Šeimos gyvenimas, auginant keturis berniukus, buvo kupinas regbio ir kriketo treniruočių bei varžybų, laipiojimų į medžius, važinėjamų dviračiais ir leidimosi lynais.
Karalienės Viktorijos laikus primenančiame name, kuriuose gyvena Sarah, jos vyras filmų prodiuseris Benas bei auksaplaukiai jų sūnūs, gausu rakečių, lazdų, kamuolių ir purvinų batų, kurie išslapstyti įvairiose spintelėse.
Dėl galimybės visą laiką būti namuose ir rūpintis atžalomis moteris atsisakė banko investuotojos karjeros Londone, tačiau be galo džiaugėsi tokiu savo sprendimu, net jei kartais tekdavo pakelti balsą, kad surinktų visus pašėlusius vaikus į būrį, ar tapti tramdytoja, kai padaužos per daug įsisiautėdavo.
Laukė mergaitės, bet džiaugėsi trečiu sūnumi
Vyriausias poros sūnus Oscaras turi didžiausią valią. Antroji atžala – Rufusas – be galo kuklus ir rūpestingas. Trečiasis berniukas Silasas daugelio buvo vadinamas saulės spindulėliu ir pačiu laimingiausiu žmogumi žemėje, o ketvirtasis, šeimos jaunėlis Inigo, yra mielas ir labiausiai lepinamas šeimos narys.
„Kai pradėjau lauktis Silaso, pirmo apsilankymo pas gydytojus metu man pranešė, jog laukiuosi mergaitės. Šia naujiena be galo džiaugiausi, pradėjau pirkti blizgius rožinės spalvos daiktus“, – teigė Sarah, kuriai teko viską padėti į palėpę, kai antroji skenograma atskleidė, jog jos pilvelyje vis dėlto auga dar vienas berniukas.
„Gimęs jis svėrė maždaug 5 kg, o jo galva spindėjo nuo ryškių oranžinių plaukų. Vos tik į jį pažvelgęs, Benas pasakė, kad tai tikrai nepaprastas berniukas. Visi jo duomenys, tiek ūgio, tiek svorio, buvo stulbinantys. Iš visų mano sūnų Silasas atrodė energingiausias. Niekada dėl jo neteko nerimauti. Jis buvo didelis, sveikas ir pilnas gyvybės, sunkiai sustabdomas“, – pasakojo ji.
Šiandien iš moters 4 berniukų liko tik 3. Jos akyse susikaupia ašaros, skirtos į anapilį iškeliavusiam vaikui, kuris, kaip ir pasakų veikėjas Piteris Penas, jos mintyse išliks kaip niekada nesuaugantis vaikas.
Trečias pagal eilę Sarah ir Beno sūnus, sulaukęs 11 metų, mirė poros namuose. Paskutinėmis 2013-ųjų metų gruodžio 29 dienos minutėmis, praėjus 18 mėnesių po retos smegenų vėžio formos diagnozės, nustatomos tik vienam iš 250000 pacientų, berniuką supo jo mylimiausieji žmonės.
Skaudūs išgyvenimai aprašyti knygoje
Pasiklydusi ne tik jausmuose, bet ir emocijose Sarah, niekaip negalėjusi susitaikyti su netektimi, tai, ką jautė ir kas ją tuo metu kankino, išdėstė ant popieriaus lapo.
Ji rašė sau ir niekada nemanė, kad jos žodžius skaitys kiti žmonės, išskyrus vyrą ir sūnus.
„Norėjau, kad berniukai žinotų mūsų kelionę. Dieną, kuomet jiems sunkiai išeis jį prisiminti, jie, perskaitę mano knygą ar bent jau kelis sakinius, prieš save išvys Silasą. Tai taip pat padėjo kovoti su kankinančia širdgėla, – sakė moteris. – Vyras, perskaitęs tai, ką išdėsčiau ant popieriaus, man pasiūlė su šiais rankraščiais kažką daryti ir taip jų nepalikti.“
Rezultatas – „A Mighty Boy“. Tai knyga, kurioje aprašoma vienos motinos košmariška kelionė, kurios patirti nenori nei vienas tėvas.
Sarah tikisi, jog ši jos knyga padės informuoti žmones ir paguos kitus, keliaujančius tuo pačiu taku. Moters istorijoje aiškiai jaučiama meilė, stiprybė ir išgyvenimo sunkumai, ji kupina jautraus humoro ir draugystės tarp Silaso, jo tėvų ir brolių, padėjusių šeimai iškęsti pačias sunkiausias gyvenimo akimirkas.
„Šeimoje Silaso be galo trūksta. Kasdien apie jį galvoju, tačiau kaip mamai atėjo laikas kažką duoti ir kitiems trims savo sūnums, pradėti naują gyvenimą. Gyvenimą, kuriame nebus Silaso. Niekada jam nesakėme, kad jis miršta. Vietoj to, jo smegenyse esančiam augliui davėme Bobo vardą ir kalbėjome, kaip jį įveiksime. Po jo mirties pamenu, kaip Inigo manęs paklausė, ar aš ir tėtis kada nors vėl būsime laimingi. Atsakiau, kad taip, tačiau ta laimė bus šiek tiek kitokia“, – sakė Sarah, pelną, gautą už knygą, skirsianti smegenų vėžio gydymo tyrimams.
Lemtinga diena prasidėjo įprastai
Mintyse atkūrus tobulą 2012-ųjų metų rugpjūčio mėnesio dieną, moters balsas suvirpa. Tuo metu Silasui buvo 10 metų ir jis pirmą kartą pasiskundė galvos skausmu. Vieną akimirką skausmas galvoje buvo toks stiprus, jog berniukas maldavo mamos vežti jį į ligoninę.
Sarah blaškėsi. Ji nežinojo, ką daryti. Ar pasikliauti motinišku instinktu ir patikėti, jog sūnui kažkas blogai, ar pabūti racionalia suaugusia moterimi ir manyti, jog toks stiprus ir sveikas berniukas negali sirgti.
Sūnui moteris padavė skausmą malšinančių vaistų ir liepė prigulti ant sofos. Sarah ieškojo meningito simptomų, tačiau jų neaptiko. Berniukas, šiek tiek pailsėjęs, vėl tapo savimi ir jau po kelių akimirkų su kitais broliais kieme žaidė kriketą.
Tą patį vakarą mama paklausė Silaso, ko šis norėtų vakarienei. Berniukui sunkiai sekėsi atsakyti į Sarah pateiktą klausimą, žodžiai iš jo burnos sklido padrikai.
Sunerimusi moteris iškvietė greitąją pagalbą. Pasiekus gydymo įstaigą, berniuko pulsas sulėtėjo iki 40 dūžių per minutę. Atlikta skenograma parodė, jog sūnaus smegenyse – teniso kamuoliuko dydžio agresyvus auglys, jo smegenis apsivijęs kaip aštuonkojo kojos.
Skaudžios pirmos tėvų mintys
Diagnozė gąsdino. Silasas, kadangi nėra jokio gydymo, netgi paskyrus radiaciją ir chemoterapiją, per dvejus metus mirs.
Sarah pirma mintis buvo, jog jau geriau jos sūnus būtų miręs staiga, tarkim, autoįvykyje. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, jog matys, kaip kenčia ir po truputį nyksta jos vaikas. Siaubo ištiktas vyras Benas tuo tarpu pasakė savo žmonai, jog geriau jau niekada nebūtų jos sutikęs.
„Žinoma, kad šie jo žodžiai mane įskaudino, tačiau jie nieko nereiškė, ir aš tai supratau, – sakė ji ir savo vyrą, su kuriuo santuokoje gyvena jau beveik 20 metų, apibūdino kaip tvirtą uolą. – Tai, jog neteksime Silaso, jį, kaip ir mane, labai gąsdino. Tik taip jis galėjo tai išreikšti. Jei mes nebūtume susitikę, neturėtume vaikų ir netektų stebėti, kaip vienas jų miršta.“
Silasui iškart buvo atlikta smegenų auglio šalinimo operacija. Būtent King‘s koledžo ligoninėje Londone tėvams pranešta, jog jų sūnui – glioblastoma. Taip apibūdinamas greitai augantis ir sveikus smegenų audinius užkrečiantis vėžinis auglys.
„Kai gydytojas pasako žodį „vėžys“, iškart pagalvoji, jog yra tiek daug būdų jam išgydyti. Nė nemaniau, jog dar yra vėžio rūšių, kurioms įprastinis gydymo būdas netinka. Nė nenutuokiau, kad smegenų vėžys pražudo daugiau vaikų, nei meningitas. Niekaip negalėjau priimti žinios, jog būdo padėti Silasui nėra. Mums nuo pat pirmų diagnozės dienų pasakė, kad jis mirs. Vaistai, naudojami smegenų vėžiui gydyti, nebuvo tobulinami 40 metų. Tuo, ką girdėjau, tikėti nenorėjau“, – sakė mama.
Slėpė tikrąją diagnozę ir likimą
Chirurgams pirmosios operacijos metu pavyko pašalinti maždaug 70 proc. viso auglio, tačiau, bijodami suparalyžiuoti vaiką, jie nesiryžo bandyti išimti likusią jo dalį. Silasas – be galo drąsus vaikas, tačiau gėdijosi S raidės rando, esančio ant jo galvos, ir trumpai kirptų plaukų, todėl, atėjus metui keliauti namo, savo operacijos žymes slėpė po kepure.
Sarah tuo tarpu valandų valandas praleido internete, ieškodama informacijos apie sūnaus diagnozę.
Ji bendravo su visame pasaulyje dirbančiais smegenų ekspertais, domėdamasi, kas nutiks, jei bus pašalintas visas auglys, ir reikalaudama, kad kas nors apsiimtų tai atlikti. Pasirodo, norint išgyti, tai būtų geriausia išeitis, tačiau jai teko susitaikyti su prognozėmis, kad vėžys sūnų vis tiek nugalės. Nuo tos akimirkos, norint užtikrinti ilgesnį gyvenimą, tačiau suprastinant jo kokybę, Silasą buvo nuspręsta bandyti gydyti chemoterapija ir radiacija.
Sarah ir Benas susitarė, jog Silasui ir jo broliams nesakys, kad vėžiu sergantis berniukas mirs. Jei pats Silasas paklaus, ar jis mirs, tėvai nusprendė nemeluoti, tačiau neversti jo taikstytis su laukiančiu likimu. Apie tai, jog galiausiai berniukas paliks šį pasaulį, žinojo tik tėvai, artimiausi šeimos nariai bei draugai.
Prireikė daug stiprybės, kad namuose vyrautų pozityvi atmosfera, skambėtų juokas, o ne lietųsi ašaros, būtų kuriami ateities planai ir vyrautų nusistatymas, jog smegenų auglys, vardu Bobas, bus nugalėtas.
„Dar pačioje jo gydymo pradžioje mes vartėme knygą, kurios iliustracijas sukūrė vėžiu sergantys pacientai. Silasas paklausė, kas jiems visiems nutiko. Atsakiau, jog tikriausia jie jau yra mirę. Tada jis sunerimo ir atsakė: „Aš nenoriu mirti. Juk aš nemirsiu, tiesa?“ Teigiau, jog būtent todėl jį ir gydome. Nemelavau, tačiau nusprendžiau jam daugiau nesakyti, o jis mūsų daugiau nieko ir neklausė. Manau, kad kartais jis žinodavo apie savo likimą. Norėjau, jog retkarčiais jis atvertų šios temos duris, bet tikriausiai tai jį labai gąsdino“, – sakė mama.
Vėžys pakeitė Silaso asmenybę
Praėjo Kalėdos ir vasara. Gydymas chemoterapija ir radiacija šiek tiek prislopino auglio veiklą. Stebėdama, kaip paplūdimyje Silasas valgo ledus, Sarah galėjo apsimesti, kad berniukas neserga jokiu vėžiu. Tą patį rudenį atliktos skenogramos atskleidė tai, ko šeima bijojo labiausiai. Auglys vėl pradėjo augti.
Silasas nebevaldė savo dešinės rankos, eidamas šlubčiojo, pasikeitė ir jo asmenybė. Berniuko atmintis taip pat prastėjo, jis elgėsi lyg mažas savanaudis vaikas, buvo piktas ir greitai įsiplieksdavo. Benui ir jo žmonai neliko kitos išeities, kaip apie brolio laukiantį likimą papasakoti kitiems savo vaikams. Jie šią žinią pranešė kiekvienam atskirai ir taip, kaip reikia tai daryti jų amžiaus vaikams.
„Sužinoję, kas vyksta, jie dar labiau pamilo Silasą, palaikė jį ir elgėsi be galo gražiai“, – teigė Sarah.
Paskutinės Kalėdos
Atėjo Kalėdos. Sarah suprato, kad pabaiga visai čia pat. Puošiant Kalėdų eglę, Silaso žvilgsnis tapo nebegyvas ir priminė žmogaus, besiruošiančio palikti šį pasaulį.
Sudaužyta širdimi, moteris ir jos vyras nusprendė užbaigti sūnaus kančias ir pranešė gydytojams nutraukiantys chemoterapinį gydymą.
Paskutinis jų pokalbis su Silasu įvyko iki jo mirties likus 10 dienų.
„Myliu tave, sūnau“, – tarė Benas ir pabučiavo sūnui į skruostą.
„Ir aš tave labai myliu, tėtuk“, – atsakė berniukas. „O kaip mamytė?“, – atsisuko jis į Sarah ir ištarė: „Aš labai labai tave myliu.“
Savąja nosimi Sarah palietė sūnaus ir, rodydama beveik suglaustus nykštį ir rodomąjį pirštus, pridūrė: „Bet tik truputį stipriau.“
„Kitą dieną jis nebeatsikėlė iš lovos, nieko nevalgė ir daugiau nebebuvo toks sąmoningas, kaip paskutinio pokalbio metu“, – sakė Sarah ir pridūrė, jog šią sunkią akimirką juos be galo palaikė bendruomenė ir ligoninės darbuotojai.
„Trečiadienį prieš Silaso mirtį Benas ir aš girdėjome, kaip linksmai laiką leido ant lovos sėdintys visi trys kiti mūsų sūnūs. Jie žiūrėjo filmą „Vienas namuose“ ir juokėsi. Silasas nebekalbėjo ir nebegalėjo kitaip bendrauti, bet jis tikrai girdėjo linksmai nusiteikusius savo brolius. Mus ši mintis labai paguodė“, – pridūrė moteris.
Pasaulį paliko apsuptas mylimų žmonių
Mirus Silasui, jį išlydėjo daugybė jo mylimų žmonių. Oscaras, Rufusas ir Inigo parašė broliui po laišką ir įdėjo juos į jo karstą. Sūnaus pelenai buvo išbarstyti po medžiu šeimos sode.
Nuo tos dienos praėjo beveik 4 metai. Per šį laiką šeima surinko daugiau nei 500000 svarų sterlingų (556860 eurų), skirtų vėžio gydymo tyrimams.
Likę Sarah ir Beno sūnus greitai auga ir nuolat kalba apie brolį ir jo nepamiršta.
Oscaras (18 m.) planuoja universitete mokytis istoriją, Rufusas (16 m.) švenčia sėkmingai išlaikęs egzaminus, o Inigo (12 m.) taip pat neatsilieka nuo brolių ir puikiai mokosi.
Gyvenimas tęsiasi. Ateityje laukia dar tiek daug nuostabių akimirkų.
„Mirus Silasui, ėmiau be galo rūpintis kitais. Nežinočiau, ką daryčiau, jei vėl tektų išgyventi kažką panašaus. Skausmas, atsiradęs netekus vaiko, niekur nedingsta. Tiesiog pats žmogus išmoksta gyventi su jį slegiančiomis mintimis. Vis dar skaudą širdį, tačiau kuo daugiau laiko praeina, tuo rečiau tokie jausmai užklumpa. Šios kelionės pradžioje savo sūnui linkėjau staigios mirties. Kaip motina, padaryčiau viską, kad tik išgelbėčiau savo vaiką nuo kančių, bet, kad ir kaip sunku prieš save matyti nykstantį vaiką, jei tik galėčiau sukurti daugiau prisiminimų ir su juo pabūti bent viena diena ilgiau, vėl viską pakartočiau“, – pasakojimą užbaigė Sarah.
Parengė Edita Maračinskaitė
