Mirusio tėčio gedinti šeima, kad išgyventų, skaudančiomis širdimis buvo priversta parduoti visus jo vertingus daiktus ir šeimos turtą.
Chriso tėtis Raymondas Smithas, į anapilį iškeliavęs būdamas 32-jų, sirgo hemofilija, neleidžiančia krešėti kraujui. 1979-aisiais jis pradėjo vartoti kraujo krešėjimą skatinantį proteiną „Factor VIII“, kurio nedidelį kiekį iš Jungtinių Valstijų į Britaniją atvežė nacionalinė sveikatos apsaugos agentūra. Šie 1970-aisiais ir 1980-aisiais kraujo krešėjimą skatinantys produktai dažniausiai būdavo gaminami iš kraujo, kurį už pinigus priduodavo prostitutės ir narkomanai. Dėl užkrėsto kraujo transfuzijos Raymondas susirgo B grupės hepatitu, o vėliau ir ŽIV bei AIDS. Jis buvo vienas iš 2400 pacientų, mirusių dėl užteršto kraujo preparatų sukeltos gyvybei pavojingos infekcijos.
Praėjus 10 metų, taip pat dėl „Factor VIII“ skandalo, Chrisas neteko ir hemofilija sirgusio draugo.
Meluoti buvo lengviau
Kalbėdamas apie 1980-aisiais mirusį tėtį, Chrisas prisiminė, kad lengviau buvo meluoti ir teigti, jog jis mirė susirgęs vėžiu ar patekęs į autoįvykį.
„Dėl tuo metu vyraujančių stigmų apie AIDS negalėjau apie tai kalbėti. Tai buvo lyg maža mūsų šeimos paslaptis. Kai lankiau mokyklą, viešumoje pasirodžius naujoms AIDS prevencijai skirtoms reklamoms, visi mokiniai tik ir juokaudavo apie šią ligą. Vaikai yra vaikai, ir aš buvau vienas jų, tad turėjau su visais kartu sėdėti ir iš to juoktis“, – sakė vyriškis.
Jis taip pat pridūrė, kad tėčio netektis suskaldė jo šeimą.
„Būdamas 8, turėjau greitai suaugti ir tapti vyru namuose bei kiek įmanoma stengtis padėti mamai. Mano broliui tuo metu buvo 1,5 metų. Jis tėčio net neprisimena, – sakė Chrisas. – Mano tėtis buvo sėkmingas verslininkas, tačiau po jo mirties mums neliko nieko, o nenusisekęs verslas išardė mūsų iki tol vieningą šeimą.
Mamai tai buvo lyg košmaras. Visų akivaizdoje ji vaidindavo stiprią, tačiau kai likdavo viena, o aš ir mano broliukas jau gulėdavome lovose, naktimis girdėdavau ją verkiančią. Ji stengėsi išlaikyti mums tėčio nupirktą namą, galvojo, iš kur gauti reikiamų pinigų. Būtent todėl turėjome parduoti tėčio daiktus, man padaryti tai buvo labai sunku.
Jo mašinos numeris, kuriuo jis be galo didžiavosi, žaislinių „Corgi“ mašinėlių kolekcija ir kiti daiktai buvo atiduoti aukcionui. Galų gale teko parduoti ir namą bei persikraustyti į kitą. Kaskart pro jį pravažiavus suskausta širdis.“
Mirtis tėtį pasiglemžė staiga
Kaip teigė Chrisas, paties tapimas tėvu padėjo susitaikyti su jo mirtimi.
„Viskas, kas buvo susiję su tėčiais, tėvyste man kėlė negatyvias mintis. Televizijoje matomi vaizdai, kaip žaidžia tėvai ir jų vaikai, mane pravirkdydavo. Kai mano sūnui suėjo aštuoneri, nusivedžiau jį į kiną, kur žiūrėjome „Žvaigždžių karus“. Šis filmas man ir mano tėčiui buvo labai svarbus. Gerai, kad tuomet žiūrėjome 3D versiją ir salėje sėdėjome su akiniais, nes vos tik užgeso šviesos ir pasigirdo įžymioji šio kino filmo muzika, mano veidu pradėjo riedėti ašaros“, – sakė jis.
Chrisas pasakojo, kad Raymondas, nuo pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki 1986-ųjų metų sausio 6 dienos, kuomet mirė, kas kelias dienas „Factor VIII“ preparatus leidosi pats sau. 1984-aisiais atlikti tyrimai parodė, kad tėtis turi ŽIV virusą, tačiau gydytojai apie tai šeimą įspėjo tik 1985-ųjų vasarį ir užtikrino, jog jis tikrai nevirs AIDS.
„Per 2 mėnesius jis neteko beveik 13 kg. Prisimenu, kaip kartą vonioje tėtis valėsi dantis. Kadangi ten visuomet būdavo kraujo, pamatęs, kad jį stebiu, jis įsiuto ir liepė nešdintis iš vonios kambario. Jis paprasčiausiai nenorėjo, kad aš jį tokį matyčiau“, – prisiminė Chrisas.
Raymondo sveikatos būklė pablogėjo 1985-ųjų metų pabaigoje, o sausio 6 dieną jis paguldytas į ligoninę.
„Kadangi jam išsivystė AIDS, man buvo griežtai draudžiama jį lankyti. Mama visą laiką buvo su tėčiu ir laikė jo ranką. Kitą rytą jis mirė“, – sakė vyras.
Po dviejų dienų Chrisas ir jo broliukas buvo atvesti į ligoninę, kurioje patikrino, ar jie neserga AIDS. Nuo pat tos dienos jo mama vis kartodavo, kad tėtis mirė nuo kraujo užkrėtimo. Praėjus penkeriems metams ir netekus močiutės Chrisas pradėjo domėtis šiuo visuomenę sukrėtusiu skandalu.
„YouTube“ tinklalapyje pamačiau vaizdo įrašą, kur advokatas aiškino, jog vaistus gaminančios kompanijos pirko užkrėstą kalinių kraują, kurio kokybė buvo labai prasta. Amerikiečių valdžia apie tai sužinojo ir liepė stabdyti šią veiklą.
Kadangi farmacinės kompanijos turėjo didžiules iš tokio kraujo pagaminto produkto atsargas, jie už grašius jas pardavė Jungtinei Karalystei ir Azijos šalims. Yra įrodymų, kad dar 1980-aisiais žmonės apie tai įspėjo Britanijos valdžią. Jei į tai būtų atkreiptas bet koks dėmesys, mano tėtis vis dar būtų su mumis. Vis dėlto šie įspėjimai buvo ignoruojami, – sakė Chrisas. – Atėjo laikas papasakoti visą tiesą.“
Parengė Edita Maračinskaitė
