Kėdainiečiai Aldona (57 m.) ir Stasys (67 m.) Černevičiai – neįgalūs nuo vaikystės. Abu – su kalbos defektais. Cerebriniu paralyžiumi serganti Aldona, kuomet susikaupia ir pasistengia, kalba kiek aiškiau, o štai Stasiui raiškiai artikuliuti – sudėtinga. Tačiau aplinkiniai, praleidę su Černevičiais kiek daugiau laiko, pradeda nesunkiai suprasti, ką jiedu norintys pasakyti.
Užtat vienas kitą Aldona ir Stasys supranta puikiai. Jeigu ne iš pusės žodžio, tai iš žvilgsnio. O ir protai jųdviejų – šviesiausi.
Taip ir leidžia dienas abu kartu kukliame butelyje J. Basanavičiaus gatvėje. Nuo ryto iki vakaro. Leidžia tas dieneles laimingi, ir negalia nesiskundžia. „O ko čia skųstis?“, – nustemba S. Černevičius. Na ir teisingai – juk tai, kad užvis svarbiausia gyvenime, sėdi gretimame neįgaliojo vežimėlyje.
Vaikščioti pradėjo vienuolikos
S. Černevičius gimė Švenčionių rajone, nedideliame Veikūnų kaime. Šeimoje tuo metu jau augo keturios atžalos – trys dukros ir sūnus. Su džiaugsmu lauktas penktasis, pakrikštytas Stasio vardu, susirgo meningitu – ir liko didelis ligonis. „Tėvai mane vežė gydyti, kur tik tuo metu galėjo. Tačiau viskas buvo veltui. Liga atėmė beveik viską – sunkiai kalbėjau, nevaikščiojau, negalėjau nieko paimti į rankas“, – apie sudėtingą, neįgalią vaikystę pasakoja S. Černevičius.
Net valgyti pats nesugebėjo. Tepaliko liga jam didžiausią žmogaus vertybę – protą. Augdamas Stasys suvokė, kad norėdamas nepasiduoti negaliai, su ja turės kautis pats – niekas nepadės. Mankštinosi, sportavo, o vienuolikos metų būdamas žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius. Išmoko savimi pasirūpinti, nors ir sunkiai – kalbėti. Daug skaitė ir rašė.
„Tėvukai pasimirė anksti. Pas brolį, seseris, gyventi nenorėjau, todėl nusprendžiau kurti šeimą. Mano išrinktoji buvo fiziškai visiškai bejėgė, tačiau stipri dvasiškai. Deja, kartu teišgyvenome aštuonerius metus – ją pasiglemžė raumenų distrofija“, – apie pirmąją žmoną, kėdainietę, kurios dėka į šį miestą ir atitekėjo, kurią vėliau pats slaugė ir prižiūrėjo iki paskutinės gyvenimo dienos, pasakoja S. Černevičius.
Paskambinęs prisistatė korespondentu
Čia S. Černevičius ir vėl atsidūrė kryžkelėje – vienam gyventi buvo žvėriškai sunku. „Nei pasikalbėti su kuo, nei pasitarti nebuvo“, – priduria Stasys.
Vieną ilgą, gūdų žiemos vakarą pas Stasį užsuko pažįstamas iš kito namo. „Prie kavos puodelio išsikalbėjome apie gyvenimą, apie mano sudėtingą likimą. Šis papasakojęs apie mergaitę iš Beinaičių kaimo, kuri neturi draugų, todėl gyvena liūdnai. Nežinojo jis nei vardo, nei pavardės, davė tik telefono numerį“, – šypteli S. Černevičius.
Gavęs būsimosios žmonos telefono numerį, skambinti jai Stasys neskubėjęs. „Nežinojau, kaip ją pakviesti, todėl delsiau... Bet galiausiai smalsumas mane įveikė, – juokiasi neįgaliųjų judėjimo pradininkas veteranas S. Černevičius, prieš metus gavęs Lietuvos Respublikos ministro pirmininko padėką. – Išgirdęs neaiškų, bet malonų balsą, supratau, kad tai ji. Susipažinome. Kadangi nelabai žinojau, kaip prisistatyti – pasakiau, kad esu korespondentas iš neįgaliųjų laikraščio „Draugystė“. Pakviečiau ją susitikti.“
Pirmoji viešnagė pas Stasį užtruko... savaitę
Aldutė iš Beinaičių kaimo S. Černevičių sužavėjusi išsyk. „Ji buvo nuoširdi, gera, maloni. Man jos tuo pat metu ir pagailo, nes ji gyveno kaime, buvo labai nuskriausta, mama jos neišleisdavusi niekur iš namų. Ji buvo išsekusi, labai liekna. Kai pirmą kartą ją apkabinau – išsigandau, kokia ji lieknutė.“
Kurį laiką jiedu bendravo telefonu. Cerebriniu paralyžiumi serganti Aldutė tuo metu dar vaikščiojo. Atvažiavusi į Kėdainius autobusu – paviešėti pas telefoninį savo bičiulį.
Šis jai taip patikęs, kad pirmoji viešnagė J. Basanavičiaus gatvėje esančiame Stasio bute užsitęsė nei daug, nei mažai – savaitę.
„Susitikimai padažnėjo, o kiekvieną kartą išsiskirti būdavo vis sunkiau. Supratome, kad tai – meilė“, – jausmus, užgimusius prieš dvidešimt ketverius metus, prisimena Černevičiai.
„Dukra, kada grįši namo?“
Aldona nebenorėjo būti Beinaičiuose – vos pasitaikius progai, tuoj lėkdavo į Kėdainius, pas Stasį. Taip pradraugavo jiedu pusantrų metų.
„Paskutinį kartą ji neva atvyko į koncertą mieste – ir pasiliko pas mane. Visam“, – kvatoja S. Černevičius. – Mama sunerimo, puolė ieškoti Aldutės, paskambino ir piktai paklausė, kada ši grįšianti namo. O dukra išrėžė: „Niekada!“. Mamai, tai išgirdus, keliai sulinko. Galima sakyti, kad iš Beinaičių kaimo pasivogiau sau nuotaką.“
Suprato įsimylėjėliai, kad jau – laikas vestuvėms. Daugiau taip gyventi nebenorėjo, dievobaimingi buvo.
Ir šių metų birželį atšventė dvidešimt dviejų metų vestuvių sukaktį.
Susituokė slapčia – Aldonos tėvai nė nesuuodė
Tačiau prieš šią sąjungą piestu stoję Aldonos tėvai. „Jie kategoriškai prieštaravo. Gal jie nesuprato mūsų jausmų arba paprasčiausiai bijojo, kad mums, dviems tokiems patiems, bus labai sunku“, – svarsto A. Černevičienė.
Porai teko griebtis kraštutinės priemonės. Išeitis tebuvo viena – apgauti juos.
„Nors ir labai bijojome, bet nusprendėme siekti savo tikslo. Siaurame draugų rate atšventėme vestuves. Jose dalyvavo keli socialinės paramos skyriaus darbuotojai, rajono deputatai, klebonas, mūsų bičiuliai“, – apie slapčia jų bute įvykusias vestuves su šypsena pasakoja S. Černevičius.
Tačiau jie abu puikiai suprato – tėvams anksčiau ar vėliau tiesą pasakyti vis tiek reikės. Po kelių dienų Aldona paėmusį telefono ragelį į rankas, paskambinusi mamai ir prisipažinusi, kad tik ką ištekėjo už Stasio.
Vaizdas, tiesa, buvo ne iš maloniųjų. „Mama ir šaukė, ir barė, bet, kaip sakoma – šaukštai po pietų…“ – užsikvatoja Černevičiai.
Po kelių dienų naujai iškepta šeima nuvažiavo į Beinaičius, pas nuotakos tėvus. Didžiai jų nuostabai, tėvai sutiko šiltai. „Pasveikino, apdovanojo mus ir laimingo gyvenimo palinkėjo, – prisimena S. Černevičius. – Džiaugiuosi, kad galiausiai suprato ir neleido užgesti meilei. Prieš vestuves jie manęs, kaip savo žento, nenorėjo priimti. Bet vėliau – pamilo. O Aldutės mamai mudu kiek galime gelbstime iki šios dienos.“
Stasys, Aldona ir virtinė sutapimų
S. Černevičius neslepia – nors ir neįgalus, jis gyvenantis labai įdomų ir gražų gyvenimą. O pastarasis – kupinas sutapimų. „Mano pirmoji žmona buvo Aldona. Antroji – tuo pačiu vardu. Aš pirmą kartą vedžiau būdamas trisdešimt trejų. Tokio paties amžiaus Aldona iš Beinaičių, mano antroji žmona, ištekėjo už manęs“, – šypteli Stasys.
O štai A. Černevičienė, paklausta, kaip nepabūgo pamilti dešimčia metų už ją vyresnio našlio Stasio, turinčio dar ir dukrą, gyvenančią Anglijoje, beje, visai sveiką, pripažįsta – nesudvejojo nė sekundę: „Stasys yra labai geras, protingas žmogus. Buvo labai dailus vyras vešliais juodais plaukais ir gražia šypsena. Pamilau jį vos tik susitikusi pirmąjį kartą. Nebuvo nieko, dėl ko bent jau trumpam, kad ir akimirkai sudvejočiau savo pasirinkimu“, – susigraudina Aldona.
Nesusipyko nė karto
Į neįgaliojo vežimėlį A. Černevičienė sėdusi tik prieš penkerius metus. Stasiui pagalbos reikėję jau ankskčiau. „Atvažiuodavau pas jį, vežiodavau jį vežimėliu po miestą, kalbėdavomės. Kartais jis mane vežimėlyje ant savo kelių užsisodinęs veždavosi“, – prisiminusi juokiasi Aldona.
Per dvidešimt ketverius metus, praleistus drauge, Stasys ir Aldona tikina nė karto nesusipykę. „Man labai keista, kaip sveikieji žmonės tarpusavyje pykstasi, draskosi. Ko čia pyktis? Kodėl nervintis? – nuostabos neslepia S. Černevičius. – Aš Aldutę kiekvieną dieną myliu vis labiau ir labiau. Mudu miegame ir keliamės kartu, visą dieną praleidžiame kartu, drauge sprendžiame kryžiažodžius. Ji man niekada nėra atsibodusi, nesu nuo jos pavargęs.“
Paklaustas, kuris daugiau atsakymų žino, S. Černevičius išlieka mandagus: „Abu vienodai!“.
Papildo vienas kitą
S. Černevičius – dviejų autorinių knygų autorius. 2002 metais dienos šviesą išvydo poezijos rinkinys „Gyvenimas – tik vienas“, 2005-aisiais – „Gyvenimo keliai“. Stasio eilėraščiai virto atlikėjo Arvydo Griškevičiaus dainų tekstais, kada ne kada šias dainas galima išgirsti per „Pūko“ radiją.
Visas tuzinas Stasio kūrinių spausdinti rajono neįgaliųjų kūrybos almanache „Bičiulystė“. Ne vienas ir ne du straipsniai publikuoti spaudoje, tame tarpe – ir „Rinkos aikštėje“.
„Pradėjau rašyti kuomet pasimirė mano pirmoji žmona. Išleidau pirmą, vėliau – antrą knygą. Išleisčiau ir trečią, kurioje aprašyčiau visą savo gyvenimą, bet nėra pinigėlių“, – tarsteli S. Černevičius. – Dabar sunkiai sugraibau tušinuką, tad mano mintis užrašinėja Aldutė. Mudu vienas kitą papildome ir padedame vienas kitam. O aš ją paglostau. „Myliu tave“ – pasakau. Ir ne po vieną kartą per dieną. Kasdien pabučiuojame vienas kitą.“
Stasys šiandien gailisi tik vieno – kad per vėlai sutiko savo antrąją žmoną Aldutę. „Su ja aš – ir gerbiamas, ir mylimas, todėl ir pats labai myliu gyvenimą, – pokalbį užbaigdamas, šypteli S. Černevičius. – Nors istorija panaši į pasaką, bet tai – tikrovė. Esame laimingi, suradę bendrą gyvenimo kelią.“
MIESTO GRAŽUOLĖS
Nebuvau aš kėdainietis,
Tik nuskurėlis kaimietis.
Kartais gėriau samagoną
Jį užkąsdamas juoda duona.
Trisdešimt trejų sulaukęs,
Aš gyvent miestan patraukiau.
Vaikščiojau grįstais keliais....
Kaip čia gera, po galais!
Miesto panos dekoltuotos,
Jų galvelės garbanotos.
Sijonėliai aukščiau kelių...
Traukia jos net ir cigarus!
Akys mėlynai dažytos,
Lūpos sirpsta lyg uogytės.
Auskarų visur priverta...
Ar tokias mylėti verta?
Žmoną parvedžiau iš kaimo.
Labai mielą, labai fainą.
Joje viskas man gražu,
Nes yra natūralu.
Mielos miesto mergužėlės,
Nevaidinkit gražuolėlių!
Iš madų jokios naudos
Jūs neturėsit niekados.
S. Černevičius
VIENATVĖS SKAUSMAS
Žara užgeso vakarinė,
Sužibo žvaigždės danguje...
Nerimta, daužosi krūtinėj
Širdis lyg paukštė audroje.
Paimsiu popieriaus aš lapą
IR parašysiu, mieloji, tu,
Kokia sunki žmogaus vienatvė...
Tai aš tik šįvakar supratau.
Sustojo ji prie mano slenksčio
IR žvelgia į akis be atvangos
Norėčiau ją pastumti ir bėgti...
Tik kur pabėgsi nuo savos dalios?
Nepasitraukia ji iš tako,
Neleidžia man pasukt kitu keliu.
Tik kalba: „Žmogaus toksai likimas.
Laimė ir skausmas privalo eit kartu“.
S. Černevičius
