kraitėj net tarakonai
Žvalgomės į G.Rudokienės kūrinius.
Tapyboje įvairiausi siužetai: vaizdai iš natūros ir sukurti fantazijos, gimtinės peizažai ir kelionėse įstrigusios vietos. Dirvą ariantis artojas – nei kaimynas, nei pažįstamas, tiesiog iliustracija dainai „Ariau, ariau, ariau gimtuosius laukelius...“
„Trakuose nusipaišiau eskizą, o pabaigiau tapyti iš atviruko“, – aiškina menininkė.
Milžinišką paveikslą su husaru, paukščių pardavėju ir kilminga dama piešė specialiai tautodailininkų parodai Rokiškio krašto muziejuje, kai reikėjo iškilaus, miestą reprezentuojančio darbo.
Atskiras kampas skirtas siuvinėtiems vaizdeliams. Jie atlikti visokia technika, viena didžiulė paukštė išsiuvinėta smulkučiais karoliukais.
Keliolika paveikslų sudėliota iš atvežtinių kriauklelių. Iš anūko parvežto jūrų ežio padarytas šviestuvas.
Tautodailininkė prikūrusi ir gausybę išraiškingų vabzdžių: mažų bitelių, tinkamų segtis į atlapą ar prie skrybėlaitės, ir dviejų delnų dydžio plaukuotais pilveliais bičių, plonasparnių laumžirgių, margų drugelių, skruzdžių perlų akimis, vorų ir tarakonų.
Virš paveikslų, ant vasarnamio sijų, išsirangiusios kelios storos ir ilgos gyvatės. O kur dar keisti augalai, kompozicijos iš kokoso kevalų, arkliai gobelenuose ir iš kailio siūti žaislai.
Gimęs tilpo į saują
„Šitas šuva susiplojo, nes anūkas ant jo miega“, – kedendama keturmečio vaiko dydžio žaislą sako moteris.
Tas anūkas – jau mūsų minėtas studentas, gyvenantis Vilniuje. Tai jis pasikloja vasarnamyje palapinę, o vietoje pagalvės dedasi močutės siūtą šunį. Aiškina, kad taip geriausiai pailsi.
G.Rudokienė turi dukrą ir sūnų, bet užaugino keturis vaikus. Nuo mažumės ji supo ir į mokyklą leido du anūkus. Ne todėl, kad tėvai šiųjų auginti nenorėjo, o kad vaikai prie močiutės buvo prilipę ir nė už ką nesutiko važiuoti į sostinę.
„Anūkas dabar aukštas ir tvirtas vyras, su barzda, o gimė neišnešiotas, šešių mėnesių, silpnutis, į saują tilpo, jam reikėjo ypatingos priežiūros. Kai sustiprėjo ir ūgtelėjo, tėveliai vis atsiveždavo į kaimą, čia daržovės, grynas oras. Kaipgi tokį į darželį atiduosi? Sakau, palikit man. O paskui, kai reikėjo eiti į mokyklą, vaikas nė už ką nebenorėjo į miestą, čia ir baigė 12 klasių. Vyresnis brolis irgi Jūžintuose mokėsi iki 8 klasių, dabar jis įsikūręs Anglijoje“, – pasakojo G.Rudokienė.
Moteris prisimena jūžintiškių pašaipas: daugelis kaimynių juokėsi, kad visą gyvenimą sunkiai dirbusi Genė, užuot kvapą atgavusi, laksto paskui anūkus.
„Nelabai gera buvau, paneles iš namų išvydavau. Jis toks lėtas, patiklus, o tos „kobrės“ jį pešioja, pargriauna“, – apie savąjį studentą kalba močiutė.
Prisiekė, kad vienintelis, ir priesaikos nesulaužė
„Jei nėra vyriškos meilės, tai reikia kažkaip kitaip energiją išliet, aš ją atidaviau anūkams“, – paaiškina G.Rudokienė.
Laimingai ištekėjusi santuokoje su vyru ji gyveno tik 13 metų. Tragiška lemtis juos išskyrė, kai moteriai buvo 35-eri, o vyrui 40 metų.
„Ruošėmės statyti namą, jau buvo meistrai užprašyti, jis važiavo motociklu į mišką tartis su medkirčiais dėl medienos ir nukrito nuo tilto. Metalinės konstrukcijos suskaldė galvą. Neaišku, kiek taip pragulėjo, pusbrolis atsitiktinai rado. Gyveno dar tris dienas, mirė ligoninėje ant mano kelių“, – apie skausmingą praeitį pasakoja G.Rudokienė.
Antrą kartą tekėti negalėjo, merdėjančiam vyrui davė priesaiką, nors šis jos ir neprašė.
Gydytojai ruošėsi sužalotajam operuoti galvą, įleido žmoną paskutinį kartą pasikalbėti prieš suleidžiant vaistus. Vyras turėjo sąmonę.
„Jis man pasakė: „Ženykis, jei mirsiu, tik vaikams pavardės nekeisk.“ Prisiekiau, kad jis mano vienintelis. Po operacijos gyvas buvo dar pusvalandį, bet sąmonės nebeatgavo“, – pasakoja moteris.
Dukrai tuomet buvo 10 metų, o sūnui artėjo 9-asis gimtadienis.
„Sumažinau projektą ir namą pastačiau viena, prižiūrėjau senus tėvus, auginau vaikus, dirbau per kelis darbus, apie kūrybą nebuvo nė ko galvoti“, – sako ji.
Gal jautė baisią lemtį?
Gabumų turėjusi nuo vaikystės, mergina svajojo stoti į meno mokyklą, bet tėvai iš namų neišleido. Jie, kalvis ir siuvėja, susilaukė trijų dukterų, bet pirmosios mirė mažos, liko viena Genutė, todėl baiminosi ją nuo savęs paleisti.
Intensyviai kurti G.Rudokienė pradėjo tik išėjusi į pensiją, būdama 55 metų.
„Pačiam metų gražume gyvenimas užtrenkė duris, bet paskui atidarė langą, mano atveju – kūrybai“, – sako tautodailininkė.
Tapė intensyviai. Darbų nekaupė, daug išdovanojo.
„Dirbau pašte, būčiau dar neišėjusi, bet viena namie likusi mama šaukdavo visa gerkle, kaimynai galvodavo, gal kas skriaudžia. Parėjus klausiu, ko šauki, o ji man: kur buvai, galvojau, gal kas tave suvažinėjo“, – po žento žūties senoji labai bijojo tokiu pat būdu netekti ir dukters.
Gal senolė turėjo keistą nuojautą?
Nugyvenęs lygiai tiek pat metų ir dienų kaip tėvas, avarijoje žuvo ir G.Rudokienės sūnus. Jis buvo agronomas, dirbo Rokiškio žemėtvarkos skyriuje.
Iš darbo einančiam jaunam vyrui į smilkinį kirto autobusas, o parkritusį dar pervažiavo ir kita mašina. Be tėvo liko maža dukrytė.
Padarė ne kaip visi
Pačiai G.Rudokienei likimas irgi sveikatos bėdų negailėjo, moteriai nuo sunkių darbų buvo trūkęs skrandis, dar kelis kartus ji buvo operuota nuo įvairių ligų.
„Kai labai blogai buvo, šaukiau Dievą. Chirurgas klausė, kodėl tik jį, kiti ligoniai pagalbon kviečiasi visus šventuosius. Atsakiau jam, kad esu įpratusi eiti tiesiai, jei aplinkiniais keliais vingiuosiu, kaži ar Dievo ausį bepasieksiu“, – net ligos patale be humoro neapsiėjo G.Rudokienė.
Moteris nedejuoja, svarbiausia, kad dar turi gausybę kūrybinių sumanymų.
Dabar ji baiminasi tik vieno: kad nuo dukros gaus pylos dėl parodyto paveikslo su nuogybėmis.
„Per visą gyvenimą tiek visko pripaišiau, vis norėjau naujovių, kad nebūtų kaip visų ir taip pat. Va ir išėjo, mano amžiuje nuogybių gal jau niekas nebepiešia, o aš – ne kaip visi“, – kvatoja menininkė.
