Traukė laukinė gamta
Viskas prasidėjo nuo to, kad Ieva svajojo pagyventi Aliaskoje. Šis Jungtinių Valstijų šiaurėje esantis kraštas ją viliojo laukine gamta, kalnais ir paslaptingumu.
Valstija didžiulė, bet menkai apgyvendinta, o jos gyventojai – daugiausia maištininkai, atvykę į Aliaską ieškoti įdomesnio gyvenimo.
Draugai Ievą gąsdino, kad Aliaskoje sušals, bet jai dėl tokių kalbų tik dar labiau norėjosi ten nuvykti.
Ieva gyveno sostinėje, studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete aplinkos apsaugos inžinerijos specialybę, tačiau po paskaitų vis sėsdavo prie kompiuterio ir ieškodavo galimybių vasarą įsidarbinti Aliaskoje.
Po kurio laiko sulaukė pasiūlymo padirbėti padavėja jūrų gėrybių restorane Vitjerio miestelyje, kuriame – tik apie 50 gyventojų. Tai buvo prieš pustrečių metų.
Į Aliaskos sostinę Ankoridžą išskrido per Vokietijos miestą Frankfurtą prie Maino. Pakeliui susipažino su ten pat keliaujančia lietuve Gintare ir labai susidraugavo.
Nuvykus darbo sąlygos pasirodė kiek prastesnės, nei buvo susidaręs įspūdis iš susirašinėjimo internetu, bet Ieva dėl to pernelyg nesuko galvos – juk į Aliaską keliavo tik 4 mėnesiams, kad padirbėtų per atostogas.
Svajonių valstija keliautoją iš pradžių išgąsdino: pirmąsias dvi savaites be perstojo lijo, o kalnai buvo sunkiai įžiūrimi dėl visur tvyrančio rūko.
Tačiau po kurio laiko išsigiedrijo, vieną vasaros dieną temperatūra buvo pakilusi net iki 27 laipsnių šilumos, o tai Aliaskoje nutinka retai.
Ieva su Gintare autostopu išvažinėjo visą valstiją – nors ji labai didelė, kelių, kuriais būtų galima važiuoti, nėra daug.
Autostopu keliavo todėl, kad jų miestelyje nebuvo visuomeninio transporto. Tiesa, kartą per savaitę pravažiuodavo traukinys, bet jo bilietai buvo labai brangūs.
Iš karto krito į akį
Vieną dieną lietuvės nuvyko į netoli esantį slidinėjimo kurortą, kur lipo į kalnus, ir po to ruošėsi keliauti namo, bet dar užsuko į pakeliui pasitaikiusį barą. Prie jo pamatė vyriškį, iš pastato į mašiną nešantį muzikos aparatūrą.
Su juo bare trumpai šnektelėjo ir sužinojo, kad jis rengia koncertinį turą po Aliaską. Lietuvės jį pakvietė užsukti pakoncertuoti į miestelį, kuriame pačios gyveno.
Ievai tas vyriškis iš karto patiko, norėjo vėl jį pamatyti, tačiau tuo pat metu manė, kad geriau jo daugiau nesutikti – kas iš to, jei užmegs santykius, juk po kelių mėnesių teks grįžti į Lietuvą.
Bet jau po poros dienų P.Cataldo užsuko koncertuoti į miestelį, kuriame gyveno Ieva. Ji su drauge apsilankė tame koncerte, į jį, be jų, atėjo vos keletas žmonių.
Po koncerto draugiškai pabendravę Ieva ir Paulo netrukus suprato, kad bus pora.
Paulo – ketvirtos kartos amerikietis iš Bostono. Jo protėviai iš Italijos ir Švedijos į Jungtines Amerikos Valstijas atvyko dar XIX a. – apie 1860-uosius.
Jau apie dešimt metų Paulo kitų darbų nedirba, tik keliauja po barus, klubus ir koncertuoja. Groja daugiausia kantri stiliaus muziką.
„Iki tol aš netikėjau, kad egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio, sakydavau, kad žmogų reikia gerai pažinti, bet susipažinusi su Paulo iš karto pajutau, jog jis yra man skirtas.
Iki jo buvau draugavusi su keliais vaikinais, tačiau apie juos ir galvodavau kaip apie savo vaikinus, o apie Paulo tuojau pradėjau mąstyti kaip apie savo būsimą vyrą. Ir jis nuo pat pradžių vadino mane savo žmona“, – pasakojo Ieva.
Taip pat iki lemtingos pažinties Ieva manė, kad draugauti su užsieniečiu būtų sudėtinga, – juk jis nemokėtų jos kalbos, vadinasi, gerai nesuprastų jos emocijų.
Tačiau susipažinus su Paulo nekilo minčių, kad jis jos nesupranta.
Poros santykiai rutuliojosi labai greitai – Paulo toliau keliavo po Aliaską koncertuodamas, o laisvesniu metu abu su Ieva vis važinėjo vienas pas kitą.
Ievai labai padėjo draugė Gintarė, kuri vis sutikdavo pavaduoti ją darbe, kad ji turėtų daugiau laiko pasimatymams.
Pasipiršo kalnuose
Bet išsiskyrimo laikas artėjo. Netrukus Paulo turas Aliaskoje baigėsi, ir jis turėjo išskristi į Montanos valstiją.
Ieva nuskrido pas jį prieš išvykdama atgal į Lietuvą. Buvo aišku, kad reikia ką nors nuspręsti, antraip teks išsiskirti visam laikui.
Ir tada Montanos kalnuose Paulo Ievai pasipiršo. Tiesa, juokais Paulo jai piršosi ir anksčiau, ištiesdamas kokį žiedelį, nupintą iš gėlyčių, ar svogūno žiedą.
Kai gavo tikrą žiedą, buvo praėję apie keturis mėnesius nuo jų pažinties pradžios, ir Ievai atrodė akivaizdu, kad atsakymas yra „taip“.
Po sužadėtuvių jie porai savaičių išsiskyrė, tačiau netrukus Paulo, atšaukęs savo planuotus koncertus, atvyko į Lietuvą.
Čia prabuvo visą žiemą, nors lietuviškais orais ir nebuvo patenkintas. Skundėsi, kad puola depresija, nes žiemą visą Europą aptraukia dvigubas debesų sluoksnis – jei vienas debesis nuslenka, kitas lieka. O vasarą jam čia labai patinka.
2016-ųjų vasarį Ieva ir Paulo susituokė Vilniuje. Poros vestuvės buvo paprastos, skirtos tik artimiausiems žmonėms, bet labai jaukios.
Tuomet buvo praėję aštuoni mėnesiai nuo jų pažinties – šios poros santykiai visą laiką rutuliojasi labai sparčiai.
Medaus mėnuo buvo labai savotiškas – jo metu pora keliavo į Portugaliją, nes Ieva pasirašė sutartį pusmetį ten mokytis pagal universiteto mainų programą.
Per Europą jie keliavo automobiliu, pakeliui sustodami, – Paulo pakoncertuodavo, o nakvodavo tame pačiame automobilyje.
Tiesa, po to dar buvo nuvykę į Tailandą ir kelis mėnesius keliavo po Ameriką.
Pramoko lietuviškai
Kai vėl grįžo į Lietuvą, Ieva baigė mokslus, o Paulo pramoko lietuvių kalbos ir su žmona dabar dažniausiai kalbasi lietuviškai.
Apie politiką rimtai diskutuoti jis dar nesugebėtų, bet pokalbį prie stalo gali palaikyti, nors kartais painioja žodžių galūnes.
Paulo nuo pat pradžių buvo nusiteikęs išmokti gimtąją mylimosios kalbą. Kol ji būdavo paskaitose, jis sėdėdavo ir kaldavo žodžius iš žodyno.
Dar labai padėjo pažintis su amerikiečiu ir azerbaidžaniečiu, kurie apsigyvenę Vilniuje taip pat mokėsi lietuvių kalbos.
Susitikę bičiuliai kalbėdavosi vien lietuviškai.
Paulo lietuvių, su kuriais bendraudavo, vis prašydavo kalbėti su juo lietuviškai, bet tie labiau būdavo linkę tobulinti savo anglų kalbos žinias.
Beje, gyvendamas Lietuvoje Paulo pamėgo lietuvišką folklorą ir karines dainas, ypač atliekamas grupės „Ugniavijas“.
Keletą šios grupės dainų jis įtraukė į savo repertuarą ir paaiškėjo, kad amerikiečiams tokios lietuvių partizanų dainos kaip „Šimtų kartų“ ir „Pamiškėj palaukėj“ labai patinka!
Nuo šių metų birželio pora keliauja po JAV, koncertuoja ir per 8 mėnesius planuoja apvažiuoti visą šalį, pradedant nuo Meino iki Vašingtono valstijų šalies viršuje ir iki Meksikos pasienio bei Floridos apačioje.
Kartu koncertuoja
Ieva juokėsi – jų medaus mėnuo vis dar tęsiasi. Dabar ji kartu keliauja ne tik kaip Paulo žmona, bet ir kaip jo grupės bosistė ir pritariančioji vokalistė.
Ji muzikos mokykloje baigė klasikinės gitaros specialybę, taip pat dainavo džiazo grupėje „Kivi“. Į Paulo teiginius, kad galėtų koncertuoti duetu, pradžioje ji žiūrėjo įtariai, bet po kurio laiko įsigijo bosinę gitarą ir kasdien atkakliai mokėsi ja groti.
Kai pirmą kartą su vyru lipo ant scenos, buvo labai baisu, drebėjo rankos ir balsas, bet po koncerto apėmė pakili nuotaika.
Dabar kartu groti labai smagu. Nuo šio birželio jie jau yra surengę per 130 koncertų.
Į tėvų klausimą, ar neatsibosta tiek daug koncertuoti, Ieva atsako klausimu: „O jums į darbą eiti nenusibosta? Koncertai mums yra darbas, tik jūs darbe būnate 8 valandas per dieną, o mums užtenka dviejų trijų valandų.“
Lietuvė išduoda, kad JAV koncertuoti baruose ir restoranuose pelninga: gyvos muzikos koncertai ten populiarūs, jie vyksta daugelyje vietų po penkis kartus per savaitę ir už juos mokamas atlygis nepriklauso nuo to, ar susirenka daug žmonių.
Taigi iš to įmanoma pragyventi ir netgi šiek tiek susitaupyti.
Koncertų grafiką pora susidarinėjo ir sutartis pasirašinėjo dar būdami Vilniuje, keliones planavo taip, kad per dieną reikėtų nuvažiuoti nuo 50 iki 200 kilometrų.
Gyventi keliaujant namelyje ant ratų savotiškai romantiška ir įdomu, nors kartais labai norisi pamiegoti normalioje lovoje ir palįsti po įprastu dušu.
Kartais pavyksta tai padaryti, nes amerikiečiai labai draugiški, būna, užsimano daugiau pabendrauti su nestandartiškai gyvenančia keliaujančių muzikantų pora, kviečiasi pas save į svečius ir apnakvindina.
„Bet kol kas noras gyventi laisvai, keliaujant, mums vis dėlto svarbesnis už norą miegoti plačioje lovoje“, – pripažino Ieva.
Būna, rytą atsibunda savame namelyje ant ratų, pažvelgia pro langą į kerinčius kokio nors nacionalinio parko vaizdus ir pagalvoja, kad geresnio gyvenimo nė būti negali.
Atrodo, kad medaus mėnuo vis tęsiasi. Juolab kad pora visiškai nesipyksta, nors visą laiką būna kartu ir automobilyje, ir koncertuose, ir visur kitur.
„Kad galėtum kasdien 24 valandas išbūti kartu, turi vienas kitą tikrai mylėti“, – apibendrino Ieva.
Paulo turi svajonę tapti labiau žinomu muzikantu. Gal ir ne superžvaigžde, bet tokiu, į kurio koncertus susirinktų daugiau žmonių ir tada būtų galima koncertuoti rečiau.
Neseniai jis išleido savo albumą, išsiuntinėjo į radijo stotis ir labai tikisi, kad jos pradės groti jo dainas.
Kaip Ieva įsivaizduoja savo ateitį?
„Labai norėčiau turėti savo kavinę Aliaskoje – ten jos dirba tik šiltuoju sezonu, tad dėl to visiškai palikti Lietuvos nereikėtų.
Dar norėčiau dirbti su vaikais – esu organizavusi jiems renginius, vedusi gimtadienius, ir man tas darbas labai patiko.
Ir savų vaikų ateityje norėtųsi. Norėčiau, kad į mokyklą jie eitų Lietuvoje. O gal būtų įmanoma keliauti ir koncertuoti kartu su vaikais?“ – svajojo už italų ir švedų kraujo turinčio amerikiečio ištekėjusi lietuvė.
