Dėl tėvų nepriežiūros vaikinas visą paauglystę praleido vaikų globos namuose. Tačiau išėjus iš jų ilgam atsitiesti nepavyko. Labai greitai Vilius liko be jokio saugios ateities garanto.
Viešai kreipusis pagalbos, ją panoro suteikti Anglijoje įsikūrusi lietuvė. Taip lig šiol likimo nelepintas jaunuolis apsigyveno šeimoje, apie kokią nedrįsdavo nė pasvajoti.
Be mamos nėra nieko
„Kai buvau mažiukas, tėvai dar gyveno kartu. Bet tėvas nė centu neprisidėdavo prie mano išlaikymo, ryšio irgi nebuvo jokio. Net sūnumi nė karto nėra manęs pavadinęs. O kai buvau aštuonerių, tėvas išėjo pas kitą. Ir gyveno šalimais, kaime prie pat namas buvo, bet nebendraudavo ir auginti nepadėjo“, – prisiminė vaikinas.
Mama, kiek Vilius pamena apie vaikystę, dažnai gerdavo. Pasak vaikino, ji užgerdavo ir kažkur išvažiuodavo, savaitėmis nebūdavo namie. Tada Vilių prižiūrėdavo dėdė. Bet vieną tokį kartą kaimynai iškvietė vaikų teises ir vienuolikmetis berniukas buvo išvežtas į Lentvario globos namus.
Juose turėjo draugų, o ir auklėtojos, anot jo, rūpinosi kaip savu vaiku. Tačiau visa tai negalėjo atstoti tikros šeimos.
„Kaip jautiesi, kai mamos nėra šalia? Blogai, tikrai blogai. Nėra šilumos, nėra nieko...
Mamai buvo atimtos motinystės teisės. Lankydavo mane, bendravome.
Pati tuo metu turėjo problemų, neturėjo kur gyventi... Paskui susirado vyrą ir dabar su juo gyvena, turi vaiką. Norėjo ji mane susigrąžinti, vėl būti šeima. Deja, nepavyko“, – nuoskaudos neslėpė Vilius.
Vidurnaktį išmestas į gatvę
Sulaukęs aštuoniolikos iš globos namų jis persikėlė į kaimą. Paskui, padedant kaimynui, įsidarbino. Tačiau iškilus sunkumams dėl būsto išlaikymo, neturėjo į ką kreiptis pagalbos.
„Tada mama paskambino savo mamai – mano močiutei. Vos ne vos išmaldavo jos, kad mane priimtų gyventi...
Kai apsigyvenau pas ją, močiutė labai gerdavo. Stengiausi rūpintis ja ir namais, veždavau maistą, apipirkdavau namus, tempdavau didžiausius krepšius. O močiutė apgaudinėjo mane, ką tik vėliau išsiaiškinau...
Už bendrabučio kambarėlį mokėdavo 50 eurų, o man sakydavo – 100. Duodavau jai 50 eurų, manydamas, kad pusę sumos. Pasinaudojo mano buvimu pasipelnyti. O paskui pasielgė išvis neįtikėtinai.
Gyvendamas pas ją toliau dirbau. Darbas sunkus, būdavo ir viršvalandžių. Tą dieną buvau Druskininkuose, reikėjo pabaigti darbą objekte. Todėl namo grįžau vėlai, apie dešimtą vakaro. Pusę valandos beldžiausi į duris, manęs neįsileido.
Laukan išėjo kaimynė, paklausiau, kas vyksta, o ji atsakė: „Tavo močiutė girta.“
Beldžiausi, beldžiausi, tada močiutė ėmė rėkti, kad mano rūbai balkone, daiktai balkone, į namus neįeis. O balkonas – ir tas užrakintas! Taigi, ji naktį mane išvarė lauk. Netikėjau, kad taip gali įvykti, bet įvyko“, – karčiai prisiminė vaikinas.
Anot jo, močiutė nė nepaaiškino priežasties, dėl kurios staiga nutarė išmesti anūką į gatvę.
Kasdienybė su šypsena
Mėnesį po išvarymo Vilius glaudėsi pas bendradarbį, paskui grįžo į kaimą. Gyvenimo smūgiai padarė savo ir vaikinas pradėjo vartoti alkoholį.
„Pats žinau, jog padėtis atrodė nebegražiai... Daug to nebuvo, bet šiek tiek išgėrinėti pradėjau“, – pripažino Vilius.
Pasak jo, tuo metu jau tvarkingą gyvenimą gyvenusi mama išsigando, kad likęs kaime ir nebedirbdamas vaikinas prasigers, ir kreipėsi į laidą „TV pagalba“. O „TV pagalbos“ žurnalistė Rūta Filejeva supažindino Vilių su savo įkurtos organizacijos „Gėrio trupinėlis“ savanore Aukse Cijūnaitiene. Tai ir pakeitė jaunuolio gyvenimą.
„Pažadėjau daugiau negerti ir tikrai visiškai negeriu. Išvykau į Angliją, apsigyvenau pas Auksę. Dabar kiekviena mano diena – su šypsena veide. Pradėjau dirbti, dar bandomasis laikotarpis, bet neblogai sekasi. Ėmiau sportuoti.
To, kaip gyvenu dabar, neįmanoma lyginti su buvusiu gyvenimu. Šeima labai gera, esu čia laimingas. Nematęs aš tokio bendravimo. Jie puikūs, palaiko mane, skatina. Net negalvojau, kad tokių šeimų būna.
O mano paties šeima... Su močiute nebendraujame ir man visiškai neįdomu, kaip laikosi. Po tokio nežmogiško poelgio nieko nebenoriu apie ją girdėti.
Tačiau palaikau ryšius su mama. Nuo atvykimo į Angliją vis susiskambiname, pasikalbam. Ryšys, lyginant su tuo, koks buvo vaikystėje, stipriai pasikeitęs. Sutariame tikrai geriau“, – džiaugėsi jis.
Viliaus ateities planai praktiški: įsitvirtinti darbe, užsidirbti pinigų, išlaikyti vairavimo egzaminą. Taip pat jis sakė norintis rasti nuomojamą būstą: „Auksės šeima man labai gera, bet kažkada juk reikės iš jų išsikraustyti.“
Vaikinas – Auksės šeimos narys
Kai Viliaus mama kreipėsi į žurnalistus, pasitarusi su „Gėrio trupinėlio“ įkūrėjomis Auksė nusprendė padėti.
„Kaip sakoma, duok žmogui meškerę, o ne žuvį. Tuo Vilius man ir patiko, kad prašė darbo, o ne pinigų. Šeima neprieštaravo, sutarėme jį priimti gyventi drauge.
Duktė gerai kalba angliškai, todėl padeda jam tvarkyti reikalus visose įstaigose. Vyras kartu vedasi į sporto klubą, o sportuoti Viliui labai patinka“, – džiaugėsi Auksė.
Moteris sakė nenorinti, kad vaikinas jaustųsi lyg dėl jo kas būtų pasikeitę. Jam atsikrausčius, šeima gyvena kaip gyveno, o vaikiną laiko savo nariu: „Jam atvykus pasakiau: „Virtuvė – čia, maistas – čia, atsidarai šaldytuvą ir valgai, o ne klausi, ar galima.“ Niekas nepasikeitė, mūsų šeima tiesiog padidėjo.“
Auksė pasakojo, kad vaikinui labiausiai trūksta įgūdžių tvarkyti finansus ir šeima bandysianti išmokyti jį taupyti. Tačiau ją žavi Viliaus darbštumas, noras gyventi savarankiškai.
„Jeigu tik spės suderinti su darbu, būtinai padėsiu jam stoti į koledžą, kad gerai išmoktų anglų kalbą. Labai tikiuosi, kad vaikinas nepasiduos ir eis geru keliu.
Taip pat noriu padėkoti draugams, kurie suteikė jam darbą, pažįstamiems, kurie parėmė pinigais. Ir didžiulis ačiū Sauliui Sutkui už tai, kad nemokamai jį atvežė iš Lietuvos į mūsų namus.
Visada, kai tik reikės, vaikinui padėsim. Dabar jis jau mūsų šeimos narys“, – tvirtino Auksė ir palinkėjo Viliui pamiršti, kas buvo bloga ir pradėti gyventi naujais, gerais prisiminimais.
Jeigu atsirastų žmonių, norinčių padėti jaunuoliui dėl atskiro būsto, susisiekti su juo galima feisbuku, vardu Vilius Raulušonis.
