Džiaugiasi, kad gyventi gera
Rokiškio rajone, Duokiškio kaime, gyvenantys 74 metų Irena ir 85-erių Petras Vigeliai nedejuoja dėl nepriteklių kaip daugelis pensininkų, o atvirkščiai – vis palaimingai atsidūsta sakydami, kad gyventi dabar jiems labai gera.
Dabartinį savo gyvenimą pora lygina su sovietmečiu, kai nuolat visaip buvo gniuždoma.
„Mačiau, kokia bėda yra dirbti kolūkyje, supratau, kad bus tik blogiau, tad žmoną „išvariau“ į Vilnių mokytis“, – sako P.Vigelis.
I.Vigelienė baigė technikumą, gavo darbą Duokiškio pašte ir ten 43 metus dirbo skyriaus viršininke.
Kolūkis stumdė ir engė
Vigelių sodyba yra viena gražiausių miestelyje, joje kruopščiai išpuoselėtas kiekvienas žemės lopinėlis, veša gėlynai ir dekoratyviniai medeliai.
Šeimininkai prie to grožio triūsia nuo ryto iki vakaro. Sako, jiems didelė laimė dirbti sau.
„Oi, kaip mes sunkiai kūrėmės! Nusipirkom čia 1962 metais baisų laužą, apgermėjusį medžiais ir krūmynais. Pjovėm, statėm ir cementavom abu, savo rankom, ir dar kolūkio karves melžėm.
Kolūkis mūsų labai nemylėjo, stumdė, engė, siųsdavo į pačius sunkiausius darbus, paskirdavo daugybę daržų ravėt, pagriovius šienaut, namų statyboms jokio transporto nedavė“, – sako P.Vigelis.
Kodėl nemylėjo?
Ogi už tai, kad vyras tarnavo bažnyčioj.
Dėl tėvo tarnystės kentėjo ir dukros, jos nebuvo komjaunuolės, tad nuolat sulaukdavo priekaištų ir gąsdinimų, jog negalės mokslų siekti.
„Dukra labai norėjo mediciną studijuoti, bet pirmais metais neįstojo, esą negana, kad tėvas zakristijonas, dar pati – ne komjaunuolė. Kitąmet teko stot komjauniman, tada ir į mediciną įstojo, mokslus baigė, dabar dirba gydytoja“, – pasakojo I.Vigelienė ir dar pasidžiaugė, kad kita dukra baigė buhalteriją.
Pasitiko malonus saldžiabalsis
Dar didesnė valdžios nemalonė šeimą užgriuvo po to, kai saugumiečiai bandė zakristijoną užverbuoti, įkalbinėjo tapti jų šnipu.
P.Vigelis artėjo prie 40-mečio, kai netikėtai gavo šaukimą į karinį komisariatą. Paprastai tokio amžiaus vyrų į karinę tarnybą jau nešaukdavo.
Nuvykus į Rokiškį nurodytu adresu jį pasitiko neįtikėtinai malonus vyriškis.
„Taip švelniai ir gražiai šnekėjo, rodės, dūšią atiduos“, – įspūdį iki šiol tebeprisimena P.Vigelis.
O tos šnekos greit pasisuko prie reikalo, „švelnusis“ atidengė kortas, sako: „Tu kleboną gerai pažįsti, žinai, kas pas jį atvažiuoja, girdi, ką svečiai ir jis pats šneka, tiesiog imk mums apie tai ir pranešinėk.“
P.Vigeliui iš siaubo net plaukai pasišiaušė.
„Aš ne mokslo žmogus, nelabai suprantu, apie ką jie ten kalba“, – dar bandė apsimesti, kad nesupranta, kokių pranešimų iš jo laukiama.
Saugumiečiai ėmė derėtis: tu mums informaciją, o mes tau materialinių gėrybių. Žadėjo: jei pranešinės apie kleboną, gyvens kaip ponas visko pertekęs, naudosis įvairiomis privilegijomis.
Nesileido į kompromisus su sąžine
Kagėbistai ragino zakristijoną gerai pagalvoti, esą kitas tokio pasiūlymo stvertųsi nagais ragais. Išeidavo, palikdavo vieną, o grįžę vis klausė, ar jau pagalvojęs.
„Niekada to nebus!“ – įpykęs rėžė P.Vigelis.
Vyras sakė skundiku būti nemokytas ir į kompromisus su sąžine nesileisiąs, nepranešinės nei apie kleboną, nei apie ką nors kitą.
Po tokio atsakymo baigėsi švelnybės, saugumiečiai čiupo vyrą už pakarpos ir iš visų jėgų nustūmė nuo laiptų.
Pavymui dar atskriejo grasinimai niekam apie šį vizitą neprasitarti.
„Ir bijom iki šiolei“, – sako I.Vigelienė.
Kol gyvavo kolūkiai, zakristijonas ir jo pati baiminosi net laisvai po savo kiemą vaikščioti, vis būdavę neramu: gal kolūkio pirmininkas važiuos pro šalį, pamatys, ims dėl ko nors priekabiauti, bartis, ūdyti.
„Kai Nepriklausomybė stojo, nėr kaip apsakyt, kaip džiūgavau, iš tos dienos paaukojau 200 rublių, važiavom Vilniun sausio 13-ąją, budėjom prie Parlamento. Vaikai namie raudojo, kad mamytės nebėr“, – prisimena P.Vigelis.
Mažiausia atžala žuvo po kryžiumi
„Abu norim, kad tvarka būtų. Mes kaip viena ranka, per visą gyvenimą šitaip: vis kartu, vis sutardami, santuokoj jau 57 metai“, – triūsu savo valdose džiaugiasi pora.
Net apie namus jiems nebėra kas veikti, trylika pastatų jau pastatyta, telieka tik tvarką ir švarą palaikyti.
Vigeliams dabar dar smagiau: iš savo kiemo mato ūkininkaujančio anūko namus ir laukus.
Seneliai seniai buvo nupirkę gretimą sodybą, bet ji daug metų stovėjo tuščia. Slapta vis dėlto jie tikėjo, kad kas nors iš anūkų tais namais ims naudotis.
„Pas mus anūkai vasarom čia augo nuo mažumės, ką gi miestuose veikti? Vienas išsimokė dantų techniku ir liko Vilniuje, o kitas vis dėlto palinko prie žemės“, – dabar džiaugiasi Vigeliai.
Pora pasidalija ir dideliu nepamirštamu skausmu: prieš 13 metų žuvo jų anūkas, šiemet jis jau būtų tapęs pilnamečiu.
Penkiametį berniuką sutraiškė kapų kryžius.
Vaikas tada viešėjo pas žento tėvus, visi važiavo į kapines.
Niekas nespėjo nė susigaudyti, kaip čia pat buvęs mažylis atsidūrė prie kapo su sunkiu kryžiumi. Vieną akimirką vaikas dar čiauškėjo, o po mirksnio jau gulėjo primygtas antkapinio kryžiaus.
