Kelią į televizijos ir radijo diktoriaus kėdę S.Stankevičiūtei praskynė įsimintinas balsas, tačiau išsilaikyti joje nuolat trukdė apkūnios kūno linijos.
„Dukrai pavydžiu, kad ji liekna, išlaki ir ne tokia, kokia aš buvau jaunystėje, nes turėdama antsvorio pradėti dirbti televizijos diktore galėjo tik drąsi moteris“, – prisipažino Sigita.
Jei reikėtų surasti esminį skirtumą tarp motinos ir dukters, tai būtų plaukų spalva, nes viena jų – ryški blondinė, kita – varno juodumo brunetė.
Teisininkė K.Vozbutaitė ūgiu pralenkia savo mamą, tačiau dabar jųdviejų drabužių dydis – tas pats. Mama su dukra galėtų keistis net kostiumėliais ir suknelėmis, bet Sigita iš principo to nedaro.
Tiesa, vieną kartą S.Stankevičiūtei teko vilkėti muzikologės Zitos Kelmickaitės paskolintą kostiumėlį – dar studijuodama Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą ruošėsi diktorių konkursui, o tuo metu puošnesnis drabužis parduotuvėje buvo retenybė.
Sigita apie save jauną atsiliepia kritiškai – tarp pretendenčių užimti televizijos diktorės kėdę buvo ne viena daili moteris, o ji tuo metu savęs nelaikė nei gražia, nei kuo nors įdomia.
Tuo metu ji dar turėjo kovoti ir su antsvoriu.
Šiaulių rajone gimusiai moteriai padėjo jos žemaitiškas užsispyrėlės charakteris.
Buvo metas, kai vienintelėje Vilniaus koncertų salėje, tuometiniuose Sporto rūmuose, ji vedė visus koncertus.
Buvusi ilgametė televizijos ir radijo diktorė, ne vienos laidos rengėja ir vedėja S.Stankevičiūtė ir dabar pasiilgsta klausytojų minios. Kuo daugiau salėje sėdi žmonių, tuo ji geriau jaučiasi.
O tarp žiūrovų esanti jos duktė Karolina kur kas labiau jaudinasi nei mama scenoje.
Karolinai nuo mažens pažįstami LRT televizijos ir radijo pastato koridoriai. Penkiametė laukdavo studijoje, kol jos mama baigs savo darbą.
Operatoriai žinojo, kad Karolina galima pasitikėti, – transliuojant laidą tiesiogiai ji taip tyliai sėdėdavo, kad bijodavo giliau įkvėpti.
Nors ir paveldėjo iš mamos sodrų balsą, Karolina nenorėjo sekti jos pėdomis.
– Ar jums yra svarbi dukros nuomonė?
Sigita: Dažniausiai taip, nes tėvai ir vaikai visą laiką ko nors vieni iš kitų mokosi, o metams bėgant net tavo vaikas tampa savotišku autoritetu. Iš Karolinos mokausi pakantumo, švelnumo, kantrybės – ir turiu pripažinti, kad sekasi man sunkokai.
– Studijų metais dainavote fokloro ansamblyje „Ratilio“. Kas vėliau nutiko balsui, kad nedainavote net 25 metus?
Sigita: Dainavau netgi trio kartu su legendine atlikėja Janina Bukontaite. „Sigita buvo labai geras altas“, – iki šiol menu malonų vadovės Z.Kelmickaitės įvertinimą.
Taip pat visada prisiminsiu Zitos vyšnių spalvos kostiumėlį, kurį ji man, studenčiokei, neturinčiai nei daug galimybių, nei žalio supratimo apie stilių, paskolino einant į diktorių konkursą.
Ji tapo mano televizijos krikštamote, aprengusi krikšto marškinėliais.
O balso istorija tokia: penktame kurse buvo įtemptas laikas – diplominis darbas, kurį reikėjo parašyti labai gerai, nes turėjau pasiūlymą likti universitete ir rengtis dėstytojos darbui, daug „Ratilio“ koncertų, be to, vyko baigiamieji diktorių konkurso turai, kur dalyvavo gal kokie 300 žmonių.
Tai lėmė nervinę įtampą, o, kaip žinoma, į ją pirmiausia reaguoja žmogaus balsas. Taigi mano balsas pavargo ir jam buvo išrašyta mėnesio tyla.
Bet tai vienintelis kartas, kai mano balsui reikėjo atostogų per visus 33 darbo eteryje ir scenoje metus. O dainuoti nebeturėjau noro.
Apie dainininkų balso tausojimą, ypač prieš koncertus, operos solistas Virgilijus Noreika yra pasakęs: „Dainininkams geriausias pomėgis – žvejyba, nes žuvys nekalbina.“
– Ką šiuo metu veikiate?
Sigita: Daug kas mane pažįsta pirmiausia kaip eterio žmogų. Labai linksmai neseniai parduotuvėje nuteikė viena moteris: „Jūs – televizijos artistė?“
Tai su malonumu pareiškiu, kad vis dar vedu koncertus. Ir pabrėžiu – ne renginius ir švenčiamus jubiliejus, o koncertus, kur klausomasi muzikos. Tai vis dar teikia malonumo.
– Kodėl jūs išrinkote dukteriai Karolinos vardą? Ką jis reiškia?
Sigita: Dėl dukros vardo pasidaviau giminės spaudimui. Būtų mano valia – Karolina būtų buvusi Ūla, tai yra „valinga moteris“. Dabar irgi neblogai – Karolina reiškia „maža ir stipri, šauni“ arba „laisvas žmogus“. Tai tikrai apie ją.
– Ar esate griežta mama? O gal geriausia draugė savo dukteriai?
Sigita: Man atrodo, kad esu protingai reikli mama, bet dukra sako, kad griežtoka. Esame geros draugės, bet, žiūrėk, ima ir įsijungia mygtukas „mama“. Pati to nepastebiu. O Karolinos taip lengvai neįveiksi.
Esu iš tų mamų, kurios, kai mato reikalą, bet kokia kaina stengiasi „pakišti vaikui pagalvę“, pamokyti, patarti, net jei tų patarimų tuomet niekas neprašo, – manau, kada nors padėkos.
Juk kas mus geriau apsaugos, patars, pagaliau palepins, jei ne mama?
Tik reikalingas sveikas protas – šalia lepinimo ir pataikavimo vaikui turi būti protingos ir aiškios elgesio ribos.
Gyvenime greta laisvės ir malonumų egzistuoja griežtos taisyklės – beje, kaip ir automobilių ar lėktuvų judėjime: jei tik kas nors nesilaiko taisyklių ar lėktuvai pradeda skaidyti ne pagal grafiką – katastrofa.
Pamenate, kas dėjosi, kai neseniai Vilniuje dėl liūties nustojo veikti šviesoforai?
Užtat neramu, ar neperlenkiame lazdos su vaiko teisėmis, daug kur vyksta mokinių ir mokytojų „laisvosios imtynės“, o ant restoranų durų gali atsirasti iškabos „Tik be vaikų“.
– Kaip jus auklėjo mama?
Sigita: Mano mama irgi griežta, bet teisinga. Pamenu, parengiamojoje grupėje gavau trejetą. Mama paklausė, kiek gavo suolo draugė.
Jos išvada įsirėžė ilgam: jeigu ji gali geriau, kodėl tu ne?
Mama manimi labai pasitikėjo. Užtat ir profesijos pasirinkimas jai nekėlė abejonių.
Be to, anuomet televizija tėvams buvo savotiška šiuolaikinės „Skype“ programos internete atmaina – gyvendami beveik 300 kilometrų nuo Vilniaus ir matydami dukrą ekrane tėvai žinojo: viskas gerai, esu gyva ir sveika.
Savo dukrai dėl pažymių nesu padariusi nė vienos pastabos, kaip nesu padėjusi ruošti namų darbų, nes tai – jos darbas. Nesu dariusi spaudimo dėl profesijos pasirinkimo.
Karolina puikiai su tuo susidorojo.
– Jūsų duktė taip pat turi gerą balsą ir dikciją. Iš kur tokios dovanos?
Sigita: Iškalbą mes paveldėjome iš senelio, mano tėčio – ir dabar jį, einantį 90-uosius, leisk į Seimo tribūną, tai jis pakalbės sklandžiau už daugelį politikų.
– Ar prisimenate, kokį esate iškrėtusi pokštą tėvams? Ar mama jus baudė už tai?
Karolina: Manau, buvau ir esu gera dukra, nors kitų mamos buvo pakantesnės paauglystės kvailiojimams.
Atsimenu, kokių keturiolikos vis prašiau leidimo nusidažyti plaukus. Mama – ne, ir viskas. Palaukiau, kol tėvai išvyko atostogų, ir mano plaukų galai tapo žali.
Niekada nepamiršiu: grįžo mama, buvo sekmadienis, o mes po visą miestą ieškojome veikiančios kirpyklos. Ten mano meno kūrinys buvo negailestingai suniokotas.
– Kiek svarbi mamos nuomonė, kai reikia pasipuošti?
Karolina: Šioje srityje mano mama – pakančiausia pasaulyje. Savarankiškai rinktis rūbus parduotuvėse pradėjau gal nuo septynerių metų.
Dabar mamai patariu, kad labai nenuklystų į klasiką ir nebijotų jaunatviškumo.
– Beveik užaugote televizijos studijoje. Ką prisimenate iš savo vaikystės?
Karolina: Kai būdavo tiesioginis eteris, aš sėdėdavau kampe ir tylėdavau.
Žinojau, kad tuo metu nieko negalima sakyti mamai, nes jai bus blogai.
Mane įsileisdavo net į studiją, kur vyko „Panoramos“ transliacija, nes televizijos darbuotojai žinojo, kad sugebėsiu ramiai išsėdėti visą pusvalandį.
– Ar nebuvo nė karto, kad kartu su dukra pavėluotumėte į laidą?
Sigita: Buvo toks nuotykis, bet vienintelis. Prisimenu, kai kartą su Karolina vykau šeštadienį į laidą, o rytinis eteris tada prasidėdavo 9 valandą.
Smarkiai vėlavome, nes iš Fabijoniškių rajono, kur gyvenome, važiavome visuomeniniu transportu. Kai atvykome į studiją, laida jau buvo prasidėjusi.
Pasitaikydavo nuotykių ir vakarinėje programoje. Kaip dabar prisimenu, vėlų vakarą buvo rodomas siaubo filmas.
Karolina buvo pavargusi, tad paprašiau išleidėjos, kad ji paleistų programą, ir išsikviečiau taksi automobilį.
Grįžome namo. Nusivaliau grimą. Tada suskambo telefonas.
Pasirodo, po filmo man dar reikėjo perskaityti tam tikrą tekstą direktoriaus pageidavimu.
Vėl išsikviečiau taksi – atvyko tas pats vairuotojas, kuris mus su dukra vežė prieš valandą. Jis žiūrėjo nustebęs, ko mudvi vidurnaktį grįžtame į studiją.
– Ar neturėjote planų ir jūs dirbti televizijoje?
Karolina: Niekada to nenorėjau. Būdama mokykloje vesdavau įvairius renginius, skaitovų konkursą. Bet tai manęs nežavėjo.
