Berniuko tėvai Micky ir Faye jau daugybę metų yra priklausomi nuo narkotikų – kreko ir heroino. Socialinių tarnybų darbuotojai čia dažni svečiai, o berniukas juos mato kaskart, kai jie apsilanko šeimos namuose, rašo „Mirror“.
Tačiau Micky ir Faye save gali vadinti laimės kūdikiais – prieš pat tą akimirką, kai Kyle‘as būtų keliavęs pas globėjus, jiems buvo pasiūlyta paskutinė galimybė jį išsaugoti: jei tėvai šešiems mėnesiams kartu su sūnumi išvyks gydytis į reabilitacijos centrą.
Toks šeimų reabilitacijos centras Didžiojoje Britanijoje remiasi Sheffieldo programa ir yra vienintelis šioje šalyje. Šeimai čia suteikiama galimybė kovoti su savo priklausomybėmis kartu, nebūti atskirtiems vieni nuo kitų.
Nauja TV kanalo BBC2 realybės dokumentika „Priklausomi tėvai: Paskutinis šansas išsaugoti vaikus“ iš arti pažvelgė į baisią šių dienų aktualiją – laidose rodomi žmonės, kurie gavo paskutinį šansą: arba jie nugalės potraukį narkotikams šiame reabilitacijos centre, arba praras savo vaikus. Kitų kelių čia nėra.
Nori pradėti naują gyvenimą su sūnumi
36 metų Micky heroinas įtraukė tuomet, kai jam buvo 18-ka. Dabar jis pasiryžęs nugalėti šią priklausomybę ir tapti tinkamu tėvu savo sūnui Kyle‘ui. Mat jis be galo myli savo mažylį.
„Anksčiau viskas, kas man rūpėjo, buvo narkotikai. Dabar viskas, apie ką aš galvoju, yra Kyle‘as. Jo mama, Faye prie mūsų prisidės vėliau, nes dabar yra suimta už vagystę – ji tikrai atvyks čia ir mes abu nugalėsime savo ligą.
Norime pradėti naują gyvenimą kartu su mūsų mažyliu. Norime įsitikinti, kad galime nugalėti narkotikus“, − pasakojo Micky.
Jis pats pripažįsta, kad šie jo žodžiai – žavūs sentimentai, tačiau juos įgyvendinti bus kur kas sunkiau, nei apie tai tiesiog garsiai pasakyti. Micky prižiūri Polly – nuostabus žmogus, jau įveikusi savo priklausomybę narkotikams.
Turėdama tokios pat savo patirties šiandien ji nežino dalykų, su kuriais negalėtų susidoroti. Jos neįkalbėsi, jos nepapirksi. Net tie, kurie iš pradžių mano, kad Polly yra minkštos širdies, greitai pamato jos kietą charakterį.
„Aš pati buvau apsėsta narkotikų, todėl jie mano, kad esu lengvai paveikiama. Tačiau taip nėra“, − sakė prižiūrėtoja.
Vaiko raida kelia nerimą specialistams
Dėl mažojo Kyle‘o raidos socialinės tarnybos yra labai susirūpinusios. Jis gerokai atsilieka nuo savo bendraamžių vaikų ir turi būti saugioje aplinkoje, kol tėvai su metadonu atpras nuo narkotikų.
Reabilitacijos centre berniukas lanko darželį kaip ir kiti vaikai. Bet Jane, vaikų auklėtoja, sunerimusi – Kyle‘as nežino, kaip reaguoti į triukšmą, ir rodo savo baimę daužydamas galvytę į grindis.
„Jis daro daugybę dalykų, kurie mus neramina. Berniukas labai atsilikusios raidos ir šiandien sunku pasakyti, kodėl. Galbūt jis tiesiog nebuvo ugdomas namuose, su juo nebuvo visavertiškai bendraujama.
O gal vėliau jam bus nustatyta liga, pavyzdžiui, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ar net autizmas“, − sakė moteris.
Motinai sekasi kur kas prasčiau
Kai po kelių savaičių prie vyro reabilitacijos centre prisidėjo 28 metų Faye, ji nuolat kartojo, kad Kyle‘as yra jos visas gyvenimas.
„Jei jį prarasiu, man tai bus galas. Prarasiu kontrolę, savo dienas baigsiu kalėjime. Dabar mano berniukas – mano išsigelbėjimas“, − kalbėjo motina.
Tačiau dabar aišku, kad Faye taip bando rasti tokios stiprios motyvacijos, kokią kad rado jos vyras. Ji deda milžiniškas pastangas su detoksikacijos programa, į kurią įeina kur kas mažesnės metadono dozės. Ir jai vis nesiseka stropiai lankyti grupinės terapijos užsiėmimų.
„Čia nėra pagalbą teikiantis viešbutis, žmogus čia negali pasirinkti pats ir visą dieną gulėti lovoje, jei jis to nori. Jei Faye susimaus, ji neteks savo sūnaus – ir jokių išlygų čia nėra, ji privalo tai suvokti.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip jausis motina po to, kai Kyle‘as iš tiesų bus atimtas. Bet čia niekas nežaidžia žaidimų, Faye negali diktuoti jokių sąlygų ar tikėtis išlygų.
Jei ji nori žaisti katę ir pelę, tegul keliauja tai daryti kur nors kitur – čia reikalavimai jai yra labai griežti“, − piktai kalbėjo Leanne Smullen, reabilitacijos centro vadybininkė.
Vyras tiki savo jėgomis ir ryžtu
Micky istorija kiek kitokia. Pirmą kartą per 20 metų būdamas „švarus“ vyras įsitikinęs – jis neatkris.
„Tai visada bus šalia manęs, visada mane persekios. Tai mane neramina. Bet aš žinau, kad dėl Kyle‘o nebegrįšiu į tą liūną“, − kalbėjo vyras.
Vadybininkė Leanne realybės dokumentikos kūrėjus įsileido vidun. Šiame centre net 79 procentų pacientų visiškai pasveiksta. Ji tikisi, kad tokios laidos išjudins visuomenės požiūrį, atliks šviečiamąją misiją ir leis suprasti, kokia didžiulė problema yra tokie tėvai bei kaip stipriai jiems reikia padėti.
Dalis 12-os šeimų gydymo – tai jų gyvenimo istorijų pasakojimai. Taip dažnai išgirstamos ir priklausomybės pradžia, šaknys, kurias tikimasi išrauti gydymo metu. Tokia terapija priklausomiems žmonėms padeda pajusti kaltę, pyktį. O neigiami jausmai padeda kovoti su priklausomybėmis, sustabdo norą vėl imtis narkotikų tais atvejais, kai tik pajunta stresą.
Leanne įsitikinusi, kad žmonės, kuriuos ji šešis mėnesius gydo už beveik 50 tūkst. eurų mokestį, yra pati pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Jos akimis, pagalba jiems yra kur kas efektyviau, nei policijos areštai dėl nuolatinių vagysčių ar užpuolimų, vaikų atėmimas ar ligos, kurias jiems sukelia narkotikų vartojimas.
Dūžta ir darbuotojų širdys
Vis dėlto, nors šiame reabilitacijos centre moteris dirba jau daugiau nei dešimtmetį, kartais ir ji suklysta bandydama nuspėti, kuris žmogus išsikapstys, o kuris ir vėl suklups.
„Kartais pas mus gydosi žmonės, kurie atrodo labai stiprios valios ir be galo stengiasi įveikti savo priklausomybę. Atrodo, kad jie turėtų lengviau susidoroti su priklausomybe, bet tenka nustebti, nes prie savo įpročių grįžta labai greitai.
Būna ir priešingai – ligą įveikia tokie, kurie, atrodo, labai kankinasi ir turi dėti didžiules pastangas, kad pasveiktų. Tokiais atvejais labai džiaugiamės“, − pasakojo Leanne.
Ji prisipažino, kad šiame darbe labai sunku išvengti nusivylimų.
„Juk ir mes esame tik žmonės, todėl kartais dūžta ir mūsų širdys. Žinoma, būna atvejų, kai turime pripažinti esantys bejėgiai nepaisant to, dėl kokių konkrečiai priežasčių mums nepasisekė.
Galbūt konkrečiam žmogui dar nebuvo laikas, o mūsų pagrindinė misija, bet kuriuo atveju, yra saugūs vaikai. Visada tai yra esminis momentas“, − pasakojo reabilitacijos centro senbuvė darbuotoja.
Nori namo, kad grįžtų prie senų įpročių
Faye ir toliau kankinosi bandydama įveikti programą. Kartais kantrybę su mylimąja prarasdavo ir Micky.
„Tu esi lavonas nuo kaklo žemyn! O juk žinai, kad Kyle‘as, kad ir koks jis būtų, reikalauja begalės meilės ir dėmesio“, − netekęs kantrybės jis rėžė Faye.
Personalas pastebėjo vyro nusiteikimą, kad jis, jei reikėtų rinktis tarp vaiko ir žmonos, verčiau rinktųsi vienas auginti sūnų. Leanne pritaria: „Dažnai čia atsidūrusios poros besigydydamos suvokia, kad vienintelis jas siejęs dalykas buvo narkotikų vartojimas. Deja, tokia yra realybė“.
Netrukus Faye finansavimas šiame centre baigsis. Ir užuot pasirinkusi kitą, tik suaugusiesiems skirtą atpratimo nuo narkotikų programą, kurią pabaigtų viena, ji reikalauja būti išleista namo.
„Juk ten, gatve žemyn, gyvena narkotikų prekeivis“, − čia pat atkirto Micky. Jis yra įsitikinęs, kad vos išėjusi iš centro Faye imsis senų įpročių, o tam nereikės nei savaitės – užteks vos kelių dienų, kad moters įpročiai sugrįžtų.
Šeima su ašaromis akyse atsisveikino.
Paslydimas įsiutino prižiūrėtoją
Kai žmonės čia susimauna ar grįžta prie blogų įpročių, pasekmės jau būna liūdnos. Vaikai atiduodami globoti kitiems žmonėms. Ir nors centro darbuotojai tokiais atvejais suvokia, kad tai vienintelė ir pati geriausia išeitis, dažnai ne vienas jų nubraukia liūdesio ašarą.
Micky taip pat ne geležinis, ir grįžęs namo jis net kelis kartus paslydo. Jis vartojo heroino ir leidosi jį miegamajame, kuriame tuo metu buvo ir Kyle‘as.
Tai sužinojusi jo prižiūrėtoja Polly pasiuto: „Juk jis vėl vartojo po to, kai praėjo ne vienas mėnuo, per kuriuos jis buvo „švarus“! Jo smegenėlės net nesuvokė, kad galėjo tiesiog parūkyti! Juk jis galėjo perdozuoti!”
Vis dėlto nepaisant šių nesėkmių Micky leista likti programoje, nutarta jam duoti laiko atsitiesti ir pabendrauti su Faye, kuriai galbūt mylimasis padės praregėti ir imtis veiksmų švaraus gyvenimo link.
Meilė sūnui daug stipresnė nei narkotikams
Visas Micky dėmesys ir mintys šiuo metu skiriami sūnui. Jis sako, kad nepaisant to, kad vaikui bus nustatyta – autizmas ar raidos ir dėmesio sutrikimas, jis negalėtų mylėti sūnaus dar labiau.
„Mes matome tvirtą jūsų su Kale‘u užsimezgusį ryšį. Labai didžiuojuosi tavimi, kad šiandien iš čia išeini būdamas tikras vyras, pilnavertis vyras ir tėvas, o ne sugniuždytas berniukas, koks kad įžengei pro šias duris. Turi labai savimi didžiuotis“, − Micky išlydėjo Leanne.
Paklausta, kuri darbo dalis jai teikia didžiausią pasitenkinimą, reabilitacijos centro darbuotoja nė nesuabejojo – tai ir yra tokie laimingi atsisveikinimo momentai.
„Laiminga esu tuomet, kai matau laimingus ir saugius vaikus. Dažnai jie pirmą kartą gyvenime pasijunta saugūs. Juk vaikai tokie maži, jie lengvai prisitaiko, todėl jų progresas pabuvus čia labai akivaizdus.
Tėvai juk mato, kaip pražydo jų vaikas. Tai motyvuoja juos, nes jie pirmą kartą aiškiai suvokia, kad ankstesnis jų gyvenimo būdas į pražūtį vedė ne tik juos pačius, bet ir brangiausią jiems žmogų – vaiką“, − kalbėjo Leanne.
Realybės dokumentikos pabaigoje Micky pradeda gyvenimą kaip vienišas tėvas – jis su Faye pasuko skirtingais keliais.
„Taip stipriai mylėjau narkotikus, kad negalėjau jų atsisakyti net dėl sūnaus. O dabar mano meilė Kyle‘ui yra daug stipresnė“, − sakė vyras.
