Kaip pati teigia, visos jos veiklos evoliucionavo į mokymus – į tai, apie ką ji visuomet svajojo: pagalbą žmonėms ugdytis. Bet ne viskas jos pačios gyvenime ėjosi lengvai ir sklandžiai.
Rašyti įkvėpė netektis
Savo sunkią patirtį Rasa atskleis kitais metais pasirodysiančioje knygoje apie savižudybes. Moteris renka istorijas iš žmonių, kurie troško bei bandė nusižudyti. Šią knygą parašyti įkvėpė pačios Rasos istorija.
2008-aisiais, kai ji baigė Klaipėdos universitetą, nusižudė jos tėtis Sigitas. Jai tuomet buvo dvidešimt dveji, o tėčiui – keturiasdešimt penkeri.
Kai Rasos tėvai išsiskyrė, ji buvo pirmokė. Visą gyvenimą tėtis gyveno atskirai ir didelio ryšio tarp jų nebuvo. „Kaip vaiką prie jo labai traukė, labai norėjau bendrauti, jis mylėjo mus, bet buvo atsiskyręs“, – prisiminė pašnekovė.
Paskutiniais Sigito gyvenimo metais dukra ypač norėjo bendrauti su tėčiu ir matė, kad jam blogai, nes jis buvo įnikęs į alkoholį. Sigito mama, tėtis mirė, ir jis liko vienas; turėjo skolų, gėrė, buvo gana vienišas ir vis klimpo.
Šeima vyrui padėjo – iškraustė jį į mažesnį butą, atidavė skolas, Rasa įkalbėjo gydytis „Minesotos“ programoje ir tikėjosi geriausio. „Minesotos“ programa nepadėjo. „Matyt, ir jis pats nelabai norėjo pasveikti“, – svarstė Rasa.
Sigitas, išėjęs iš gydymo įstaigos, vėl pradėjo gerti. „Vienu laikotarpiu pinigų neturėjo visai – pirkau jam maistą, mokėjau už butą, nežinojau, ką man daryti. Nebegalėjau pasitraukti nuo jo, nes žinojau, kad jis atsidurs gatvėje“, – pasakojo moteris.
Aukštesnė jėga apsaugojo
Metus laiko tęsėsi sunkus Rasos tėčio gyvenimas, Rasa pradėjo nuo jo atsiriboti, mažiau skambino, nutolo, tačiau neatstūmė. Rasai atrodė, kad jis ja manipuliuoja. Vieną rudenį Sigitas Rasai parašė žinutę: „Viskas, aš nebegaliu, atleiskit, išeinu“. Tokią žinutę Rasa jau buvo gavusi, kai jai buvo šešiolika, todėl ji neišsigando. Galiausiai Sigitas pasakė, kad juokauja.
Lapkričio pabaigoje Rasa grįžo iš Vilniaus į Klaipėdą ir pirmą kartą gyvenime nenuvažiavo aplankyti tėčio. „Visada bent trumpam užsukdavau pas tėtį. Man atrodo, kad mane aukštesnė jėga apsaugojo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Mama prašė nuvažiuoti pas tėvą, bet Rasa atsisakė. „Nenuvažiavau, bet buvo taip blogai ant širdies, tokia šlykšti nuojauta... Nežinojau, kur dėtis, grįžusi net darbe neradau sau vietos“, – atsiminė ji.
Iš senojo Sigito buto paskambino šeimininkė ir pasakė, kad tėčiui yra laiškų. „Kai jis neatsiliepė, man pirma mintis buvo: „nusižudė““.
Į tėčio butą nuėjo brolis. Vakare iš darbo Rasos atvažiavo pasiimti vyras. Jam įėjus į biurą moteris suprato, kad kažkas negerai. Jis paėmė ją už rankos, nusivedė į mašiną. Pavažiavęs tolėliau, sustabdė automobilį ir pasakė apie tėčio savižudybę.
Pasikorusį tėvą atrado brolis
Rasa nežino, kodėl neaplankė tėčio – jai nuojauta padiktavo, kad šį kartą nereikia pas jį eiti. Tą dieną jis nusižudė.
„Jei būčiau radusi aš – man būtų nuvažiavęs stogas. Tą vakarą atsimenu kaip per miglą, nebesupratau, ar gyva, ar mirusi, patekau į transo būseną. Pirmi jausmai buvo agresija, pyktis, sumišę su gailesčiu.
Galvojau: „Juk jis žinojo, kad aš ateisiu, aš turėjau jį rasti. Labai pykau ir gailėjausi, paskutinius momentus su juo prisiminiau. Tą vakarą verkiau, bet paskui šaltai viską atlaikiau. Negalvojau apie save, galvojau apie brolį, kuris surado tėtį“, – teigė Rasa.
Rasos brolis tėtį vonioje rado pasikorusį. Jis buvo pragulėjęs keletą dienų, raštelio nepaliko. Broliui tada buvo aštuoniolika. Nereikia net sakyti, kad jam tai buvo didelė trauma, ypač kai, pasak Rasos, brolis tylus bei ramus vaikinas.
Rasa su broliu niekada nekalbėjo apie tėtį. „Net nedrįstu. Anksčiau, kai bandydavau pasikalbėti, jis sakė: „Viskas, baigiam, nenoriu šnekėti“. Brolis dar keletą metų kovojo su savimi ir savo demonais“, – sako Rasa.
Niekada neatverdavo širdies
Su Sigitu prieš mirtį niekas nebendravo, tačiau visi buvo sukrėsti, kai jis nusižudė. Laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių: bendradarbiai, draugai, kaimynai. „O atrodo, tai buvo žmogus, kurį visi buvo nurašę“, – atsiduso pašnekovė. Kiekvienas save kaltino.
Rasa atrado savo dienoraštį, kuriame rašė praėjus dviem savaitėms po tėčio mirties, kad gerai jaučiasi. „Absurdas, aš negalėjau jaustis normaliai. Užblokavau savo jausmus“, – teigė ji.
Rasa stengėsi užsiimti bet kokia veikla, kad negalvotų apie tėtį. Tačiau dabar jai atrodo, jog ji blogai darė, nes kiekvienas žmogus, jos nuomone, turi išliūdėti, nevengti išlieti emocijų, išgedėti, ir nereikia to vengti. „Aš slopinau emocijas, ir jos man kitais būdais išėjo per smulkmenas. Turėdama didelių problemų, aš kareivis – sprendžiu jas su kardu, o kai susiduriu su smulkmenomis – pradedu isteriškai verkti dėl kvailų dalykų“, – atviravo Rasa.
Moteriai rudenį, pavasarį užeidavo liūdesys, kilo agresija, bendraudama ji neadekvačiai sureaguodavo. Rasai atrodo, kad nuo vaikystės jai susiformavo savisaugos instinktas. Ji gana anksti suprato, kad niekas už ją nieko nepadarys, neguos, todėl pati bandė tvarkytis su savo emocijomis. „Per laidotuves raminau kitus žmones. Vietoje to, kad leisčiau sau pasėdėti, paverkti iš tos nevilties, raminau tėčio draugę, šimtą metų nemačiusią jo“, – stebėjosi pašnekovė.
Sigitas buvo bendraujantis, draugiškas, šiltas, turėjo humoro jausmą, kai negėrė, turėjo daugybę draugų, bet kartu buvo ir uždaras, jis niekada neatverdavo savo širdies. „Nesam nuo dūšios pasikalbėję, pokalbiai visada buvo buki, paviršutiniški. Bandžiau jį prakalbinti... jis buvo kaip didelis vaikas suaugusio žmogaus išvaizda – gėrio įsikūnijimas“, – prisimena Rasa.
Tėvas pasirodė per sapnus
Paskutinį kartą Rasa tėtį matė likus mėnesiui iki mirties. Trumpai šnektelėjo. Nieko išsiskiriančio tėvo elgesyje dukra nepastebėjo, nes visose gyvenimo situacijose jis buvo vienodas. Sigitas niekada nepasipasakodavo savo problemų, tik kai išgerdavo imdavo guostis, verkti, o blaivus šypsojosi, sakė, kad viskas gerai, kad susiras darbą, atsistos ant kojų.
Po tėvo mirties Rasa susapnavo sapną, kad jis maudosi didelėje baltoje vonioje, o ji jam trina nugarą su kempine. Moteris įtikino save, kad tai yra ženklas, jog jam viskas gerai.
„Kiti meldžiasi, kad mirusįjį susapnuotų, o aš jį dažnai sapnavau, dėl artimo ryšio gal, ar dėl to, kad jis mane labai mylėjo. Buvo tokių momentų, kad apsikabinam abu ir verkiam“, – akimirkas su tėčiu prisiminė Rasa.
Rasą, kaip ji pati teigia, guodė sapnai, nes jie buvo gražūs. Brolis sapnavo, kaip jam skambino tėvas ir pasakė: „Man viskas gerai, perduok tai Raselei“.
Herojus sieja vienišumas
Ugdomojo vadovavimo specialistė mano, kad jai lengviau išgyventi sunkumus, nes ji daug kalbasi, bet yra labai daug žmonių, kurie užsidaro savyje. Jos knygai kalbinti žmonės prisipažino, kad pirmą kartą pasipasakojo iki smulkmenų, išsikalbėjo būtent Rasai, nors patys turi draugų ir artimųjų.
„Matyt, bijo reakcijos, tai laiko savy ir išgyvena, arba... neišgyvena. Bandau įsivaizduoti, kokios dar priežastys atgraso juos nuo problemų pasipasakojimo... Gal jie nenori užkrauti savo problemų, bijo, kad juos sugėdins. Pavyzdžiui, jei pradėčiau savo mamai problemas pasakoti, ji pradėtų panikuoti“, – sakė Rasa.
Būsimai Rasos knygai apie savižudybes kalbinti žmonės – labai įvairūs, skirtingo amžiaus, visi mąstė pasitraukti iš gyvenimo, apgalvojo būdą. Daugeliui su laiku šis noras augo, kai kuriems jau nuo vaikystės. Konkrečios priežasties nėra, kodėl jie nori pasitraukti iš gyvenimo, tačiau visus juos sieja vienišumo jausmas. Daugelis jų turi šeimas ir darbus, vaikų, tačiau vis tiek jaučiasi vieniši ir nesuprasti.
„Artimieji nemoka klausti, kalbėtis ir sunkų laikotarpį išgyvenantys žmonės jaučiasi nesuprasti, jiems atrodo, kad juos spaudžia, jų būsenos nepriima rimtai, nusispjauna ir sako, kad praeis arba ima gėdinti: „Tu gerai gyveni, o kitas yra įkalintas, į karą eina, be kojų be rankų grįžta, o tu viską turi, turėtum džiaugtis““, – apklaustųjų patirtimis dalinosi Rasa.
Moteris teigė, kad daugeliui sunku priimti žinią, kad sūnui ar dukrai yra blogai, ir jie apskritai atsiriboja, apsimeta, kad viskas gerai. Rasa nebūtų įtarusi, kad iš jos artimųjų rato yra net trys žmonės, kurie galvojo apie savižudybę.
Pirma stadija – mintys, antra – būdas, kaip tai padaryti
„Pirma stadija – mintys, antra – būdas, kaip tai padaryti, o jei pastaroji stadija užsitęsia, žmogus pradeda galvoti konkrečiai, kaip ir kada nusižudys.
Skirtingai žmonės išeina iš šios būsenos. Vieniems padeda knygos, kitiems pokalbis, tretiems psichologai – nėra vieno stebuklingo būdo grįžti į normalų būvį“, – teigė Rasa.
Rasa renka istorijas, nes nori parodyti, kokie žmonės skirtingi. Vienas nori kalbėtis, kitas – būti vienas, paskaityti, kad niekas neklausinėtų. Pasak koučerės, kiekvienas žmogus turi teisę jaustis taip, kaip jis jaučiasi.
Geriausias būdas padėti – nuoširdus pokalbis
Vienas Rasos pašnekovų pasikalbėjo su savo draugu. Jis suprato, kad blogiau jau nebebus, jei pasipasakos. Bičiulis iš pradžių jį aprėkė, nes išsigando, bet paskui ramiai išklausė, leido išsikalbėti, išsiverkti, nepertraukinėjo.
„Dabar yra daug informacijos apie tai, kaip kalbėtis. Vienas pašnekovas sakė, jog jaučiasi, kai kalbama pagal šabloną, nenatūraliai. Gali prisiskaityti, vos ne iš lapelio bandyti guosti, tačiau žodžiai turėtų eiti iš širdies. Geriau gal net nežinoti, ką sakyti, o tiesiog nuoširdžiai išklausyti, leisti jam išbūti sunkų laikotarpį ir negėdinti jo, neversti jaustis raupsuotu“, – tikino Rasa.
Rasos draugė pasakė: „Depresija – tinginių liga“. Rasa nebenorėjo su ja diskutuoti.
„Jeigu tai tinginystė, kodėl verslininkai, aktyvūs žmonės, kurie nuo ryto iki vakaro užsiėmę, mamos, kurios turi po keletą vaikų, buityje sukasi, į darbą eina, būna, kad nori nusižudyti? Tai tinginystė? Dėl tinginystės ims ir nusižudys?“ – retoriškai klausė moteris.
Rasa, rinkdama iš žmonių istorijas, klausia jų, ar jie bandydami nusižudyti galvojo apie artimuosius, o šie atsako: „Žinai, aš tada nieko negalvojau, man atrodė, kad taip bus geriau“.
Rasa mano, kad depresija yra nelyginant migrena: „Kai skauda galvą, galėtum bet kokią tabletę praryti, kad tik skausmas praeitų, nesvarbu, pakenks ar ne. Juk migrena apima visą esybę, kai maudžia galvą, galvoji tik apie skausmą. Kai žmogui sunku, jis tuo metu gali padaryti bet ką, kad skausmas praeitų, kai kurie išeitimi pasirenka kilpą“.
