Taip ji elgdavosi kiekvieną naktį, kai įsitempusi laukdavo ją įsivaikinusios moters naktinio ritualo. Kad nejudėtų, mažoji Louise prie lovos būdavo pririšama juostomis. Per prievartą jai būdavo sugirdomos dvi skausmą malšinančios tabletės, o retkarčiais ji gaudavo atsitiktinius smūgius į veidą.
Būdavo naktų, kuomet be galo bijanti mergaitė prisišlapindavo į lovą. Tokiuose pataluose ji pramiegodavo iki ryto.
Tačiau labiausiai ji bijojo ne smurto, o laukinių ir nenuspėjamų žiauraus charakterio Barbaros įsiūčio priepuolių.
„Blogiausia buvo ne tai, jog aš kentėjau fizinį smurtą, o tai, jog gyvenau nuolatinėje įtempto budrumo stadijoje. Pamenu, jog visuomet jausdavausi labai pavargusi. Su fiziniu smurtu susitvarkyti galėjau, kadangi tai kada nors baigdavosi, tačiau, nors skamba kiek keistai, didesnę baimę jausdavau tada, kai nieko nevykdavo, – apie savo vaikystę pasakojo Louise. – Visais įmanomais būdais stengdavausi perskaityti Barbaros veidą, nuspėti jos nuotaiką. Užuominų apie artėjančius smurto protrūkius ieškodavau netgi garsuose, skleidžiamuose jai lipant laiptais. Stebėdavau jos kūno judesius, kiekvieno raumens susitraukimą ir bandydavau nuspėti, ar būsiu mušama, ar šiandien ji mane paliks ramybėje.
Taip pat pamenu ir tai, kaip man atsibosdavo vaidinti laimingą mergaitę, stengtis jai įtikti. Buvau paklusni, draugiška ir mandagi bei laiminga. Norėjau, kad kiti ją pagirtų. Ji mėgo komplimentus, o aš desperatiškai siekiau jos pripažinimo. Tačiau to taip ir nesulaukiau. Barbara mane vadindavo „beverte kale“. Ji sakydavo mane išmesianti į gatvę, teigė, jog niekas manęs nenorėjo, o mano motina buvo kekšė.“
Stipresnis žmogus nei atrodo
Žiaurus Barbaros elgesys su įvaikinta dukra atrodo dar žiauresnis, kai suvokiama, jog ši moteris turėjo Louise suteikti šansą į geresnį gyvenimą.
Louise mama jos susilaukė būdama paauglė. 1968-aisiais ją įsivaikino Barbara, kuri turėjo suteikti namus, atstoti šeimą ir padėti susikurti ateitį. Vietoje to Louise globėja pasirodė esanti gerokai sutrikusi moteris, kurios praeitis – ne ką geresnė. Jai neturėjo būti leidžiama auginti ir rūpintis vaikais.
Barbaros vyras Ianas buvo šilumos sistemų inžinierius. Jis – silpnas ir lengvai paveikiamas vyras, kuris ignoravo žmonos įsiūtį.
Tikriausiai pagalvojote, kad tokia vaikystė Louise turėjo paversti keršto siekiančiu ir piktu žmogumi, galbūt netgi smurtautoja, tačiau ji pasakoja istoriją apie triumfą ir ją užklupusias bėdas, kurios kitą gerokai silpnesnį žmogų būtų paprasčiausiai sunaikinusios.
Turbūt geriausia Louise savybė – neįtikėtinas jos sugebėjimas mylėti nepaisant jai rodyto žiaurumo. Barbara ji rūpinosi iki pat jos mirties 2012-aisiais metais. Louise išmoko ją suprasti ir netgi pamilo šią moterį, nors prisipažįsta, jog visiškai atleisti jai niekada negalės.
Šiandien ši meilė ir toliau yra jos laimingo gyvenimo dalis.
Louise (50 m.) gyvena su vyru Lloydu (54 m.). Pastarasis užsiima grafiniu dizainu, pora gyvena ryškiomis spalvomis išmargintuose namuose kartu su sūnumis Jacksonu (13 m.) ir Vincentu (10 m.).
Louise taip pat yra ankstesnėje vyro santuokoje gimusių dukterų Poppy (30 m.) ir Millie (25 m.) pamotė.
Ji, kaip paaiškino, dėl pačios paprasčiausios priežasties rūpinasi ir kitais vaikais.
„Suprantu vaikus, kuriems teko patirti smurtą ir kitas traumas. Žinau, kaip mes išgyvename. Taip pat suvokiu, jog kiekvienas vaikas turi teisę ir viltį į geresnį gyvenimą. Tam niekada nebūna per vėlu“, – tęsė ji.
Per pastaruosius 2 mėnesius Louise atkūrė santykius su ją pagimdžiusia motina Julie (66 m.). Nors pirmas kontaktas buvo užmegztas anksčiau, po ilgos tylos jos vėl pradėjo bendrauti.
„Nustojau apie ją galvoti kaip apie mamą, kuri mane apleido. Suprantu, kad tada jos pačios gyvenimas buvo tikrai nelengvas. Tada jai buvo tik 16 metų, o mano tikrasis tėtis tuo metu turėjo kitą šeimą, buvo vedęs“, – atskleidė Louise.
Namai, kuriuose virė tikras pragaras
Vos tik sutikę šią moterį, jūs iškart ją pamiltumėte. Louise – be galo šiltas ir draugiškas, savo išvaizda besirūpinantis žmogus. Ji nė kiek neprimena tos mergaitės, kuri būdavo rengiama tik padėvėtais ir kitų atiduotais drabužiais.
„Nenoriu gyventi bjauriame ir niūriame pasaulyje. Gimiau linksma ir visuomet ieškojau laimės“, – pasakojo ji.
Namai, kuriuose prabėgo moters vaikystė, buvo tvarkingi, augo prižiūrėtas sodas ir stovėjo aptvaras, kuriame gyveno vištos.
„Niekada nežinosi, koks pragaras gali virti taip gražiai iš išorės atrodančiuose namuose“, – sakė ji.
Kai Louise pateko pas Barbarą, šioje šeimoje jau augo kitas įvaikintas 2 metais už Louise vyresnis berniukas vardu Williamas. Ji ir Williamas buvo mušami ir kontroliuojami, o trečias vaikas – Kevinas – neoficialiai įsivaikintas po to, kai sunkvežimio vairuotoju dirbantis jo tėtis, Barbaros ir Iano kaimynas, tapo našliu, buvo skatinamas tyčiotis ir negražiai elgtis su kitais dviem vaikais.
„Mes buvome prastesni už jį, kadangi mūsų niekas nenorėjo, mes gimėme nesantuokinėse šeimose“, – teigė Louise.
Barbara jauniesiems vaikams duodavo mažiau valgyti. Ji, kaip teigė istorijos herojė, atskaičiuodavo 5 razinas, į lėkštę įpildavo lašelį salotų padažo, atpjaudavo pusę pomidoro, pusę riekės duonos ir padėdavo kelis bulvių traškučius. Tokia buvo Louise ir Williamo vakarienė. Toks pat meniu jų laukdavo kiekvieną dieną.
„Mudu nuolat badavome, todėl turėjome suktis iš padėties. Išmokome tyliai nusliūkinti iki vištų aptvaro ir į saujas prisiberti vištoms skirto lesalo bei susipilti jį į burnas. Tik taip apmalšindavome alkį“, – sakė ji.
Protu nesuvokiamos bausmės
Barbara vaikams taikė pačias įvairiausias bausmes, kurias vykdyti reikėdavo net tuomet, kai mažieji nieko blogo nedarydavo. Louise ne kartą sėdėjo ledinėje vonioje, valgė žemes.
Williamas tapo Louise sąjungininku, tokio pat likimo broliu, kol vieną dieną, kai mergaitei buvo 5 ar 6 metukai, jis dingo. Pasirodo, kad Williamas, kitaip nei Louise, nustojo bijoti Barbaros ir jos pykčio priepuolių bei bausmių, todėl buvo apgyvendintas pas kitą šeimą. Jam išvykus mergaitė labai verkė, todėl Barbara ją mušė specialiai tam skirtu mediniu pagaliu arba stipriai susuktu laikraščiu bei liepė nustoti aimanuoti, arba ji ją taip pat atiduos kitiems.
Barbara kartais specialiai ignoruodavo ar kitaip apleisdavo Louise, netgi bandė ja atsikratyti.
„Ji buvo sadistė. Kartą, kai buvau 8-erių, ji nuvežė mane į mišką ir ten paliko. Buvo labai baisu. Namo parsirasti padėjo 3 miške vaikštinėjusios moterys. Barbara mokėjo apsimesti, jog jai reikia užuojautos. Ji skundėsi, kaip sunku auginti tokius vaikus kaip aš. Tomis dienomis vaikai dar neturėjo jokio balso. Jei kam nors būčiau papasakojusi apie tai, kas vyko tuose namuose, niekas nebūtų manimi patikėjęs“, – tęsė Louise.
Kad Louise gyvenimas būtų kuo blogesnis ir slogesnis, Barbara sunaikindavo visas mergaitės laimės liepsneles. Moteris pamena, koks stiprus ryšys siejo ją ir šunį Blue. Kai Louise buvo paauglė, su šunimi ji vaikštinėjo parke, kai netikėtai ją užsipuolė galimas prievartautojas. Jis nespėjo išžaginti merginos, kadangi Blue jam įkando. Grįžusi namo mergina apie viską papasakojo Barbarai. Louise pamena, kaip į visa tai reagavo jos globėja.
„Ji apspjovė mane ir pradėjo rėkti, jog jeigu atrodau kaip kekšė, to ir reikėjo tikėtis. Tada pirmą kartą susidomėjau makiažu ir pradėjau eksperimentuoti. Kaip ir visos kitos mano draugės, mes mokėmės juo naudotis, tačiau jai visa tai atrodė bjauru ir nepriimtina, jai priminiau prakeiktą kalę, nes tokia, pasak jos, buvo ir mano mama. Tai mane visiškai sužlugdė“, – sakė Louise.
Kitą rytą Barbara liepė Louise eiti į mokyklą, kas vykdavo labai retai, tačiau kai mergina grįžo namo, jos mielas ir ištikimas kompanionas buvo dingęs.
„Barbara pasakė, kad Blue nebėra. Ji nusivežė jį pas veterinarą ir užmigdė. Daugiau apie tai nenorėjau nieko girdėti. Sulinko mano keliai, parpuoliau ant grindų ir ėmiau verkti“, – prisiminė moteris.
Dingus mylimam augintiniui, vienintele paguoda Louise tapo menas. Kai mergina atlikdavo visus Barbaros jai skirtus darbus, pasinerdavo į tapybą, piešimą ir vaikščiojimą po įvairias meno galerijas.
Tačiau Louise vidų ėmė plėšyti pyktis. Prasidėjo nesutarimai su mokytojais, ji buvo perkelta į specialią klasę. Būtent tada pirmą kartą Louise pasipriešino. Už tai, kad maisto gaminimo pamokos metu sukėlė gaisrą, Louise buvo išmesta iš mokyklos.
Naujas gyvenimo etapas
Sulaukusi 16-kos Louise kartu su draugu, kuris ruošėsi mokytis Portsmuto universitete, pabėgo būtent į tą miestą ir kartu su juo apsigyveno studentų bendrabutyje. Per tuos metus Louise išbandė daugybę profesijų, nuo padavėjos, barmenės iki tarnaitės. Mergina taupė kiekvieną centą, kol galiausiai gavo stipendiją ir įstojo į Portsmuto menų mokyklą.
Ji buvo įsitikinusi, jog žiauri ir be meilės praleista vaikystė nepavers jos karčiu ir viskuo nepatenkintu žmogumi. Tiesą sakant, visa tai padėjo jai tapti gera ir užjausti mokančia moterimi.
Globėjas Ianas, prieš 25 metus miręs nuo vėžio, prieš pat mirtį atsiprašė Louise.
„Jis atsiprašė ir stipriai suspaudė mano ranką bei pirmą kartą gyvenime mane apkabino. Supratau, ką jis turėjo omenyje. Jis atsiprašinėjo už tai, jog apsimetė, kad nemato, ką Barbara su mumis darė. Nemėgstu matyti emociškai ar fiziškai kenčiančių žmonių, todėl priėmiau jo atsiprašymą ir atleidau“, – sakė Louise.
Moterį nustebino ir draugiškų santykių su Barbara atnaujinimas. Jei atvirai, tai tikriausiai įspūdingiausia šios istorijos herojės pasakojimo dalis. Augdama Louise suprato tokio jos šiurkštaus elgesio priežastis, be to, ji pamilo Barbarą.
Pasirodo, jog moters globėja save gydė didelėmis nuskausminamųjų vaistų dozėmis. Tokias pačias tabletes ji vaikystėje davė ir Louise, tikėdamasi, kad taip buvo sumažintos jos kančios.
„Vaistus ji gėrė saujomis, jie sukeldavo psichozės priepuolius. Barbara stengėsi pabėgti nuo savęs, jos psichinė sveikata buvo pakrikusi ir, nors mes tai supratome, niekada apie tai nekalbėjome. Net palikusi namus norėjau, kad ji mane pamėgtų. Dažnai kviesdavau ją vakarienės, mandagiai elgiausi. Vėliau, kai ji paseno ir nusilpo, perkėliau ją į globos namus, esančius visai šalia mano namų. Mane nustebino tai, jog ji džiaugėsi, kad ją prižiūrėsiu. Mėgavausi jos man skirtomis padėkomis, nuoširdžiais pokalbiais ir juoku. Ji ir aš dažnai važinėdavomės po apylinkes. Kalbėjome ir apie jos norus. Nenorėjau, kad Barbara kentėtų. Kokia to prasmė?“ – pasakojo Louise.
Barbara, suminkštinta priklausomybės nuo kitų, nebepriminė to tironiško monstro, kokiu anksčiau buvo. Ji liovėsi būti visų baimių priežastimi.
Paaiškėjo Barbaros elgesio priežastys
Prieš pat mirtį Barbara Louise papasakojo apie savo sunkią vaikystę.
„Kai Barbarai buvo 12, ją išprievartavo jos tėvas. Lauko tualete gimė jo sūnus, tačiau aplinkiniams buvo teigiama, jog jis – Barbaros brolis. Šeima gyveno labai skurdžiai, naktis leisdavo prieglaudose. Prie lovos mergaitė buvo rišama diržais, ji kentė smurtą ir už nusižengimus turėjo sėdėti šaltoje vonioje. Supratusi jos tokio elgesio su manimi priežastis, suvokiau, jog ji buvo karo ir skurdo auka, o laikui bėgant ją pamilau. Pati nustebau tokiais savo jai jaučiamais jausmais“, – tęsė Louise.
Paklausus, ar ji atleido Barbarai, ji atsakė, kad jos globėja niekada nepasakė žodžio „atsiprašau“, todėl apie atleidimą taip pat nėra ką kalbėti, tačiau papasakojusi jai savo istoriją, Barbara padėjo suprasti Louise tokio savo elgesio priežastis, o tai yra bene svarbiausias dalykas.
„Artėjant jos gyvenimo pabaigai, Barbara pasakė, jog manimi labai didžiuojasi, o kitą kartą, kai mudvi pietavome mieste, ji garsiai ištarė mananti, jog esu gera motina. Tai geriausias komplimentas, kokį esu girdėjusi iš jos lūpų“, – atskleidė moteris.
Daugiau nei 20 metų Louise dirbo Portsmuto menų mokyklos dėstytoja, tačiau dabar ji visą laiką skiria tapybai ir rašymui. Jos vyras ir vaikai labai prisidėjo prie moters laimės.
„Lloydas yra labai ramus ir švelnus, ištikimas ir dėmesingas. Jis padėjo man suminkštėti ir suteikė emocinės išminties. Gimus Jacksonui labai apsidžiaugiau, kadangi supratau, jog jis turės tai, ko neturėjau aš. Jis turės vaikystę, ir Barbara to iš jo ir manęs neatims“, – užbaigė Louise.
Savo prisiminimus apie vaikystę, išgyvenimus ir skausmą Louise Allen sudėjo į knygos „Thrown Away Child“ puslapius.
