Ant Mario rankos – rusiškas laikrodis „Vostok“ . Be jo vyras neįsivaizduoja dienos.
Jis mėgsta viską planuoti ir organizuoti, o mane, į susitikimą pavėlavusią vos keturias minutes, juokais subarė.
Regis, toks ir turėtų būti pilotas – viską apskaičiuojantis sekundžių tikslumu. Aviacija ispaną supo nuo vaikystės – jo tėvas dirbo aviacijos inžinieriumi, todėl ir Mario svajojo pilotuoti lėktuvą.
Tačiau studijų kaina prilygsta kelių kambarių butui neblogame Vilniaus rajone.
„Tuomet negalėjau sau to leisti, pasirinkau kitą sritį, kuri man taip pat patiko, – architektūrą“, – išdavė Mario.
Ir viskas klojosi puikiai. Perspektyvus darbas, automobilis ir planai apie nuosavą būstą su širdies drauge.
Tačiau ispano gyvenimą aukštyn kojomis apvertė prieš trejus metus gautas pasiūlymas karjerą tęsti Katare.
Būtent ten vyras nusprendė keisti profesiją ir nusipirko bilietus į Lietuvą.
Ar Vilniuje eidami pro Sporto rūmus atkreipiate dėmesį į neįprastą ir sudėtingą pastato konstrukciją?
Ta vieta, kurioje kadaise vyko svarbiausi šalies kultūros ir sporto renginiai, dabar apleista ir mažai kam rūpi, o Mario šis statinys kelia susižavėjimą.
„Žinau, kad jūsų šalyje norima sunaikinti viską, kas primena sovietų okupaciją, bet tikrai yra vertingų objektų.
Vienas jų – Sporto rūmai. Architektūriniu požiūriu jie įspūdingi. Man kartą teko lankytis viduje – nustebau, kad viskas taip gerai išsilaikė.
Žinoma, pilna šiukšlių, tačiau turint galvoje, koks senas šis pastabas, jo būklė tikrai nebloga.
Girdėjau, kad lyg ir ruošiamasi jį atnaujinti, tikiuosi, kad taip ir bus“, – sakė jis.
Kai vyras ėmė pasakoti, su kokiais projektais jam teko dirbti Katare, komplimentai Vilniui ėmė įgyti dar didesnę vertę.
Daugiabučių ir biurų dangoraižis, metro stotys, uostas ir seno oro uosto rekonstrukcija į aviacijos akademiją. Tai – vienas sutapimų, paskatinusių Mario vėl tapti studentu.
„Darbas, kurį gavau Katare, buvo lyg mano profesinės svajonės išsipildymas. Apie tokią kompaniją svajojau studijuodamas, tačiau kai tai pasiekiau, supratau, kad laimingesnis netapau“, – prisiminė ispanas.
Solidus atlyginimas ėmė nebeatsverti ilgų darbo valandų ir patiriamos įtampos. Be to, pavydu darydavosi stebint kambario draugo gyvenimą.
„Qatar Airways“ lėktuvą pilotuojantis amerikietis rasdavo laiko ir kelionėms, ir pomėgiams, ir linksmybėms, o Mario iki išnaktų sėdėdavo darbe.
„Dirbdamas architektūros srityje turi nemažai paaukoti, darbo valandos labai ilgos, o vėliau supranti, kad pasitenkinimas, kurio sulauki, nėra vertas tų pastangų. Nusprendžiau tai keisti“, – sakė vyras.
„Skamba labai įkvepiamai, bet Lietuvoje vis dar reta girdėti tokias istorijas. Ar nebuvo baisu viską keisti, kai tau jau beveik 30 metų?“ – paklausiau.
„Baisiausias yra pirmas žingsnis – aš jį žengiau išvykdamas į Katarą.
Pamenu, dar studijuodamas architektūrą logiškais argumentais save įtikinėjau, kodėl neverta vykti į „Erasmus“ mainus.
Dabar suprantu, kad tiesiog bijojau, ir labai gailiuosi. Todėl stengiuosi atsigriebti bandydamas siekti tokio gyvenimo, kokį iš tiesų norėčiau gyventi“, – prisipažino Mario.
Praėjusį vasarį, kai Mario paliko Dohą, ten buvo per 20 laipsnių šilumos, o Vilniuje – 12 laipsnių šalčio.
„Pažįstami mane gąsdino, kad žiemos Lietuvoje labai baisios, bet ši buvo antroji, ištvėriau. (Juokiasi.)
Labiau mane erzino prastas oras rudenį – negalėjome skraidyti taip dažnai, kiek turėjome“, – suraukė antakius ispanas.
Mokytis aviacijos į Lietuvą užsieniečius atveda mažesnė studijų kaina, Europos skraidymo licencija ir dažnai iš anksto garantuota sutartis su avialinijomis.
„Svarsčiau ir apie „Qatar Airways“ pilotų rengimo kursus, bet ši licencija pripažįstama tik Katare. Žinant dabartinę situaciją šalyje toks sprendimas būtų rizikingas“, – prisiminė Mario.
Visą praėjusį sezoną – nuo pavasario iki rudens – jis pilotuoti treniruočių lėktuvą mokėsi Panevėžyje.
„Po to, kai vasarą praleidau Panevėžyje, supratau, kad Vilniuje labai gerai.
Miestas man patinka, čia jaučiuosi patogiai, greitai nuvykstu bet kur, kur reikia, randu viską, ko man reikia.
Galbūt galėtų būti daugiau meno ekspozicijų, tai būtų puiki pramoga esant blogam orui“, – svarstė ispanas, galbūt netrukus dėl mokslų išsikelsiantis į Kauną.
Mario puikiai pažįstamas vilniečiams, šokantiems salsą, bačatą ar kizombą. Jeigu turite tokį pomėgį ir sutiksite jį šokių aikštelėje – būtinai pakvieskite šokti. Daugiau kaip per dešimtmetį judesius jis įvaldė meistriškai, o Madride ir Dohoje mokė kitus.
„Vienintelis dalykas, kurio labai ilgiuosi iš didelio miesto, – geri šokių vakarėliai kiekvieną vakarą.
Tiesa, mane maloniai nustebino, kad Vilniuje yra aktyvi ir auganti šokėjų bendruomenė, kuri rengia teminius vakarėlius. Pavyzdžiui, kizombos naktis.
Net nežinojau, kad žmonės čia šoka kizombą!“ – pagyrė Mario.
Kaip ispanui atrodo šiauriečiai, šokantys salsą?
„Ispanijoje salsa turi ilgametes tradicijas, nežinau, kada tai atkeliavo į Lietuvą. Šie šokiai yra mūsų kultūroje, su pietų amerikiečiais dalijamės kalba.
Manau, didžiausias skirtumas yra ne lygis, o požiūris.
Pietų Amerikoje šokėjai daugiausia dėmesio skiria kūno kalbai ir stiliui. Lietuvoje žmonės daugiau koncentruojasi į žingsnius. Ispanijoje yra balansas“, – mandagiai paaiškino.
„Galbūt išbandėte ir kokį nors tradicinį lietuvių šokį, pavyzdžiui, „Kepurinę“?“ – atsargiai paklausiau ispano.
„Ką? Ne, parodyk! Manau, toks šokis labai tinka jūsų kultūrai, atskleidžia bendruomeniškumą“, – apibendrino Mario, pažiūrėjęs vos minutę „Kepurinės“ šokio per „YouTube“.
O jei kada nors jums teks su Mario išgerti alaus, nenustebkite, jei prieš sudauždamas bokalu jis pirmiausia išsitrauks telefoną ir ims fotografuoti.
Ne, jis ne iš tų, kurie kiekvienu žingsniu dalijasi socialiniame tinkle.
Jau ketverius metus vyras naudojasi programėle, kurioje žymi kiekvieną paragautą naują alaus rūšį. Iš viso išbandė jau per pusę tūkstančio! O kiek iš jų Lietuvoje?
„Buvau nustebęs, kiek daug alaus rūšių čia radau, ir dauguma jų – šviesiojo alaus.
Iš viso nuo praėjusių metų vasario, kai čia atvažiavau, išbandžiau apie 90 skirtingų alaus rūšių. Alkoholis man tikrai nėra esminis dalykas gyvenime ir jo nevartoju daug, bet nuvykęs į skirtingas šalis mėgstu išbandyti vietos alų, kaip ir vietos virtuvę.
Tai nemažai pasako apie šalį“, – sakė jis.
„Kalbant apie tradicinę virtuvę, ką esate išbandęs lietuviško?“ – paklausiau nenorėdama būti banali ir neįvardindama cepelinų.
„Manau, ragavau visus tradicinius lietuviškus patiekalus ir man patiko, tiesa, būtų sudėtinga juos valgyti kiekvieną dieną, nes jie labai riebūs.
Man patinka gaminti pačiam tai, kas artima mano kultūrai, vengiu riebių dalykų, nevartoju daug aliejaus, renkuosi žalias daržoves.
Nelaikau savęs labai patriotišku, manęs asmeniškai nežeidžia, jei kas nors ką nors blogo pasako apie mano šalį, bet žinau, kuriose srityse Ispanija yra nepakartojama, – virtuvė vienas tų dalykų“, – patikino ispanas.
Lietuvą jis pavadintų ežerų kraštu.
„Tai yra tai, kas man labai patinka ir kuo jūs turėtumėte didžiuotis“, – sakė Mario.
Nors jam patinka gamta ir Vilniaus patogumas, vis dėlto ežerų krašte pasibaigus studijoms Mario likti neketina.
Apžiūrėjęs Lietuvą iš paukščio skrydžio jis kels sparnus. Kur? Dar nežino. Nežino ir to, ar pilotavimas suteiks tos laimės, kurios siekia, tačiau yra įsitikinęs, kad pabandyti verta.
„Gyvenime yra daug dalykų, kurie man patinka, tačiau jei noriu, kad mane lydėtų sėkmė, turiu susikoncentruoti į vieną jų.
Negali būti ir pilotas, ir architektas, ir šokėjas, ir menininkas vienu metu. Bet man visa tai labai patinka!
Todėl manau, kad turiu išbandyti viską, kad suprasčiau, ko iš tiesų noriu.
Vis dar nesu 100 procentų tikras dėl to, ką noriu veikti gyvenime, bet manau, kad geriausias būdas tai suprasti – įmesti save pas liūtus ir kautis“, – sakė jis.
