Savaitgaliais atlikėja ir jos duktė namuose retai susitinka – Donalda išvyksta į renginius, o Juta dirba restorane sostinės Senamiestyje.
„Labai praktiškas vaikas, užsidirbs pinigų, kad galėtų studijuoti, šaunuolė!“ – džiaugėsi žurnalistė, atlikėja ir buvusi parlamentarė.
– Gyvenate su suaugusia dukra. Jaučiatės tvirtas tandemas?
Donalda: Mes su Juta esame šeima, namuose turime savo nusistovėjusią tvarką.
Tai paprasti dalykai – pavyzdžiui, nepalikti rakto spynoje iš vidaus, nes yra buvę atvejų, kai Juta grįžusi po vakarėlio paklebeno duris ir važiavo miegoti pas draugę, nes motina tuo metu jau miegojo ir negirdėjo nei beldimo, nei skambučio į duris.
Jutai buities darbų neužkraunu, nes pati paauglystėje negalėjau pakęsti namų ruošos ir to beprasmiškai leidžiamo laiko dulkinant penkis namų kilimus ar šveičiant sieną virš kaitlentės.
– Ankstyva motinystė suteikė daugiau džiaugsmo ar rūpesčių?
Donalda: Visko – kaip ir motinystė bet kokiame amžiuje. Gal tas džiaugsmo ir rūpesčio santykis priklauso nuo kiekvienos moters.
Yra mamų, kurios dėl kiekvieno kūdikio pirstelėjimo kviečia greitąją medicinos pagalbą, puola į paniką, o mano filosofija buvo tokia: „Vaikas auga pats, jam tereikia padėti lavintis ir pažinti pasaulį.“
Didžiausias rūpestis, kaip ir kiekvienai mamai, buvo sezoninės ligos, kai negali padėti vaikučiui, o jo nosis užsikimšusi, jam sunku kvėpuoti. Tuo metu tikrai jausdavausi bejėgė.
– Kodėl dukrai suteikėte tokį retą vardą?
Donalda: Laukdamasi kasdien varčiau sieninį kalendorių ir išplėšdavau lapelius su man nepatinkančiais vardais. Taip plėšiau, plėšiau ir vienu metu akis užkliuvo už Jutos vardo. Man taip širdis apsalo, kažkas dzinktelėjo širdelėje ir per akimirksnį apsisprendžiau dėl vardo dukrai.
Man Juta iš pradžių visai nesusisiejo nei su Jutos valstija JAV, nei su „Utah Jazz“ krepšinio klubu, nors vėliau mano mama ją vadindavo Utah arba Juta Džiaz.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte augindama vienturtę atžalą?
Donalda: Finansiniais. Susilaukiau Jutos būdama studentė, tad nei pagrindo po kojomis, nei profesinės karjeros, nei pajamų nebuvo.
Verčiausi padedama vyro tėvų, nes anyta ateidavo pasaugoti Jutos, kol aš nulėkusi imdavau interviu vienam ar kitam žurnalui, kol nufilmuodavau siužetą LRT laidai vaikams „Rytas suraitytas“.
Prisirankiodavau honorarų, bet tas nesaugumo ir nestabilumo jausmas buvo labai nemalonus.
Centų skaičiavimas prie sardelių, tuometinės prabangos prekės, buvo ne kažin kas.
– Ar mama jus griežtai auklėjo?
Juta: Ji niekada manęs nėra pastačiusi į kampą, netgi rimtai barusi. Vaikystėje, prisimenu, ji kartais pabambėdavo, kai virtuvėje pagaminusi kokį nors kulinarinį šedevrą palikdavau netvarką.
– Nesate prikrėtusi išdaigų, dėl kurių mokytojai mamą būtų kvietę į mokyklą?
Juta: Į mokyklą ji niekada neidavo. Į tėvų susirinkimus eidavo mano seneliai. Jokie blogi atgarsiai mamos nepasiekdavo, nes aš buvau geras vaikas.
– Vaikystėje turėjote kokių nors pareigų namuose?
Juta: Pareigų neturėjau, išskyrus vieną: aš iki šiol tvarkau savo kambarį, mama – savo.
– Ar tikrindavote dukros namų darbus ir pažymių knygelę?
Donalda: Netikrindavau ir prie namų darbų kartu su dukra prisėsdavau labai retai. Man keistai atrodo tokia švietimo sistema, kai vaikas grįžęs namo vietoj sportinės, kūrybinės veiklos, bendravimo ir žaidimų kieme turi sėdėti prie namų darbų ir dar neretai nieko nesuprasdamas.
Mokytis reikia mokykloje – ne namie, o dėstomi dalykai turi būti išaiškinami taip, kad vaikas suprastų. Ar normalu, kai tėvai ruošia už vaikus namų darbus, arba, dar geriau – mėgina išaiškinti vaikui per pamoką dėstyto dalyko esmę?
Kiekvienam mums duoti kokie nors gebėjimai, mes juos galime lavinti, galime užleisti, ir nieko nereikia daryti perlenkiant lazdos.
– Kodėl pasirinkote kulinarės profesiją? Gaminti valgį išmokė mama?
Juta: Vaikystėje apie mane sukosi šeimyniškos moterys – močiutė, teta. Tačiau mano polinkis į kulinariją pasireiškė jau smėlio dėžėje. Aš kepdavau bandutes iš smėlio.
Vėliau valgį pavykdavo paruošti net nesimokius.
Neplanavau mokytis kulinarijos, bet staigiai reikėjo apsispręsti, ką veiksiu baigusi mokyklą. Pasukau šia linkme ir kol kas gerai judu.
Kitais metais norėčiau padaryti pertrauką kulinarijoje ir pakeliauti: daugiau pamatyti, ko nors išmokti.
Mane traukia ne tik kulinarija, bet ir daug kitų sričių.
– Kokį jūsų patiekalą labiausiai giria mama?
Juta: Aš jai beveik negaminu. Ji retai valgo mano ruoštą maistą. Žinau, kad jai yra patikusios mano virtos trintų moliūgų ir žiedinių kopūstų sriubos.
– Ji laikosi dietos, kad neruošiate namuose vakarienės?
Juta: Jai vakare patinka valgyti rūkytą mėsą, o karštųjų patiekalų nevalgo. Mama net nesidaro sumuštinio – atsipjauna mėsos, išsilukštena česnako skiltį.
– Mėgstate kartu eiti pirkti drabužių? Ar viena kitai patariate dėl stiliaus?
Donalda: Į parduotuves mes kartu nevaikštome. Juta iš mano aprangos stiliaus pakrizena, ir ji teisi, stiliaus pojūčio aš neturiu, o ji – atvirkščiai, turi įgimtą stiliaus, estetikos pojūtį.
Jos pomėgis – fotografija, net negaliu patikėti, kad tai – mano mažulės darbai!
– Ar dalijatės savo paslaptimis?
Donalda: Niekada Jutos nekamantinėju.
Žinoma, paklausiu, kaip sekasi, kaip ji jaučiasi. Kai nori, ji išsipasakoja, bet į jos privačią erdvę aš nelendu.
Uždraustų temų mudvi neturime, bendraujame labai atvirai, be nutylėjimų.
Aš esu jos užnugaris, ta siena, už kurios ji bet kada gali pasislėpti ir būti saugi.
Pati nežinodama auginau dukrą pagal neseniai atrastą vieno išmintingo žmogaus pasakymą, jog vaikus reikia auginti taip, kad jie kuo greičiau sugebėtų gyventi be tėvų.
Jutos savarankiškumas mane kartais tiesiog stebina. Pavyzdžiui, grįžta su draugu namo ir sako: aš šiek tiek apsinešusi.
Po to priduria, kad jai ką tik buvo atlikta akių operacija, tai dar nuskausminamieji veikia.
– Ar kartu su dukra einate į vakarėlius?
Donalda: Mes dalinamės plotu. Kai aš išvažiuoju su nakvyne savaitgaliui dirbti, sakau: Juta, plotas iki tada ir tada. Kai ji išvažiuoja kur nors, jau tuomet aš trinu rankas ir galvoju: va, plotas. (Juokiasi.)
– Augote vienturtė. Ar nesijautėte vieniša?
Juta: Gal šiek tiek. Labai gaila, kad augau viena. Manau, tai turėjo įtakos mano mąstymui.
Dabar jau kaip ir turiu brolį iš tėvo pusės. Sukūręs kitą šeimą jis augina sūnų, tačiau tarp mūsų didelis amžiaus skirtumas – apie penkiolika metų.
– Ar norėtumėte gyventi atskirai nuo mamos?
Juta: Žinoma, norėčiau. Bet nematau didelės prasmės: čia turiu viską, ko man reikia. Svarbiausia, kad turiu labai mėgstamą savo kambarį, kurį susikūriau, kaip pati norėjau.
Dabar kur nors išeiti būtų gaila, juolab kad į šią mano teritoriją niekas nelenda. Mama į mano kambarį retai užeina.
– Ji nesikiša į jūsų asmeninį gyvenimą?
Juta: Mama nereguliuoja, su kuo man draugauti, o su kuo ne. Ji kartais pasako savo nuomonę dėl vaikinų, bet nieko neaiškina. Jei pamato kokį nors mano draugą, lepteli: „O, labai fainas.“
Tačiau šiuo metu aš širdies draugo neturiu.
