Naujosios Zelandijos pietinės salos vakarinėje pakrantėje įsikūrusioje bendruomenėje ji praleido 18 metų, laikėsi griežtų, gniuždančių taisyklių, kol nepabėgo, kad galėtų gyventi moterišką gyvenimą taip, kaip gyvena dabar.
L.Tawara atvirai papasakojo apie gyvenimą religinėje bendruomenėje, savo senelį N.Cooperį, australą, nuteistą už tris seksualinius išpuolius prieš 12-19 metų mergaites, ir apie tai, kaip ji galiausiai išsilaisvino tam, kad sugrįžtų į bendruomenę ir į ankstesnius savo išgyvenimus pažvelgtų kaip šiuolaikinė moteris.
Nors L.Tawara'os kaip moters gyvenimas Gloriaveilo krikščionių bendruomenėje apsiribojo paklusnumu, namų ruoša ir amžinų kančių bei pragaro baime, tačiau patys ankstyviausi jos prisiminimai iš esmės buvo šviesūs.
„Kai buvau maža mergaitė, išmokau dirbti drauge, – sakė ji. – Mes visada buvome užsiėmę siuvimu, maisto gaminimu ir visokiais namų tvarkymo darbais – ir viską darėme kartu“.
Senelis prie visų išsityčiojo
Tačiau situacija pasikeitė į bloga, kai, L.Tawarai sulaukus šešerių metų, mokykla atsiuntė pranešimą, kuriame išgyrė jos „lyderystės gebėjimus“.
„Mano senelis pranešimą perskaitė garsiai pietų metu ir prie visų pasityčiojo, – atsiminė ji. – Jis pavadino mane „valdinga“ ir pasakė, kad mes nenorime valdingų moterų bendruomenėje.
Aš buvau pažeminta ir dėl to net kartais ir dabar kovoju su žemu savivertės jausmu“.
Nuo tada L.Tawara'os matoma padėtis tik blogėjo. Ji matė bendruomenės mokykloje berniuką, mušamą mokytojo metaline juosta.
„Buvo skatinamos pasenusios fizinės bausmės. Tie prisiminimai yra slogūs, tačiau aš pasakoju apie juos dėl to, kad būtent tada aš pradėjau manyti – „tai neteisinga“, – paaiškino ji.
Nors Tarawa suprato, kad tokie dalykai yra neteisingi, represyvioje bendruomenėje ji buvo aktyviai skatinama nekalbėti apie juos garsiai.
Moterys buvo traktuojamos kaip pavaldžios vyrams: verčiamos ryšėti skareles, dėvėti dukslias iki žemės siekiančias mėlynas sukneles su plačiomis apykaklėmis ir ilgomis rankovėmis.
TV seriale „Tarnaitės pasakojimas“ naudojami kostiumai buvo įkvėpti Naujosios Zelandijos Gloriaveilo bendruomenės.
Hierarchijoje vaikai užėmė dar žemesnę vietą nei moterys.
Nuolatinė pragaro baimė
Visi turėjo dalintis viskuo, ką turėjo, – maistu, maldaknygėmis ir netgi motinos pienu. Jaunoms merginoms į sužadėtinius buvo parenkami gerokai už jas vyresni vyrai.
„Aš negaliu tiksliai apibūdinti, – sakė L.Tarawa. – Tačiau visas tavo gyvenimas yra persmelktas pragaro ir amžinų kančių baimės“.
L.Tarawa prisiminė dar vieną įvykį iš savo vaikystės, kai, charizmatiškajam seneliui paraginus geriau kalbėti nei tylėti ir būti prakeiktam, ji prisipažino pavogusi valcuotas avižas.
„Senelis priminė mums apie vagystės pasekmes: „Jei tavo ranka ar koja skatina tave nusidėti, tuomet geriau ją nukirsti, nei išsaugoti visas galūnes ir būti įmestam į amžiną pragaro ugnį“, – prisiminė ji.
„Aš norėjau nepaisyti savo sąžinės, tačiau kaltė buvo per didelė. Pasmerkimas graužė mano sielą. Jei aš neapsivalysiu, tuomet būsiu amžiams pasmerkta būti su Šėtonu. Geriau dabar atrodysiu kaip idiotė, nei prarasiu išganymą“, – atviravo L.Tarawa.
Sulaukusi 16 metų, kaip ir dauguma moterų iš 90 šeimų, sudariusių Gloriaveilo bendruomenę, Lilia davė priesaiką savo seneliui per sužadėtuvių ceremoniją. Ji pažadėjo, kad paklus vyrams, prižiūrės namus ir išliks „romi“, „kukli“ ir „tyra“.
Taip pat ji išsižadėjo svetimavimo, skyrybų, apsisaugojimo priemonių ir abortų.
„Man buvo nurodyta, kad man neleidžiama turėti lytinių santykių iki vedybų, – sakė L.Tarawa. – Iš tikrųjų, kol nepabėgau iš bendruomenės ir pirmąkart nepasimylėjau, tol aš galutinai neišsilaisvinau iš religinių pančių“.
Išsilaisvino ir pabėgo
„Aš supratau, kad dėl sekso į pragarą nekeliausiu. Tai buvo mano laisvės pradžia“, – sakė moteris.
Prie L.Tarawa'os išsilaisvinimo iš dalies prisidėjo du vyresni giminaičiai, kurie pradėjo maištauti ir galiausiai pabėgo.
„Buvo sunku, kai jie pabėgo. Man buvo 15 metų ir aš atsimenu motinos raudojimą virtuvėje, – sakė L.Tarawa. – Pasitraukę žmonės vengia bendruomenės. Jie negrįžta atgal“.
Vėlesniais paauglystės metais L.Tarawa'os tėvai persikėlė į atskirą namą netoli Gloriaveilo, tačiau išliko bendruomenės nariais. Tai sudarė sąlygas L.Tarawa'i susipažinti su daugeliu dalykų, kuriuos šiuolaikinė moteris laiko savaime suprantamais, – drabužių madomis, auskarais ausyse ir panašiai.
„Aš gyvenau tarsi du gyvenimus, galėjau matyti kitokio pasaulio elementus“, – sakė ji.
Galiausiai, L.Tarawa'os šeima atsisveikino su Gloriaveilu. Tuomet Lilia išsilaisvino iš religijos, kuri formavo jos vaikystę, įsiliejo į šiuolaikinį pasaulį ir priėmė viską, ką jis siūlo.
Parašė knygą
„Aš nusprendžiau parašyti knygą, pavadinimu „Gloriaveilo dukra: Mano gyvenimas religiniame kulte“. Mat kai žiniasklaidoje buvo minimas Gloriaveilas, aš nekaip jaučiausi.
Tai sukeldavo manyje daugybę jausmų, ir aš jaučiau poreikį kam nors išsipasakoti. Aš buvau pavargusi nuo jausmo, tarsi nepriklausyčiau realiam pasauliui, kaip buvo man gyvenant Gloriaveile, ir norėjau jo atsikratyti.
Todėl sau pasakiau, kad jį išreikšiu žodžiais. Taip iš tikrųjų gydžiausi“, – prisipažino moteris.
Savo knygoje L.Tarawa rašo apie tai, kaip ji sugrįžo Gloriaveilą kaip šiuolaikinė moteris, kad galėtų į jį pažvelgti iš naujos perspektyvos.
„Senelis mane traktavo kaip nepažįstamą. Jis nekalbėjo su manimi. Jis žiūrėjo į mane kaip pašalietę, – sakė L.Tarawa. – Buvo sunku, tačiau aš norėjau pamatyti paliktą pasaulį. Vienai mano daliai buvo smalsu, koks gyvenimas Gloriaveile.
Šis pasaulis yra sunkus, tačiau aš jam esu dėkinga, kad esu čia. Daug kas čia mane apšviečia“.
Baigdama L.Tarawa išreiškė viltį, kad jos knyga „įgalins“ ir „įkvėps“ kitus pasipriešinti nekenčiamiems režimams ar kultams.
„Tu neprivalai tikėti tuo, ką žmonės sako, kad tu turi ar neturi daryti, – sakė Lilia. – Ši knyga skleidžia viltį. Pažvelk į mane ir palygink su ankstesne manimi. Tu gali tai padaryti. Tu gali tapti laisvas“.
