Ant M.Jančiaus rankų vis dar neužgijo pūslės, o įspūdžiai iš keturias paras trukusios kelionės Baltijos jūroje – dar karšti. Įdomios pažintys, gražūs vaizdai, adrenalinas ir jėgų išbandymas.
Lietuvis dalyvavo didžiųjų burlaivių regatos „The Tall Ships Races 2017“, kurioje skirtingose klasėse varžėsi daugiau nei 80 laivų, finaliniame etape.
„Buvau visiškai atitrūkęs nuo kasdienybės, nors žinojau, kad nuskambėjus skambučiui ant denio turėsiu atiduoti visas jėgas. Be to, nuolat jautėsi lenktynių azartas“, – savo potyriais dalijosi M.Jančius, kuriam, regis, varginanti kelionė prilygo maloniausioms atostogoms.
Trečiajame regatos etape burlaiviams iš Klaipėdos reikėjo nuplaukti į Lenkijos šiaurės vakaruose esantį Ščecino miestą.
Žurnalistą plukdęs laivas uosto nepasiekė pirmas, bet jam teko garbingiausia prieplaukos vieta – buvo prišvartuotas prie pat scenos, kurioje regatos dalyvius pasitiko operos žvaigždė Andrea Bocelli.
Mat lietuvis buvo ypatingo laivo įgulos narys – norvegų burlaivio „Sorlandet“, kuris yra seniausias pasaulyje burlaivis ir šiemet švenčia 90-ąjį jubiliejų.
Šiame norvegų burlaivyje finalinio etapo metu dirbo 20 profesionalių įgulos narių ir per 40 kursantų. Vienas jų buvo Marius.
Pagrindinė kursanto užduotis burlaivyje – daryti tai, ką liepia vyresnieji. Įgula buvo suskirstyta į tris budėjimo pamainas po 4 valandas darbo denyje bei stiebuose.
Vieni budėjo nuo vidurnakčio iki 4 valandos ryto, M.Jančius pateko į nuo 4 iki 8 valandos ryto budinčią grupę, treti – nuo 8 valandos ryto iki vidurdienio.
Kiekvienas kursantas turėjo atlikti savo darbą – nuo pusryčių ruošimo virtuvėje iki virvių tempimo ant denio. Virvėmis buvo apraizgyti trys didžiuliai stiebai su 27 burėmis.
Reikėjo jas reguliuoti, stebėti, ar nėra kliūties priešais, ar laive tvarka, kad nekiltų kokio gaisro. O juk vyko lenktynės, ne šiaip sau pasiplaukiojimas!
„Tarp vyresniųjų buvo ir dvi nuostabios moterys. Joms juk negali nepaklusti. Pavyzdžiui, kartą laivas turėjo 180 laipsnių pakeisti kursą.
Persukti visus stiebus užtruko apie 20 minučių, tai buvo tikras pragaras!
Tokiomis aplinkybėmis prireikia visų žmonių rankų. Tempi iš visų jėgų ir jau, atrodo, nebegali, kai prie ausies išgirsti įsakmų moterišką balsą: „Push more!“ („Spausk daugiau“). Tad nenuostabu, kad sugrįžau pūslėtais delnais“, – rodydamas rankas su šypsena pasakojo M.Jančius.
Ne mažiau atsakinga užduotis – pastovėti ir prie laivo vairalazdės. Marius, gavęs progą pavairuoti 500 tonų sveriantį burlaivį, jautėsi tarsi ant banginio uodegos.
Po darbų įgula miegojo ir valgė laivo apačioje, kur yra dvi didelės erdvės. Laimingieji, tiksliau pagal amžių vyresni kursantai, gavo lovas, o kita dalis miegodavo siūbuojančiuose hamakuose.
Tarp budėjimų aštuonios valandos būdavo laisvos. Tačiau poilsiu jų irgi nepavadinsi. Vieniems tekdavo šveisti denį, kitiems laivo apačioje esantį plotą, tretiems – tualetus.
Tiktai ne visi tokiais darbais džiaugėsi. Priešingai nei Marius, kuris visas užduotis vykdė itin atsakingai, dalis kursantų stengėsi kai kurių išvengti.
„Kartą staiga pabudau iš miegų, kai vienas įgulos vyresniųjų prišokęs ėmė mane krutinti ir kelti. Klausė angliškai pakeltu balsu: „Ar tu raudonojoje pamainoje?!“
„Baltojoje, po velniais!“ – atsakiau. Pasirodo, jis ieškojo tinginių, kurie nesusirinko į budėjimą“, – apie kariuomenės tvarką primenančią patirtį regatoje pasakojo M.Jančius.
Gerą adrenalino dozę žurnalistas kaskart gaudavo lipdamas 35 metrų aukščio stiebu. Prisirišti reikėdavo tik pasiekus horizontalias dalis, reguliuojant bures bei aikštelėje.
Pirmąkart Mariui teko lipti per lietų, kai viskas buvo slidu, aplink niūru. Iš pradžių nebuvo jauku. Tačiau per paskutinį budėjimą žurnalistas viršuje praleido beveik tris valandas. Tuomet jau jautėsi kaip patyręs jūrų vilkas.
„Ilgainiui pripranti, išmoksti pasitikėti žmonėmis, kaip tai daro norvegai.
Tarp įgulos narių buvo ir pabėgėlių iš Eritrėjos, Sirijos, kurdų regionų. Su jais susibendravau.
Taip pat plaukė britai, suomė, olandai, lenkai, norvegai, be manęs, dar keletas lietuvių – daugiau nei dešimt skirtingų tautybių žmonių“, – įspūdžiais dalijosi M.Jančius.
Jis pats nustebo, kaip puikiai susikalbėjo su lenkais jų kalba.
Svarstė, gal stresinės situacijos taip išjudino smegenis, kad anksčiau girdėti lenkiški žodžiai tiesiog išplaukė iš pasąmonės.
Iš viso po laivus buvo išskirstyta apie 20 lietuvių. Norėdami patekti tarp regatos įgulos narių jie rašė motyvacinius laiškus.
Dalis vietas gavo nemokamai, kiti turėjo pirkti. Pavyzdžiui, vienas 70 metų britas už galimybę plaukti visuose trijuose lenktynių etapuose paklojo pusšešto tūkstančio eurų.
Anksčiau su 4–6 žmonių įgula jachta buriavusiam Mariui ši regata buvo nauja patirtis. Vien ką reiškė kilometrai virvių, kurias reikėdavo švelniai ir atsakingai tarsi kūdikį suvynioti, kad tik nesusipainiotų. Tik taip, o ne kitaip. Ir visos pamokos vyko jau įvykio vietoje – tai ir buvo įdomiausia!
„Prieš regatą kiekvienas turėjo atsiųsti sveikatos pažymą ir draudimą. Be to, turėjo pasirašyti, kad prisiima už save atsakomybę. Jeigu kas nors būtų nutikę, būtų sulaukęs sraigtasparnio ir pasinaudojęs draudimu“, – paaiškino M.Jančius.
Laimė, tokių ekstremalių akimirkų nepasitaikė, tik kokį pusdienį Mariui teko pakovoti su jūros liga. Padėjo kramtomas imbieras.
Bet dalį įgulos jūros liga išguldė. Keletas moterų miegmaišiuose miegojo ant denio, kur gaivu ir ne taip stipriai supa.
Nauji įspūdžiai žurnalistą pastūmėjo svajoti toliau. Dabar jis net svarsto apie kelionę aplink pasaulį.
