Tėvas – Hitleris, mama – šventa
Rūtos ir Marijos mama buvo lietuvė, o tėtis baltarusis.
„Kai jis atvažiavo iš Baltarusijos į Lietuvą, jam buvo reikalinga registracija. Jis mamą ant rankų nešiojo, batus numaudavo jai grįžus iš darbo, bet pirmą vestuvių dieną ją sumušė iki pamėlynavimo. Geras aktorius buvo – žmonės nesuprasdavo, kodėl mes apie jį kalbam tokius blogus dalykus, kai jis atrodo geras žmogus“, – dėstė Rūta.
Rūtos mama visą gyvenimą paaukojo trims dukterims, bet daugiausia – Marijai. Mama su neįgalia dukterimi negalėjo dirbti, todėl siuvo namie.
„Iš algos nupirkdavo mums šokoladuką „Manija“ ir dalindavo jį į tris dalis. Čia mums buvo šventė“, – šypsojosi moteris.
Rūtos tėvas gerdavo mėnesių mėnesiais. Jis gėrė kvepalus ir šampūnus. Batų tepalą ant duonos tepė ir valgė. Jis sakydavo: „Dega? Tinka!“
„Tik vėliau supratau, kad jis nėra kaltas dėl to, čia priklausomybė jį valdo“, – sakė moteris.
Tėtis mušdavo ir pjaustydavo su peiliu motiną, buvo išžaginęs seserį Mariją.
„Tėvas Mariją norėjo prievartauti, bet jam sunkiai sekėsi, tai pasiėmė dulkių siurblio laidą ir su juo trankė. Dabar, kai maudau Mariją, ji laiko ranką prie lytinių organų, neleidžia prisiliesti. Randas liko visam gyvenimui“, – dėstė pašnekovė.
Penkių asmenų šeima gyveno viename keturiolikos kvadratinių metrų kambaryje. Kambarys buvo padalintas į dvi dalis – per vidurį stovėjo spinta. Vienoje pusėje gyveno tėvas, o kitoje – mama su dukterimis. Po to, kai tėvas šitaip pasielgė su Marija, Rūta pasiėmė šlepetę, užėjo už spintos ir keikdamasi metė ją į tėvą.
Tėvas ir vyresnei sesei už pinigus siūlė pasimylėti. Be to, badu ją marino specialiai – alkana eidavo miegoti, o jis bulves pradėdavo kepti.
„Jis buvo mūsų šeimos Hitleris. Per teismus iškraustėm jį iš buto. Nusipirkom už centus tortuką ir pasidarėm sau šventę. Tėvas taip ir mirė – patvory jį rado supuvusį. Mama tada pasakė: „Tegul jį laidoja, kas nori.“ Palaidojo valstybė. Kalbėjau su dvasininkais ir supratau, kad aš neteisingai pasielgiau, man reikėjo jį palaidoti, nes nelaidodama nusiritau iki jo lygio. Nesvarbu, koks jis buvo“, – sakė Marijos globėja.
„Mama buvo šventa – ikona. Galėčiau jos paveikslui melstis – ji man didelis autoritetas. Buvau sunkus vaikas, kuris dažnai mėgo sakyti: „Nieko tu nesupranti“. Dabar viskas grįžta. Kiekvieną jos žodį atsimenu, ko ji mane mokino. Ji mėgo sakyti: mylėkit savo anūkus, jie atkeršys jūsų vaikams. Dabar aš į dukrą žiūriu kaip į veidrodį, tik aš buvau sunkesnis vaikas“, – šypsojosi moteris.
36-erių, tačiau kaip vaikas
Marija yra neįgali nuo gimimo. Gimė neišnešiota penkių ar šešių mėnesių. Mama žinojo, kad ji gims tokia, nes reikėjo gerti antibiotikus. Prieš pradedant antibiotikų kursą, mamai medikai pasakė, kad dukra negims sveika, tačiau atsisakyti vaistų ji negalėjo, nes temperatūra buvo sukilusi virš keturiasdešimties laipsnių.
Visą gyvenimą Mariją prižiūrėjo mama, bet prieš trejus metus mama mirė nuo vėžio, todėl neįgali sesuo liko Rūtai.
„Nuo vaikystės miegodavom vienoje lovoje. Aš toks žmogus, kitaip negaliu – paimsiu katiną, kuris tupi prie laiptinės, nes jam šalta ir jis neturi ką ėsti. Nekilo jokių abejonių, ar globoti Mariją. Kilo vienintelis klausimas: kaip su tuo gyventi? Kreipiausi į psichologą, kad padėtų susidėlioti mintis. Taip turi būti – supratau.
Antra, prižiūrėti Mariją man yra didžiulė garbė – tai visas mano mamos gyvenimo darbas bei atsidėkojimas mamai – būtų didžiulė nepagarba, jei aš atiduočiau Mariją globoti kitiems. Kiek mama daug padarė, kaip jai buvo sunku... aš neturiu teisės pasielgti kitaip. Kai pradžioje ką nors ne taip dariau Marijai, pagalvodavau, kad, va, mamai tai nepatiktų, atsiprašydavau ir dariau kitaip“, – dėstė Rūta.
Iš giminaičių likusi tik dar viena sesuo, kuri neturi galimybės padėti Rūtai finansiškai, nes pati verčiasi sunkiai.
Nenorėjo palikti ligoninėje
Marija nekalba, turi protinę negalią, vargu, ar ką supranta. Neurologas sakė, kad neaišku, kiek ji mąsto. Ji nieko be seserų neprisileidžia. Kai Marijai teko būti ligoninėje, ji gulėjo lovoje nusisukusi į sieną, kol neišgirdo sesers Rūtos balso; išgirdusi ji iškart pašoko, atsisėdo ir kažką savo kalba ėmė pasakoti, nurimo. Ligoninėje ją buvo pririšę prie lovos, davė daug vaistų, todėl Rūta jos nenori ten palikti.
„Tai yra ne gydymas, tačiau kito pasirinkimo tuomet nebuvo, nes jai per vieną valandą buvo šeši epilepsijos priepuoliai. Po mamos mirties priepuoliai padažnėjo. Ji, nors ir akla, mamos ieško. Juk ji visą gyvenimą su mama buvo“, – teigė Rūta.
Marija labai mėgsta muziką. Visada klausosi radijo. Įpročiai Marijai yra suformuoti mamos ir jų pakeisti neįmanoma.
„Nežinojau iki smulkmenų, kaip mama viską daro; vieną kartą numoviau kojines, o ji labai nemėgsta būti be jų. Marijai prasidėjo isterija. Paskui prisiminiau, kad mama sakė, jog ji nemėgsta būti be kojinių. Jeigu padarau kitaip nei darė mama – būna blogai“, – sakė globėja.
Marija, anot Dalios, yra draugiška, nepretenzinga ir neagresyvi. Ji mėgsta tylą.
„Jeigu aš būsiu nervinga, tai ir ji pasidarys tokia – ji labai viską jaučia. Kartais įeinu į kambarį, o ji nei iš šio, nei iš to verkia, o ką ji galvoja – aš neįsivaizduoju. Pabučiuoju, paglostau. Daktarai sakė, kad ji nuo gimimo visai nemato, bet mes su mama galvojam, kad ji anksčiau šiek tiek matė, nes kai imdavo daiktus, viena akimi prisimerkusi žiūrėdavo į jai duodamą objektą. Dabar ji jau tikrai nebemato, nes kai duodi stiklinę, ji apgraibomis ieško jos“, – dėstė pašnekovė.
Marija mėgsta uostyti, liesti naujus žmones; kai kurių nepriima, sprigtus duoda.
„Kas pas ją galvoje dedasi, aš nežinau, man svarbiausia, kad ji šypsotųsi. Kartą girdim – kažkas dainuoja, nesupratom su dukra. Įeinam į kambarį, o ten Marija dainuoja Laimos Vaikulės „Vernisaž“. O šypsena jos!
Būna, kad labai keiktis ima. Ne iš pykčio. Ji to išmoko iš tėvo – jis labai daug keikėsi. Ji visus keiksmažodžius moka ir itin aiškiai ištaria. Anksčiau gėda būdavo, kai, pavyzdžiui, poliklinikoj ji imdavo keiktis, bet dabar jau pripratau. Mes juokaujam: „Jeigu Maryska keikiasi, reiškia, viskas gerai.“ Keiksmažodžius išmoko, nes juos girdėjo kiekvieną dieną ir labai dažnai, o šiaip paprastų žodžių ji labai mažai moka“, – dėstė globėja.
Mėgstamas posakis
Kai atėjau į Marijos kambarį, ji atsikėlė, ėmė mane glostyti, šypsojosi. „Tyliek vaka“, – kartojo. Pasirodo, jos mama mėgo sakyti: „Tylėk, varlyte“. Tai Marijos mėgstamas posakis nuo vaikystės.
Staiga Marija davė sau sprigtą. Rūta pasakoja, kad Marija anksčiau save mušdavo dažnai. Trankė galvą į sieną.
Rūta paklausė Marijos: „Kur nosytė?“ Marija pakėlė ranką ir bedė man pirštu į nosies galiuką.
Marijos dantys parudavę. Jie niekada nėra valyti, nes ji neleidžia. Rūta svarsto, ką reikės daryti, kai jie ims gesti, nes nežinosi, kuris dantis skauda, be to, ji neleidžia nė kraujo duoti, todėl apie dantų tvarkymą nėra ką ir kalbėti.
Mamos mirtis pakeitė gyvenimą
„Kartais man atrodo, kad po mamos mirties aš kartoju jos gyvenimą [verkia – aut. past.]. Kai mama mirė, mes su ja labai supanašėjom. Mano nosis išaštrėjo, pasidariau vizualiai į ją labai panaši. Kartą susisukau plaukus kaip ji. Vaikai pamatę sakė: „Taigi čia babytė““, – pasakojo pašnekovė.
Po mamos mirties Rūtai reikėjo susitaikyti su tuo, kad gyvenimas nebebus toks, koks anksčiau: kai norės, ji negalės išeiti pas draugus, ne visus darbus galės dirbti.
Rūtai sunku yra su darbu, nes, anot jos, niekam nereikia žmogaus, kuris tegali dirbti nuo devynių ryto iki keturių.
„Nuo sesers priežiūros pradėjau degraduoti, net pastebėjau, kad nebemoku su žmonėmis bendrauti, todėl ryžausi įgyvendinti savo svajonę – mokausi dirbti kirpėja“, – teigė moteris.
Sunku prašyti pagalbos
Rūta turi keletą žmonių, kurie padeda – paskolina pinigų.
„Per šias Kalėdas neturėjau nė cento. Nežinojau, kaip vaikams pasakyti, kad neturiu pinigų. Nori nenori, reikia eiti skolintis.
Aš pati neatsimenu savo vaikystės Kalėdų. Niekada neturėjom naujų rūbų. Vienintelis dalykas, kurį mama nupirkdavo susitaupiusi pinigų per kelis mėnesius – bateliai. Kokia buvo šventė, visų pirma, kad jie nauji. Kažkada pykau ant savo tėvų, kodėl aš gimiau tokioje šeimoje“, – pasakojo moteris.
Kai Rūta gavo valdišką butą, jį reikėjo remontuoti – vieną kambarį ištapetavo keliais skirtingais tapetais.
„Svarbu, kad švaru. Baldus ir tapetus gavom iš žmonių, nes nusipirkti nieko neįstengėm“, – sakė moteris.
Rūtai malonu kam nors duoti bet kokią pagalbą. Dabar, kai ji susidūrė su tuo, kad jai siūlo pagalbą, ji suprato, jog sunku ją priimti.
„Paprašyti ir priimti yra labai sunku. Gal kvailai skambės, bet aš nesakysiu, kad man reikia kompiuterio ar dar kažko. Jeigu man suteikta tokia galimybė, kad žmonės man padėtų, aš žmonėms ir paliksiu spręsti, ką jie man duos. Aš būsiu labai dėkinga už viską.
Na, pavyzdžiui, vyresnioji dukra miega be lovos. Ji miega ant čiužinių. Dukra sako: „Mama, man ir taip gerai.“
„Lovos. Ko dar svarbaus jums reikia?“ – klausiu.
„Na ir viskas. Man sunku... Neapsiverčia liežuvis. Būsiu dėkinga už bet ką. Pasirodo, aš nemoku prašyti.
Su dideliu noru pasakyčiau: „Žmonės, aš jums atidirbsiu.“ Ilgai galvojau, ar man reikia paramos, ar nereikia, bet kaip man vienas žmogus pasakė: „Tu tai darai ne dėl savęs.“ Vaikams sakau: nežiūrėkit, kad dabar neturim ko nors, užsidirbsim – nusipirksim. Ne viskas iš karto. Skolas irgi kaip nors atiduosim, kai užsidirbsim. Kojas, rankas turim“, – verkdama sakė Rūta.
Apžiūrėjus namus matyti, kad reikalingi tapetai, stalai, durys, lovos, dažai, drabužių spintos, komodos.
„Žinot, man labai širdį skauda, kad vyresnėlei visi dantys sugedę. Ji vis skundžiasi, kad jai skauda. Dvidešimčiai dantų yra kariesas, o jai tik septyniolika metų, bijau, kad ji praras visus savo dantis. Poliklinikoje galima tvarkyti, bet klausimas, ar nebus dar blogiau“, – prasitarė Rūta.
Paklausta, ko trūksta mažajai, 3 metų dukrai, Rūta pasakė, kad ji labai mėgsta knygas.
***
