Todėl grįžusi iš Aukštųjų Tatrų Lenkijoje susiradau vilnietį J.Survilą – vieną iš nedaugelio techninio alpinizmo atstovų Lietuvoje, į kalnus kopiančių ne tik takais, bet ir ledo sienomis ar uolomis.
Kopimas į vieną vos 1800 metrų aukščio viršukalnę man tapo pirmuoju tokiu artimu susitikimu su savo pačios aukščio baime.
Iki tol maniau, kad mudvi – aš ir mano baimė – esame gerai pažįstamos, tačiau paaiškėjo, jog ne.
Tą dieną lijo, todėl kalnų akmenys buvo slidūs. Kabarotis į patį viršų teko prisilaikant grandinių, o pasiekus viršukalnę į akis purškė lietus ir pūtė aštrus vėjas.
Į grandines įsikibusi laikiausi taip stipriai, tarsi nelaimės palaužtas žmogus į tikėjimą.
Atrodė, kad stringa kvėpavimas, kad tuoj tarsi virtinis nusiridensiu nuo kalno. Man jis atrodė status kaip pyktis, nors žinojau – tai viena paprasčiausių viršukalnių.
„Ar žinai, kuo viršukalnės žavi? Tuo, kad pasiekus jas norisi kuo greičiau nešdintis žemyn“, – juokavo vienas bendrakeleivių.
Tačiau „nešdintis žemyn“ tapo dar sunkiau. Žemyn po vieną statų žingsnį, kuris, regis, sutapo su širdies plakimu. Gal kam nors tai atrodo juokinga – man buvo baisu.
Kiekvieno viršukalnės, matyt, yra skirtingos. Kaip ir baimės ar džiaugsmai – žmonės pasaulį mato pro savo akinius.
Bet, turiu pripažinti, buvo dieviškai gražūs vaizdai. Kaip įpykusios katės uodega pasišiaušusios kalnų keteros, nuo horizontų svaiginančios perėjos, miškai. Tarsi ranką pasisveikinti tiestum pačiai įstabiausiai kūrėjai – gamtai.
Nesvarbu, kur gyveni, ką veiksi rytoj ir kiek tavo banko sąskaitoje yra pinigų, – gamtai į tai tiesiog nusišvilpt. Kalnuose ji – vienintelė karalienė.
Ar važiuosiu į kalnus dar kada nors? Galbūt. Nes gyvenimas, matyt, prasideda tada, kai išeini iš patogumo zonos. Bet prieš kitą kelionę į kalnus, manau, ne tik man pravers alpinizmo aso J.Survilos patarimai.
– Lietuvoje populiarėjant kelionėms į kalnus patyrę alpinistai kartais stveriasi už galvos – neatsakingos kelionės gali baigtis tragedija.
– Visada sakydavau taip: dideli kalnai traukia mažus žmones. Patys blogiausi dalykai, kurie nutinka kalnuose, nutinka tuose, kurie turi garsius vardus.
Tai – ir visos 8 tūkstančių metrų aukščio viršukalnės, ir aukščiausios žemynų viršukalnės, į kurias kopia žmonės. Ten formuojasi didelė spūstis žmonių – tokie „monumentai“ traukia turinčius mažai patirties, tad nelaimių išvengti nepavyksta.
– Viena tokių viršukalnių – vis populiarėjantis Monblanas, esantis Alpėse.
– Monblanas, Kaukazo kalnuose esantis Elbrusas žinomi kaip aukščiausios Vakarų Europos viršukalnės. Tampa tarsi mados reikalas nueiti į kalnus, užsidėti pliusą ir grįžus socialiniame tinkle pasidalyti nuotraukomis.
– Ar tai blogai – akistata su įstabiausia kūrėja – gamta?
– Ne tai blogai. Kai kurie žmonės sau atrodo labai drąsūs – aš dabar lipsiu. O su kuo tu ten lipsi? Vienas, man nieko nereikia.
Gerai, kad dauguma žmonių turi savisaugos instinktą, ir jis juos sustabdo. Žinau daug pavyzdžių, kai žmonės nuvažiavo į Monblaną kopti savarankiškai.
Pakilo traukinuku, išlipo, pasivaikščiojo, suvokė, kur pakliuvo, tada pasikasė galvą, susirinko daiktus ir nulipo žemyn.
Tai yra gerai. Gerai ir tada, jei jie pasirenka ne pačius sudėtingiausius kalnus.
Pirmiausia reikėtų su vedliu išeiti į nedidelį kalnų žygį, tada – į antrą, trečią jau sudėtingesnius. Per tokias keliones gali atsirinkti, kas labiau patinka, – ar kalnų žygiai, ar alpinizmas, ar uolinis laipiojimas, ir pagal tai bandyti treniruotis.
Tik po to gali rinktis savarankiškus maršrutus ar nedideles viršūnes. Reikia nuoseklumo. Turime daug skausmingų pavyzdžių. Todėl kai kuriems žmonėms į kalnus nereikėtų eiti.
– Kodėl?
– Papasakosiu konkretų pavyzdį. Pernai viena mergina pradėjo savo asmeninę reklamą. Socialiniuose tinkluose ji pasakojo apie pasirengimą kelionei į Monblaną.
Ji stengėsi, pabaigė kursus. Tačiau kopė su žmonėmis, kurių patirtis buvo per menka vesti grupę naujokų.
Nors ta mergina ruošėsi daugiau nei visi, net metus, kalnuose paslydo, nes netinkamai statė „kates“ – kopti skirtus antbačius, krito, pametė ledkirtį ir nusitempė žemyn savo partnerius.
Vienas jų susilaužė koją, bet su savo ledkirčiu sugebėjo visus tris sustabdyti. Bet net tai nėra blogiausia. Visko kalnuose būna.
Blogiausia šioje situacijoje yra tai, kad socialiniame tinkle mergina paskelbė nuotraukas su žinute, jog ji – pati laimingiausia pasaulyje. Kažkas susilaužė koją, bet jai viskas yra nuostabu.
Toks požiūris į kalnus iškreipia tiesą, kaip ten pavojinga. Tokiu atveju reikėtų tyliai nuleisti galvą ir pasakyti – aš kažką padariau ne taip. Turiu rimčiau pažiūrėti į visa tai, kas įvyko.
– O jei žmogus iš prigimties bijo aukščio, ar jam geriau nekelti kojos į kalnus?
– Aš bijau žmonių, kurie nebijo. Baimė – savisaugos instinktas.
Tačiau negerai tada, kai baimė žmogų surakina.
Prie baimės įprantama – mano dvi didžiausios baimės buvo uždarų patalpų ir aukščio.
Aš aukščio bijau ir dabar, tačiau manęs ta baimė nesurakina. Aš bijau kristi, ir tai mane apsaugo nuo klaidų.
– Visiškai suprantama, kad kopti į kalnus trokštantis žmogus gali neįvertinti savo jėgų.
Bet kaip vertinti tuos, kurie veda turistus neturėdami tinkamos patirties ir rizikuoja kitų gyvybe?
– Šita tema galima daug kalbėti, pradedant nuo keiksmažodžių.
Sudėtingų atvejų pasitaiko, bet jie ne visi yra viešinami.
Ką tokiems žmonėms pasakyti? Jei jie nebrangina savo gyvybės, tegul pagalvoja apie kitus. Pagaliau vesti turistus į komercines kalnų keliones neturint specialaus pažymėjimo yra draudžiama.
– Ar pačiam teko susidurti su žmonėmis, kurie pervertino savo jėgas?
– Žinoma. Nekalbu apie alpinistų žygius, kalbu apie nedideles viršūnėles. Būna, kad tenka nešti visus žmogaus daiktus, išdalyti juos kitiems komandos nariams.
Pasitaiko, kad silpniausiam žmogui leidi eiti visos grupės priekyje – taip jam lengviau psichologiškai. Yra tekę net prisirišti prie savęs kitą žmogų.
Prisideda aklimatizacija, kalnų liga, keičiasi oro sąlygos, vėjas, matomumas – dar blogiau, jei tai susideda į viena.
Gerai, kai nuostabios oro sąlygos. Tačiau užtenka pasikeisti vienam veiksniui, ir viskas keičiasi.
Nuovargis, aukštis gali baigtis ne tik nelaime, bet ir tragedija.
– Sakoma – kai žmogus kalnuose pavargsta, išsigąsta, tampa emociškai nuogas. Tada pamatai ne tiktai gerąsias, bet ir blogąsias jo savybes.
– Dažniausiai žmonės, kuriems yra blogai, būna labai geri. Man dar neteko susidurti, kaip būtų, jeigu žmogus atsidurtų ties išlikimo riba. Kiekvienas galbūt tada taptų savanaudis. Aš net pats nežinau, kaip elgčiausi matydamas merdintį žmogų kokių 7 tūkstančių metrų aukštyje.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie jau išbandė kalnų žygius ir nori užkariauti aukštesnes viršukalnes?
– Elbruso aš nemėgstu dėl to, kad ten – masė žmonių, perdėta komercija ir turistų paliekamas šiukšlynas. Jeigu vis dėlto rinksitės Elbrusą, patarčiau kopti iš šiaurinės arba rytinės pusės, bet ne iš pietinės.
Gruzijoje stūkso Kazbeko kalnas, kuriame – ne viena nuostabi viršukalnė. Rasite puikių viršūnių ir Alpėse. Yra iš ko rinktis.
Monblane yra keli maršrutai, tarp kurių – ir vienas sudėtingiausių Alpėse. Tačiau yra ir lengvesnių maršrutų, kur geromis oro sąlygomis ir su sportiniais bateliais galima užkopti. Tačiau greitai pasikeitus oro sąlygoms toks bandymas gali baigtis liūdnai.
Sudėtingesnės vietos yra pažymėtos – kabo grandinės, virvės, už kurių gali laikytis ar tvirtinti saugos taškus.
Džomolungma (kitaip – Everestas) tapo visiškai komerciniu kalnu ir daug alpinistų net į jo pusę nežiūri. Juolab kad pasaulyje iš tiesų yra ne viena 8 tūkstančius metrų siekianti viršukalnė.
O kiekvienas kalnas turi savo charakterį: negali pasakyti – čia bus lengva, o čia – sunku. Kas vienam lengva, kitam gali pasibaigti mirtimi. Kiekvieną viršūnę reikia vertinti labai kritiškai.
