Devynių keliautojų grupė pirmiausia norėjo pasimėgauti fotografų rojumi vadinamu Lufuteno salynu – pamatyti poliarines dienas, laukinius paplūdimius, kalnus, mažus žvejų kaimus, Arkties vandenyną.
Tačiau kelionės planas kiek pasikeitė žemėlapyje pamačius, kad netoliese stūkso didžiausias Europos žemyninėje dalyje Jostedalio ledynas. Jis tapo visos kelionės ašimi, o vaizdai privertė susimąstyti ne tik apie laukinės gamtos grožį.
Iki Jostedalio ledyno atšakos – Briksdalio liežuvio galima nukakti pėsčiomis einant apie 14 kilometrų.
Tad į abi puses susidarytų beveik 30 kilometrų.
Nors sutuoktiniai yra ėję ir didesnius atstumus, šį kartą tam pritrūko laiko.
Todėl iki ledyno jie plaukė turistus gabenančiu laivu, kuris atplukdo iki ledyno pradžios, o vėliau, norint pamatyti „gyvą“ ledyną, reikia eiti apie 4 kilometrus.
„Mus atplukdė iki tos vietos, kur anksčiau buvo ledynas, o dabar jis ištirpęs, todėl eiti iki paties ledyno teko tarsi Mėnulio paviršiumi.
Tai didžiuliai plotai, sunku net suvokti, kad prieš milijonus metų čia stūksojo tik ledas“, – kalbėjo sutuoktiniai.
Jostedalio ledyno nacionaliniame parke yra nuotraukos, kaip ledynas atrodė maždaug prieš 70 metų.
Ten, kur dabar likęs uolėtas paviršius, buvo ledas.
Po daugiau nei valandos ėjimo keliautojams atsivėrė ledyno – nuo svaigiai akinančio baltumo iki ryškiai šviečiančių melsvų ir žydrų atspalvių – vaizdai.
„Su kuo palyginčiau jo dydį? Tai kaip miestelis.
Tačiau keliautojus nustebino ne tik ledyno dydis.
„Kai eini buvusiu ledynu, kai galiausiai pamatai likusią jo dalį, aiškiai supranti, kad pasaulis keičiasi nuo besaikio žmonių vartojimo, didžiųjų pramonės įmonių.
Mane tas suvokimas labai paveikė. Jeigu čia neatvešime savo vaikų, gali būti, kad po dešimtmečio jie neturės galimybės pamatyti ledyno – jo paprasčiausiai nebeliks“, – įsitikinęs S.Paukštaitis.
O I.Paukštaitienė, žvelgdama į ledyną, galvojo ir apie savo kasdienius įpročius.
„Nežinau, kodėl, tačiau tada pagalvojau, kad daugiau plastikinių maišelių nepirksiu.
Norom nenorom imi galvoti, kiek tavo paties elgesys daro įtakos klimato kaitai“, – prisipažino keliautoja.
Ekstremalias pramogas mėgstantys keliautojai neatsispyrė pagundai per tarpeklius įlįsti į ledyno vidų.
„Nors tai nėra saugu – ženklai įspėja apie pavojų, nes ledynas yra judantis, su plyšiais, mes trumpam į jį įėjome“, – neslėpė S.Paukštaitis.
Ledyno viduje keliautojus apėmė dar keistesnis pojūtis. Nors didžiulis ledo kalnas iš šalies atrodo tarsi uola, jis tirpsta kiekvieną sekundę.
„Įeini į vidų ir pajunti lengvą lietų. Ant tavęs krinta vandens lašai – ledynas tirpsta taip sparčiai. Tiesa, viduje nėra šalta – vieni kitiems plovėme nugarą“, – sakė keliautojai.
Atitrūkę nuo civilizacijos Irma ir Svajūnas pasijuto ir maždaug 2,5 tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame Norvegijai priklausančiame Lufuteno salyne.
Nuo baltų paplūdimių iki pelkių, kalnų ir jaukių žvejų kaimelių, tarp ežerų ir Arkties vandenyno, susuptas į veržlias kalnų upes Lufutenas yra tikra duona akims.
Keliautojai čia pataikė atvykti tuomet, kai buvo poliarinės dienos.
Nors pradžioje buvo sunku užmigti, mat naktys – šviesios, vėliau lietuviai prie šviesios paros įprato.
Be to, tai labai patogu – nereikia skubėti grįžti iš kalnų ar pasivaikščiojimo iki sutemstant. Vasarą poliarinės dienos, kai saulė nenusileidžia už horizonto, trunka maždaug 5 mėnesius.
Per maždaug 12 kelionės dienų jie pėsčiomis nuėjo apie 200 kilometrų – kopė į kalnus, brido aukštomis samanomis, miegojo palapinėse. Keliautojus stebino ir tai, kad Lufuteno salyne palapines galima statyti beveik bet kur – nėra jokių privačių zonų.
Tačiau patarė įsigyti kokybiškas palapines, mat paprastos salyno vėjų ir kartais kylančių vėtrų paprasčiausiai neatlaikys.
Kiekvienam žmogui kelionė kainavo maždaug po 700 eurų, o didžiąją dalį išlaidų sudarė degalai autobusui, kelių mokesčiai ir kėlimasis keltu.
Maistą jie vežėsi iš Lietuvos, jį gamindavosi patys. Tiesa, susikurti laužą čia sudėtinga, mat nėra medienos.
„Vežėmės kelioninį primusą – žibalu kūrenamą viryklę, įvairių negendančių produktų, riešutų, saldumynų.
Vietos maisto beveik nepirkome“, – sakė I.Paukštaitienė.
Šiaurietiška pasaka gali baigtis
Už poliarinio rato esančio Lufuteno klimatas vienas šilčiausių tokiose aukštose platumose. Pro Lufuteną prateka šiltoji Golfo srovė, todėl net ir žiemą nebūna labai šalta, tad turistai atvažiuoja pamatyti šiaurės pašvaisčių, slidinėti.
Dar viena populiari pramoga – banginių safaris, kai keliautojai vandens transportu plaukia į atvirą jūrą ir gali stebėti laisvėje plaukiojančius banginius.
Briksdalio ledynas yra Jostedalio ledyno nacionaliniame parke. Turistai dažniausiai atvyksta iki jo liežuvio, tačiau čia taip pat yra organizuojamos iškylos į ledynus. Žygių organizatoriai aprūpina kopiančiuosius specialiu inventoriumi.
Jostedalio ledyno – didžiausio Europos žemyninėje dalyje – plotas siekia beveik 500 kvadratinių kilometrų, tik jis sparčiai mažėja.
Jostedalio ledynas išliko nuo paskutinio ledynmečio. Briksdalio liežuvis yra viena iš 22 Jostedalio ledyno atšakų, labiausiai lankomų turistų.
