Baisią traumą patyręs baikeris ne iš karto suprato, ko neteko

Motociklas iš vilniečio kariškio Tomo Šiliausko (42 m.) atėmė kojas, tačiau vyras išdrįso vėl ant jo sėsti. Jis nevaikšto, bet šokinėja parašiutu. Žaidžia futbolą su dviem savo sūnumis Rapolu (4 m.) ir Motiejumi (4 m.), kurių susilaukė su Daiva Marcinkevičiūte (35 m.). Apie vestuves galvojančios poros santykiai užsimezgė, regis, pačiomis tragiškiausiomis aplinkybėmis.

 Supratęs, kad patyrė sunkią traumą, Tomas labiausiai išgyveno, kad neturi vaikų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Supratęs, kad patyrė sunkią traumą, Tomas labiausiai išgyveno, kad neturi vaikų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Supratęs, kad patyrė sunkią traumą, Tomas labiausiai išgyveno, kad neturi vaikų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Supratęs, kad patyrė sunkią traumą, Tomas labiausiai išgyveno, kad neturi vaikų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Supratęs, kad patyrė sunkią traumą, Tomas labiausiai išgyveno, kad neturi vaikų.<br> M.Šimkutės nuotr.
 Supratęs, kad patyrė sunkią traumą, Tomas labiausiai išgyveno, kad neturi vaikų.<br> M.Šimkutės nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jan 5, 2018, 10:24 PM, atnaujinta Jan 6, 2018, 11:03 AM

Aplinkiniai, ko gero, galėtų pamanyti, kad neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio Tomo bičiuliai yra beširdžiai. Mat jie draugui stengiasi nepadėti net ir sudėtingiausiomis situacijomis, kai jam tenka persėsti iš vienos vietos į kitą, užvažiuoti į kalną ar pasitaiko kokia nors kliūtis.

Tačiau pagalbos nemėgstantį prašyti Tomą draugai puikiai pažįsta – geriau nelįsti, nes gaus pylos.

Prieš septynerius metus kariškis T.Šiliauskas, dalyvaudamas retromotociklų varžybose, patyrė stuburo traumą. Užsikirtus motociklo greičio rankenai vyras nulėkė nuo nevaldomo motociklo ir trenkėsi į žemę.

Tomas liko gyvas, tačiau nuo tada nebevaikšto. Bet siekia būti kuo savarankiškesnis. Net ir prie draugų, baikerių klubo „Hells Angels“ narių, kurie Vilniuje esančioje būstinėje dėl Tomo įrengė specialų keltuvą, keliantį į antrame aukšte esančią sporto salę.

Baikerių bendruomenėje T.Šiliauskas praleidžia didelę gyvenimo dalį – sportuoja, kartu su savo gyvenimo drauge ir vaikų motina odontologijos klinikos gydytojo asistente D.Marcinkevičiūte bei kitomis šeimomis švenčia šventes, ilsisi, diskutuoja, kuria ateinančio sezono planus. Vienas jų – leistis motociklais į ilgesnę kelionę.

Su motociklais ir baikeriais Tomas yra nuo 1998 metų ir nieko keista, kad po nelaimės su tuo neatsisveikino.

Į traumą vyras žiūrėjo kaip į laikiną nedarbingumą, kuris neleido užsiimti pomėgiu – važinėti su draugais, keliauti.

Iš pradžių Tomas nežinojo, kokios bus jo galimybės. Buvo sunku net iš lovos į vežimėlį persėsti. Bet kuo labiau jis stiprėjo, tuo noras grįžti pas baikerius didėjo.

„Šis projektas užtruko šešerius metus. Įsigijau triratį motociklą, perdarėme jo stabdžių sistemą“, – džiaugėsi T.Šiliauskas, vėl besijaučiantis visaverčiu žmogumi.

– Kaip jautėtės po tiek laiko sėdęs ant motociklo?

Tomas: Su draugu Antanu mes taip prasivažiavome, kad tą jautrią situaciją sunku su kuo nors lyginti, nes galiu nuvertinti kitus gyvenimo momentus.

Jaučiausi pakylėtas, vidus tiesiog rėkė. Tai, apie ką svajojau, vėl vyksta – vėjas pučia, vėl lekiu, vėl man viskas pavyksta, aš vėl toks pat.

– O kaip į tai jūs reagavote? Juk ne tik matėte, bet ir nufilmavote avariją, po kurios Tomas nebevaikšto.

Daiva: Į pirmą mūsų pasimatymą jis atvažiavo motociklu. Aš žinojau, kad jis yra baikeris. Ir niekada nebuvo minties liepti jam rinktis: arba aš, arba motociklas. Arba gimus vaikams uždrausti jam tuo užsiimti.

Su tokiu juo susipažinau, žinojau, kad koks jo gyvenimo būdas, ir dabar palaikau jo sprendimą. Džiaugiuosi, kad jis nesustoja.

Filmavau tas varžybas, nes norėjau parodyti, koks Tomas greitas. Kai jis krito, iš pradžių nepagalvojau, kad viskas taip liūdnai baigsis. Visą kelią važiuodama paskui greitosios pagalbos automobilį svarsčiau – gal Tomui lūžo šonkauliai.

Kad atsitiko kažkas nepataisomo, suvokiau tik tuomet, kai gydytojas pasakė, jog Tomas gali nebeatsistoti.

– Kokia jums pirma mintis šovė į galvą, kai supratote, kad patyrėte rimtą traumą?

Tomas: Kaip gaila, kad neturiu vaikų. Tokia pirma mintis atėjo į galvą, kai atsigavęs ligoninėje apsičiupinėjau ir supratau, kad taip neturi būti, nes jaučiausi tarsi liesčiau svetimo žmogaus kojas.

Ir, aišku, buvo labai gėda prieš sesę, prieš artimuosius, nes supratau, kad tampu jiems našta. Visą gyvenimą stengiausi rūpintis savimi, būti savarankiškas ir neapkrauti kitų dėl savo pomėgių.

Pagailo tada sesės, kuri yra jautri, nes tėvai jau buvo mirę. O su Daiva buvome tik prieš mėnesį susipažinę, tad maniau, kad iš to nieko nebeišeis. Tuo pat metu ėmiau planuoti, kaip bus toliau.

Supratau, kad esu reanimacijoje, iš kurios kuo greičiau reikia patekti į skyrių. Tada didžiausia tragedija atrodė, jei teks vaikščioti su lazda, blogiausiu atveju galvojau apie ramentus. Tikrai ne apie vežimėlį.

Maniau, kad tuoj pradėsiu stotis, ir medikams žadėjau ateiti padėkoti savo kojomis. Tačiau gydytojai mano entuziazmą nuslopino. Patarė išmokti važinėti su ratukais.

O tada galiausiai gydytoja reabilitologė man pasakė, kad jos praktikoje nėra buvę, kad po tokių kaip mano pažeidimų žmogus atsistotų. Ir aš supratau, kad iš tikrųjų viskas rimta.

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.