Nuo sūrių angelėlių
Juodupės gėlių parduotuvės šeimininkė 46 metų Jolita Aleksiejienė į savarankišką verslą nėrė tik prieš porą metų.
„Neturėjau darbo, reikėjo kažkaip suktis. Iš sūrios tešlos, kad pelės nesuėstų, darydavau angeliukus ir juos pardavinėdavau, kol ryžausi tapti floriste“, – šypsosi moteris.
Mažas Rokiškio rajono miestelis tarsi nežadėjo didelių perspektyvų, tačiau veiklios ir išradingos moters veikla greit buvo pastebėta.
Šiemet J.Aleksiejienė buvo paprašyta floristinėmis kompozicijomis papuošti Rokiškio krašto muziejų, neseniai ji kūrė ir įspūdingas valgomas puokštes ūkininkų šventei.
„Dirbau audinių restauratore, kepykloje, paminklų gamybos įmonėje“, – J.Aleksiejienė vardija, ką prieš imdamasi savo verslo gyvenime yra išbandžiusi.
Pravertė žvyras, pjuvenos
Gėlininkė rodo, nuo ko prasidėjo kelias į verslą: rankų darbo atvirukai ir įdomiai apipavidalinti vokeliai. Jiems nereikėję daug išlaidų, tik išmonės. Rankdarbiams naudojo putplastį, blizgučius, spalvotas juosteles, net žurnalų iliustracijas ir karpinius iš senų atvirukų.
„Už vokelius nusipirkau sekciją“, – iliustruoja, kiek paklausūs buvo jos dirbiniai.
Dekoratyviniai vokeliai tebėra „ant bangos“, žmonės juos perka eidami į vestuves, krikštynas, jubiliejus ar eilinius gimtadienius, nes šiais laikais dovaną retas neša, dovanoja pinigų.
J.Aleksiejienė parduoti išdėliojo ir pačios atnaujintus šviestuvus su neįprastai gruoblėtais gaubtais. Juos padarė taip: žvyrą maišė su pjuvenomis bei klijais ir tuo mišiniu nutepė gaubtus.
Vis prašo pakartoti
Juodupės gėlių parduotuvė įsikūrusi prekybos centre. J.Aleksiejienė klientus sutinka plačia šypsena ir apiberia klausimais: kam puokštę teiks, kokia proga, ką mėgsta?
„Kalbėkite garsiau, ne visada girdžiu, ką sakote“, – netikėtai taria verslininkė ir prideda naudojanti klausos aparatą.
Bendraudama su klientais J.Aleksiejienė žodžius beria be stabtelėjimų: nė neįtartum, kad yra netekusi 70 procentų klausos.
Neprigirdintieji dažnai vengia intensyvių kalbinių kontaktų, kai kurie net ima šalintis žmonių, bet tik ne J.Aleksiejienė. Ji stengiasi kuo daugiau bendrauti, dėl savo negalios nekompleksuoja.
Moteris prisipažįsta tam dėjusi daug pastangų. Teko kreiptis pagalbos į psichologus ir lankyti seminarus.
„Ir man būna sudėtinga, bet aš nesidroviu, paprašau pakartoti net ir kelis kartus, jei neišgirstu, ką sako. Kiti girdi, turi sveikas rankas ir kojas, bet amžinai verkšlena, nesistengia nieko daryti, o aš stengiuosi“, – sako ji.
Lėtinio neurito diagnozė J.Alek-siejienei nustatyta prieš keliolika metų. Moteriai po truputį nyksta klausos nervas ir ji vis blogiau girdi, dabar jai skirta antra neįgalumo grupė.
Žemiau žolės, žemiau žemės
Paklausta, kaip prarado klausą, J.Aleksiejienė atvira: per daug išgyvenimų būta dėl nepasisekusios santuokos.
Ištekėjo jauna, vos baigusi vidurinę. Už mylimo vaikino. Abu turėjo lyderio savybių, tad nuo pirmos bendro gyvenimo dienos užvirė dominavimo varžytuvės.
Tuomet ji neturėjo patirties ir nesuvokė, kuo gali baigtis nuolatinis psichologinis teroras.
„Buvo visko, fizinio smurto taip pat. Mano vyras visai negėrė, smurtavo blaivus. Ne kartą smūgiavo į galvą. Tai truko 14 metų“, – sako moteris.
Kokia buvo pirminė ausies nervo uždegimo priežastis, taip ir neaišku. Ja galėjo būti vaikystėje persirgtos ūminės infekcinės ligos ar fizinė trauma.
Viena iš lėtinio neurito priežasčių yra smūginė trauma, sužalojanti nervo skaidulas. Tas procesas negrįžtamas.
Kaip vėliau J.Aleksiejienė išsiaiškino, netiesioginį poveikį kurtumo progresavimui galėjo turėti ir nuolatinė psichologinė įtampa.
„Mane norėjo palaužti, kad būčiau žemiau žolės, žemiau žemės. Stengdavausi negirdėti, ką sako, užsidengdavau ausis“, – pasakoja, kaip bėgo nuo problemos.
J.Aleksiejienė prisimena gyvenusi nuolatinėje baimėje. Apie tai, kas vyksta šeimoje, bijojo pasakyti net savo tėvams.
Kai moteris ėmė kursti ir gydytojai įvardijo diagnozę, sutuoktinis nepajuto jokios kaltės.
Įvardijo didžiausią žygdarbį
Pasiryžti skyryboms buvę labai sunku. Niekas iš karto neskyrė, nes šeima augino du vaikus, vyras protestavo, nesutiko, nė už ką nenorėjo paleisti.
Tik tuomet, kai jis išvyko dirbti į Angliją, moteris kiek laisviau atsikvėpė.
„Kad susivokčiau, kodėl mano gyvenimas toks ir kas su manimi vyksta, pagalbos nutariau ieškoti pas specialistus. Rokiškyje veikė saviugdos centras, atvykdavo psichologė. Lankiau užsiėmimus, mokiausi pažinti save, gilinausi į žmonių bendravimo ypatumus, charakterių panašumus ir skirtumus. Paskaitų klausyti važiavau ir į Anykščius“, – sako ji.
Tos konsultacijos padėjo ryžtingai nutraukti vedybinius saitus.
„Kai beprotiškai myli, negi matai, ką su tavimi daro“, – anuometinę būklę apibūdina pašnekovė.
Dabar moteris sako nė dienos tokios situacijos nekęstų ir vyrų skriaudžiamas moteris skatintų kuo greičiau vaduotis iš dvasinio ir fizinio teroro.
„Moterų krizių centre kiekviena turėjo pasakyti, kokį gyvenime žygdarbį atliko. Aš pasakiau: išsiskyriau. Man, daug metų visko bijojusiai, tas žingsnis buvo didvyriškumo viršūnė“, – apie praeitį dabar jau drąsiai kalba J.Aleksiejienė.
Vėlesni psichologijos seminarai J.Aleksiejienei labai pravertė susitaikyti su negalia.
„Mama padejuoja, kad senatvėje man bus blogai, nieko nebegirdėsiu, o aš juokiuosi: koks čia blogis, jie man raštelius rašys“, – šypsodamasi kalba moteris.
Pamatė ir savas klaidas
J.Aleksiejienė buvusiam sutuoktiniui nejaučia nei pykčio, nei neapykantos.
Po skyrybų jau praėjo 12 metų. Pirmus penkerius metus jie visiškai nebendravo, vėliau ėmė kalbėtis dėl vaikų reikalų. Buvęs vyras tebegyvena užsienyje. Baigęs mokslus ten išvyko ir sūnus.
Moteris sako, kad savęs pažinimo seminarai padėjo pamatyti ir savas klaidas.
„Iš dalies ir pati buvau kalta, kad leidau taip su savimi elgtis. Iš karto privalėjau netoleruoti tokio tarpusavio santykių modelio“, – įsitikinusi ji.
Dabar ji savo gyvenimą rikiuoja visai kitaip. Per psichologijos kursus susipažino su artima siela, kūrybinių gabumų turinčiu anglų kalbos mokytoju. Pora jau kurį laiką gyvena kartu, bendrai nusipirko namą, jį remontuoja.
„Aš viską galiu pati pasidaryti, bet vis dažniau save prilaikau, mokausi būti moteriškesnė“, – taikiu šeimos gyvenimu dabar džiaugiasi floristė.
Surasti ir pakalbinti moters sutuoktinį redakcijai nepavyko.
