Spalio 28-ąją vilniečiai Zita ir Vytautas Kinduriai švenčia auksines vestuves, tad turbūt ne iš vieno yra išgirdę panašų klausimą.
Zita atsimena – kai tuoj po vestuvių nuvyko į vyro gimtinę, jo močiutė pasakė: „Laiminu jus, o tu žinok – reikės labai taikytis prie vyro.“
Tąsyk jaunamartė mintyse net pyktelėjo – tikrai nesiruošė būti nuolanki žmona. Tačiau vėliau suprato – santuokoje iš tikrųjų kartais verčiau patylėti ir nusileisti vyrui.
Dabar Z.Kindurienė ir kitas moteris pamokytų, kad kai kuriose situacijose nuolankumas – visai gera savybė. Juk žmogus, atėjęs į šį pasaulį, turi prie visko prisitaikyti, kad ir prie savo tėvų ar orų.
Taip pat reikia prisitaikyti ir prie gyvenimo draugo.
„Buvome užgrūdinti gyvenimo – aš augau be tėvo, Zita – iš daugiavaikės šeimos. Abu supratome, kad šeimoje svarbu ne tik meilė, bet ir atsakomybė, abipusės pastangos. Visuomet vienas kitą palaikydavome“, – žmonai antrino vyras.
Vytauto tėvas dirbo nepriklausomos Lietuvos pasienio policijoje, tad atėjus sovietų valdžiai spruko iš Lietuvos. Sūnui buvo vos dveji. Šeima tik gerokai vėliau sulaukė jo laiškų iš Didžiosios Britanijos.
Vėliau motina pasakojo, kad tėvas labai rūpinosi šeima, tad Vytautas įsidėmėjo pamoką – vyras turi būti atsakingas už savo šeimą.
Gal dėl to, kad abiem Kinduriams atrodė labai svarbu rūpintis vaikais, ir dabar jų ryšys su dukromis ir jų šeimomis labai stiprus, visi gyvena netoli ir dažnai susitinka.
Nejaugi pora niekuomet nesipyko? Vytautas prisipažino: „Šiek tiek pasibardavome, bet niekuomet nebuvo taip, kad norėtųsi krautis lagaminus ir kur nors išeiti. Nebuvo ir taip, kad norėtųsi išeiti miegoti į kitą kambarį.“
Nors šeimoje dūmų nebuvo daug, žiežirbų, pasak Vytauto, pasitaiko ir dabar: „Pirma, nesutampa mano ir žmonos nuomonės politikos klausimais, tad kartais truputį pakibirkščiuojame.
Antra, aš baru žmoną, kad ji pernelyg daug laiko skiria mūsų anūkams, – ir iš mokyklos parveda, ir valgyti jiems gamina. Man rodos, jai reikėtų daugiau pailsėti.
Trečia, labai daug širdies ji atiduoda mūsų sodui, įlenda į gėlyną ir kapstosi visą dieną, net atsigerti užmiršta. O aš jai sakau: kas iš tų gėlių – užaugs, pažydės ir vis tiek nuvys.“
Zita paantrino vyrui, kad vyresniame amžiuje iš tiesų labiau norisi vienam kitą saugoti.
Pora susipažino gatvėje – Vilniaus Gedimino prospekte. Jis ėjo su draugu ir pamatė priešais ateinančią ją. Užkalbino, nes prieš tai vienas kitą pažinojo neakivaizdžiai: jos nuotraukos puošė įvairius žurnalus, buvo ir plakatų mieste, nes Juzefa Zita Žurauskaitė tuomet buvo žinoma sportininkė, šalies sportinės gimnastikos čempionė.
Zita būsimą vyrą jau irgi buvo mačiusi universitete.
Beje, žurnaluose tuo metu buvo ne tik jos, bet ir jo nuotraukų – jis ne tik siekė mokslinės karjeros, bet ir dirbo Vilniaus modelių namuose modeliu.
Zitai iš karto pasirodė, kad jos ir Vytauto biolaukai sutampa, kad jiems gera ir paprasta bendrauti. Be to, Vytautas nuo pat pradžių pasirodė labai globėjiškas.
Susitikę gatvėje netrukus juodu patraukė į netoliese vykstantį šokių vakarą Žemės ūkio ministerijos patalpose, vėliau jis ją palydėjo namo. Gal todėl, kad pažintis įsibėgėjo šokiuose, vėliau abu mėgdavo lankytis Vienos pokyliuose Vilniaus rotušėje.
Nuo pažinties pradžios iki vestuvių praėjo beveik treji metai. „Tai buvo bandomasis laikotarpis“, – sakė Vytautas.
Tuokėsi jie gražią 1967-ųjų rudens dieną Vilniaus santuokų rūmuose, kurie buvo ne ant Tauro kalno, kaip dabar, o to kalno papėdėje, Pylimo gatvėje.
„Patalpos pirmame aukšte buvo mažos, bet vestuvių maršas skambėjo gražiai“, – atsimena Vytautas.
Vėliau šventė išsinuomotoje salėje su maždaug 30 draugų truko dvi dienas – vestuvės tų laikų mastu buvo didelės. Joms nusamdyta šeimininkė vis siuntinėjo nupirkti trūkstamų produktų, kurių tais laikais reikėjo gerokai paieškoti.
Kadangi V.Kindurys jau buvo pradėjęs dėstyti universitete, bažnyčioje nesituokė.
Tačiau praėjus trisdešimčiai metų pora surengė ir bažnytines vestuves.
Gimnastikos būrelį Zita pradėjo lankyti mokydamasi penktoje klasėje dabartinėje J.Balčikonio gimnazijoje Panevėžyje.
Draugės įkalbinta nuėjo į kelias treniruotes, bet jai ten nepatiko – reikėjo treniruotis šaltoje mokyklos salėje, kuri žiemą net buvo apšerkšnijusi.
Tačiau trenerė įtikino itin lieknos mergaitės tėvą, kad dukrai tikrai verta lankyti gimnastiką.
Pačiai Zitai gimnastika ėmė patikti tik po kelerių metų. Tada jau pelnydavo įvairiausių apdovanojimų ir medalių sportinės gimnastikos varžybose. Ji tapo vienintele Lietuvoje gimnaste moksleive, kuriai buvo suteiktas SSRS garbės sporto meistro vardas.
Studijuoti tuomečiame Kūno kultūros institute garsi sportininkė nenorėjo, nes labai bijojo vandens, o ten būtų reikėję plaukioti.
Ji įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą – tame pačiame fakultete studijavo ir keleriais metais vyresnis būsimas vyras.
Vytautas nuo vaikystės buvo įsidėmėjęs posakį „Kas mokosi – valgo baltą duoną“, tad visuomet stengėsi gerai mokytis ir jam puikiai sekėsi, buvo kurso seniūnas, gaudavo padidintą stipendiją.
Norėjosi ir prisidurti prie stipendijos, o jo mama, dirbanti siuvėja, kartą pasiūlė dalyvauti modelių atrankoje Vilniaus modelių namuose.
Vytautui tas darbas atrodė kažkoks keistas, o modelio profesija nebuvo laikoma garbinga, tačiau dalyvauti pamėgino.
Išvaizdus vyriškis pavaikščiojo podiumu pirmyn atgal, buvo išmatuotas ir atranką įveikė. Gal todėl, kad jo drabužių dydis atitiko standartą.
Tapęs modeliu Vytautas ir demonstruodavo drabužius, ir pozuodavo fotografams. Savaitgaliais neretai su tuomečių Vilniaus modelių namų komanda autobusiuku vykdavo į kitus Lietuvos miestus ir pristatydavo drabužių kolekcijas.
Tais mėnesiais, kai atsirasdavo daugiau darbo, nemažai ir uždirbdavo – daugiau nei universiteto docentas.
Tačiau pradėjęs dėstyti universitete netrukus pamatė, kad merginos auditorijose šnabždasi atpažinusios jį kaip modelį. Tuomet Vytautas metė šį darbą – jis esą nederėjo su dėstytojo vardu.
Zita, baigusi prekybos ekonomikos specialybę, galėjo tapti prekių žinove, tačiau Vytautas, tuomet jau jos vyras, atkalbėjo: tokiai gerai ir patikliai moteriai dirbti prekybos srityje, kurioje tiek daug intrigų, esą netinka.
Tuomet Zita kaip tik sulaukė pasiūlymo tapti mergaičių gimnastikos trenere. Metams bėgant iš trenerės tapo Vilniaus gimnastikos mokyklos direktore.
1971-aisiais gimė dukra Laura, 1976-aisiais – Vita.
Vytautas pripažino, jog jam siekti karjeros buvo sudarytos palankios sąlygos, o žmonos darbas kentėjo dėl to, kad reikėjo daug rūpintis namais ir vaikais.
Vytautas paskaitų grafiką derindavo prie šeimos, o Zita treniruotes vesdavo vakarais, kurį laiką dirbo puse etato, dėl to dabar gauna mažesnę pensiją.
Ekonomistas, per savo karjerą paskelbęs 218 mokslinių publikacijų, atsimena: „Būdavo, vaikams sumigus sėdu rašyti. Dirbu dirbu ir žiūriu – jau 5 valanda ryto, o man 9 valandą paskaita. Bet jaunystėje be miego nebuvo labai sunku.“
Paklausta, kas šeiminiame gyvenime buvo sunkaus, Zita prisiminė, kad dukroms labai nepatiko vaikų darželyje. Kartą viena jų, būdama penkerių, iš jo dieną išėjo ir savarankiškai grįžo per gatvę namo. Vyresnioji buvo labai jautri ir iš viso nemėgo vaikų darželio, o jaunesnioji negalėjo pakęsti jame gaminamų kotletų, kurių auklėtojos liepdavo nepalikti lėkštėje.
Nors V.Kindurys turėjo progų pereiti dirbti net į Centro komiteto Ekonomikos skyrių, visuomet liko ištikimas universitetui. „Patiko dirbti su jaunais žmonėmis, ir ilgos vasaros atostogos yra geras dalykas“, – nusijuokė mokslininkas.
Į pensiją jis išėjo 2013 metais, nes nebepatiko šiuolaikinių studentų požiūris į mokslą.
Jie stengiasi viską atlikti kuo greičiau, kopijuoja medžiagą iš interneto, perka rašto darbus, o šio dėstytojo atmintis tokia gera, kad jis atsimena, jei tą patį darbą skaitė prieš trejus metus.
Per egzaminus studentai nusirašinėja, o dėstytojas turi vaikščioti kaip Cerberis. Kartą docentas net pagavo studentą, apsiraizgiusį kažkokiais laideliais.
Inteligentiški sutuoktiniai stengėsi visą gyvenimą būti sąžiningi, neveidmainiauti ir niekam nepavydėti.
Jiems atrodo, kad tiems žmonėms, kurie elgiasi gerai, už tai gyvenime būna atlyginta, o skundikus ar pavyduolius likimas skaudžiai nubaudžia ligomis ar net artimųjų netektimi.
„Kartais eidama į treniruotę sugalvoju, kad reikia padaryti tris gerus darbus. Ir prireikia tai močiutę per gatvę pervesti, tai sunkų krepšį iš troleibuso kam nors iškelti.
O grįžusi namo pasidžiaugiu, kad viskas gerai, artimieji sveiki, dukros ir anūkai puikūs žmonės.
Man rodos, gerumas keliauja ratu ir, jei elgiesi gražiai, tas gerumas pas tave sugrįžta“, – samprotavo Zita.
75-erių sulaukusio socialinių mokslų daktaro ir keleriais metais jaunesnės sutuoktinės šeimoje dabar gyvenimas tapo ramesnis, tačiau veikti yra ką.
Vytautas rašo prisiminimus, ilgai užgaišo, kol aprašė iki tol mažai tyrinėto gimtojo Pabiržės kaimo Ignalinos rajone istoriją. Dalyvauja Ignalinos kraštiečių klubo veikloje, kurio steigėjas pats ir yra.
Puikiai atrodanti buvusi gimnastikos čempionė ir dabar aktyviai sportuoja – kasdien, išskyrus pirmadienį, eina į treniruotes, nes tai jai padeda geriau jaustis.
O jeigu kartais per treniruotes Zitai kyla noras treneriams pasakyti, kad jie ką nors daro neteisingai, stengiasi susilaikyti, kad neįžeistų.
