Vilniuje gyvenantis Ruslanas yra vienas iš 3012 infekuotųjų ŽIV mūsų šalyje. Sužinojus, kad jis užsikrėtė žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), vyrui slydo žemė iš po kojų, o galvoje sukosi bauginantis klausimas: ką dabar daryti? Bijojo grįžti namo, kad neužkrėstų artimųjų.
Bijojo net ne mirties
Vyras dešimt metų kovojo su savimi. Pagal Lietuvos įstatymus buvo priverstas laukti, kol jo organizmo imunitetas pasieks kritinę ribą ir tik tuomet bus skirtas gydymas. Sulaukė.
Jau penkerius metus Ruslanas kasdien vartoja antiretrovirusinius vaistus. Jie neišgydo, bet padeda pačiam geriau jaustis ir sumažina riziką užkrėsti kitus.
„Tais laikais informacijos buvo labai mažai. Tik visur skambantis mitas, kad tai labai baisi, net mirtina liga.
Tik gal labiau išsigandau net ne mirties, o to, kaip tai priims kiti. Buvau matęs, kaip bendrauja kiti žmonės su tais, kuriems nustatomas ŽIV“, – sunkias akimirkas prisiminė Ruslanas.
Su tokiais vaizdiniais vyras tada pasitiko ŽIV, kuris gali sukelti AIDS. Ir prireikė daug metų, kol išmoko su tuo gyventi.
„Reikėjo keisti požiūrį ir bendravimą, reikėjo suprasti, kad TAI turiu AŠ, nuo manęs negali nukentėti nė vienas žmogus. Kiekvienas man yra brangus ir aš neturiu teisės jo užkrėsti“, – apie vidinius pokyčius kalbėjo Ruslanas.
Dalijasi išgyvenimais
Jau dvejus metus jis padeda ir kitiems ŽIV infekuotiesiems bei jų artimiesiems. Juos subūrė į grupę „Lygus lygiam“.
Čia reguliariai susirenka to paties likimo žmonės pasidalyti savo išgyvenimais, o Ruslanas juos padrąsina.
„Kai į mane pradėjo kreiptis žmonės, pamaniau, kad galiu pasidalyti savo istorija, papasakoti, kaip buvo man.
Susiduriu su įvairiu žmonių požiūriu – vieni labai pyksta ant likimo, kiti tą diagnozę priima normaliai, domisi, kaip toliau gyventi.
Yra ir tokių žmonių, kurie nusistatę prieš gydymą“, – pasakojo vyras.
Kalbėdamas apie savo gyvenimą Ruslanas leido suprasti – jis tiki lemtimi. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, ką jam ir jo likimo žmonėms tenka išgyventi.
„Visiška netiesa, kad ši liga plinta tik tarp tam tikrų sluoksnių žmonių, vadinamųjų rizikos grupių – narkotikų vartotojų, savo kūną pardavinėjančių moterų. Taip, tarp jų yra didelis procentas infekuotųjų ŽIV. Bet jie eina į žalos mažinimo kabinetus keisti švirkštų, jiems yra pasiūloma padaryti testą.
O aš savo darbe matau, kad yra žmonių, kurie nepriklauso prie rizikos grupės ir sužino apie savo būklę, kai liga jau būna peržengusi visas ribas“, – darbo su ŽIV infekuotaisiais patirtimi dalijosi Ruslanas.
Iš aplinkinių jis girdi, kad netgi kai kurie medikai šalinasi infekuotųjų ŽIV – tiesiog vengia turėti su jais reikalų. Net bijo ištarti infekcijos pavadinimą.
„Jeigu normalų gyvenimą gyvenantis žmogus pajunta į gripą panašius simptomus ir kreipiasi į gydytojus, jie net nepasiūlo atlikti ŽIV testo. Ko gero, bijo įžeisti.
Yra ir tokių atvejų, kai atėjusi pas gydytoją pasidaryti tyrimų moteris išgirsta: gal jūs teikiate mokamas intymias paslaugas ar esate narkomanė?
O ji su tuo neturi nieko bendra“, – piktinosi Ruslanas.
Moterims pasako tiesą
Vyras papasakojo apie neseniai atliktą tyrimą, kai paaiškėjo, jog dauguma medikų atsisakytų valgyti ŽIV turinčių žmonių rankomis gamintą maistą.
Ruslaną tai nustebino. Juk užsikrėsti šia infekcija galima per lytinius santykius, per švirkštus ir ŽIV gali perduoti motina savo naujagimiui.
„Apie kai kurių žmonių, su kuriais bendrauju, ligą žino tik gydytojas, du trys žmonės iš artimiausios aplinkos ir aš.
Žmogus bijo atskleisti, bijo prarasti darbą, visko bijo. Bet esu sutikęs žmonių, kurie sakydavo: „Jeigu ŽIV turiu aš, tegul ir jis turi.“ Ir tokių, kurie mano, kad kiekvienas žmogus turi apsispręsti ir saugotis pats – esą aš neturiu galvoti apie jus, kaip bus jums. Mano požiūris yra kitoks ir aš sakau žmonėms tiesą“, – paaiškino Ruslanas.
Ypač kalbant apie romantiškus ryšius. Kai Ruslanas užmezga pažintį su nauja moterimi ir santykiai ima darytis rimtesni, vyras prisipažįsta turintis ŽIV.
„Tada arba mane priima tokį, koks esu, arba mes liekame draugai, bet aš nedarau jokios žalos žmogui. Būna, kad dėl to santykiai nutrūksta“, – neslėpė Ruslanas.
Pasitaiko, kad sužinoję apie savo diagnozę žmonės jos neatskleidžia savo tėvams, savo antrosioms pusėms.
„Mūsų susitikimuose žmonės jaučiasi gerai, jiems čia nuo nieko nereikia slėptis. Sunkiau yra gyvenantiems mažesniuose miestuose. Jie važinėja į Vilnių ar Kauną, nes jei nueis pas vietos gydytojus, gali sužinoti visas miestelis“, – kalbėjo vyras.
Dalis Ruslano sutiktų ŽIV turėtojų nežino, nuo ko ir kada jie galėjo užsikrėsti. Kita dalis – tik įtaria. O kai kurie specialiai nesako, nenorėdami į šį pragarą įtraukti kitų žmonių.
„Neseniai man skambino žmogus ir prisipažino jau trejus metus manantis, jog yra ŽIV turėtojas. Esą jaučia simptomus, apie kuriuos skaitė internete. Klausė, ką jam daryti.
Pasiūliau jam tris variantus.
Pirmas: pasakyti sau, kad bus taip, kaip lems likimas, ir gyventi toliau.
Antras: toliau ieškoti internete simptomų ir gyventi baimėje.
Trečias: eiti pas specialistus, atlikti tyrimus ir sužinoti tiesą. Jeigu atsakymas teigiamas, žinosi, ką daryti toliau.
Jeigu atsakymas neigiamas, tą pačią sekundę tuos trejus metus pamiršti“, – pasakojo Ruslanas.
Negali nieko pakeisti
Jo veikla – tarsi psichologo. Tik dar įtaigesnė. Nes jis pats patyrė tai, apie ką dabar kalba kitiems.
Ruslanas prisimena vieną konferenciją, kurioje turėjo kalbėti ŽIV tema. Prieš jį šnekėjęs kitas dalyvis tikino puikiai galįs įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, sužinojęs ŽIV diagnozę.
„O man net nereikia įsivaizduoti. Aš žinau, kaip yra“, – tarė Ruslanas.
Jis gyrė infektologus, kitus gydytojus, su kuriais jam pačiam teko bendrauti. Specialistai gali atsakyti į daug klausimų, tačiau pasakyti, kaip gyventi toliau, negali, nes nežino.
Anksčiau Ruslanas svarstė, kodėl jam taip atsitiko. Tačiau jau seniai to nedaro. Taip buvo iki tol, kol jis priėmė save tokį, koks jis yra.
„Ką galiu pakeisti? Nieko. Arba išprotėti, arba gyventi toliau“, – paaiškino Ruslanas.
Vyras tikino, kad nėra viskas blogai. Jam teikia džiaugsmo veikla ir suvokimas, kad jis kitiems padeda, yra naudingas.
„Aš neturėjau, ko paklausti, kam pasakyti ir reikėjo daugybę metų visa tai savyje nešioti. Dabar darau tai, kas man patinka. Ar man tai teikia laimės? Gal tiksliau – duoda jėgų“, – nusišypsojo vyras.
Ruslanas atskleidė, kad ŽIV infekuotųjų yra ir tarp žinomų šalyje žmonių, kurie tai kruopščiai slepia.
„Kai žmogus turi gerą darbą, yra žinomas Lietuvoje, kaip jam tai kitiems pasakyti? Labiausiai žmonės bijo pasmerkimo.
Bet liga ir nuo sveikųjų nėra taip toli, kaip daug kam atrodo. Ji yra šalia. Jeigu jūsų gyvenimo būdas esą teisingas, manote, kad tai jūsų nepalies? Aš su tuo nesutinku“, – pokalbį baigė Ruslanas.
Lietuvoje infekuotųjų skaičius didėja
Iki šių metų vasario reikėdavo laukti, kol ŽIV turinčio žmogaus imuninė sistema susilpnės iki tam tikros ribos. Tai yra apie 10 metų leidžiama virusui žaloti žmogų. Tik tada buvo skiriami valstybės kompensuojami vaistai.
Išskyrus ką tik gimusius vaikus ir nėščias moteris, kurioms gydymas taikomas iškart. Taip tikimybę užkrėsti kūdikį galima sumažinti nuo 25 procentų iki 1 procento. Lietuvoje yra 7 ŽIV infekuoti vaikai.
Iki šiol buvo gydoma vos 30 procentų registruotų ŽIV turėtojų. O dar nežinia, kiek diagnozę slepia ar jos nė nežino.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2015 metais buvo užregistruoti 157 nauji atvejai, 2016 – 214 naujų turėtojų, o praėjusiais metais – jau 263 nauji ligoniai. Iš jų – 43 moterys ir 220 vyrų, iš kurių 97 yra įkalinimo įstaigose. Kas penktas žmogus Lietuvoje sulaukia paskutinės stadijos, kai ŽIV sukelia AIDS. Kas septintas žmogus jau yra miręs.
Gydytis vaistais pačiam ŽIV infekuotajam per metus kainuoja daugiau nei 5 tūkstančius eurų. Tačiau lygiai prieš mėnesį buvo priimtas įsakymas, pagal kurį gydymą privalo gauti visi, nepaisant imuniteto būklės. Ir iki šiol registruotieji, ir kuriems ŽIV bus diagnozuota. Dokumente minimi ir nauji vaistai.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra apie 37 milijonus ŽIV infekuotųjų. Kasmet jų padaugėja maždaug 2 milijonais. Didžioji dalis atvejų – net apie 95 procentus yra užregistruoti trečiosiose šalyse ir net iki 70 procentų – Užsachario Afrikos valstybėse.
