Emigracija į Jungtinę Karalystę Lietuvoje stebina mažiau nei persikėlimas iš Vilniaus gyventi į Kauną. Vieni ten išvyksta svajodami apie karjeros aukštumas, kiti – tikėdamiesi užsidirbti.
Baigęs studijas Klaipėdoje į Didžiąją Britaniją išvyko ir Andrejus.
Anglijoje jis – jau dešimt metų. Beveik tiek pat laiko dirba šios šalies nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriuje. Jo gyvenimo aprašymą puošia tokie vienų seniausių šalyje organizacijų pavadinimai kaip „St John Ambulance“ ar Didžiosios Britanijos Raudonasis Kryžius. Jo darbas – rinkti lėšas.
Kai susitikome Klaipėdoje, jis pasiūlė pasivaikščioti ir pažadėjo aprodyti gražias vietas. Žvarbus oras, atrodė, netrukus lis, o aš pati klaipėdietė, ką jis man gali parodyti?
Oi, kaip suklydau. Nors namo sugrįžta labai retai, vyras, regis, nepamiršo nė vienos Klaipėdos senamiesčio gatvelės ir užkaborio. Netrukus atsidūrėme šalia senos sinagogos, o aš net nežinojau, kad ji čia yra!
Kol iš gėdos raudonis nepradėjo mušti žandų, greitai ėmiausi keisti pokalbio temos.
„Kai susitikome, prisistatėte Andriumi, nors jūsų pase parašyta – Andrej. Kaip jus vadina Anglijoje?“ – paklausiau.
„Namie visada buvau vadinamas Andriumi, tad bendraudamas Lietuvoje taip prisistatau. Britams lengviau ištarti Andrew, nors draugai mane vadina tiesiog Dre“, – trūktelėjo pečiais jis.
Jau dvylika metų Andrius prisistato lėšų rinkėju – „fundraiser“. Žinoma, ne sau, o humanitarinėms organizacijoms ar socialiniams projektams. Turbūt viena garsiausių pastaraisiais metais nuskambėjusių lėšų rinkimo akcijų – ledinio vandens iššūkis.
Ji buvo skirta rinkti aukas šoninės amiotrofinės sklerozės tyrimams ir gydymui.
Lediniu vandeniu tuomet apsiliejo socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas (33 m.), korporacijos „Microsoft“ įkūrėjas, filantropas Billas Gatesas (62 m.), amerikiečių dainininkė Lady Gaga (31 m.) ir kiti garsiausi pramogų, sporto, politikos ir verslo pasaulio atstovai. Surengti tokią sėkmingą akciją – kiekvieno pinigų rinkėjo svajonė.
„Aš į lėšų rinkimą žiūriu kaip į pagalbą mūsų visuomenei. Mes gyvename bendruomenėje ir turime vienas kitam padėti, valstybė negali viskuo pasirūpinti.
Pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje aukoti nieko nesitikint mainais yra normalu.
Žmonės taip buvo ugdomi ir supranta, kad nors ir moka didžiulius mokesčius, paaukoti kas mėnesį vidutiniškai po 10 svarų sterlingų (per 11 eurų) yra normalu“, – aiškino Andrius.
„O kam pats aukojate?“ – paklausiau.
„Dažnai aukoju per draugus, kurie bėga maratonus ir taip renka lėšas. Reguliariai aukoju organizacijoms, kurios dirba su vėžio, benamių ir savižudybės problemomis.
Tai nėra didelės sumos – po 5–10 eurų per mėnesį, bet aukodamas reguliariai išties galiu padėti“, – pasakojo Andrius.
Jo sritis – tiesioginis lėšų rinkimas. Kitaip tariant, per įvairias akcijas jis su komanda bendrauja su žmonėmis, pasakoja apie programą ir kviečia aukoti.
Dirbdamas Andrius ne kartą sutiko tautiečių, todėl išgirdęs posakį, neva lietuvis džiaugiasi, jei kaimyno troba dega, suraukė antakius.
„Užkalbinęs lietuvį nė sykio nebuvau nuviltas. Emigrantai kartais gyvena po aštuonis viename name, bet vis tiek užjaučia ir mielai dalyvauja projektuose“, – sakė jis.
O ką britai sako apie lietuvius? „Jei laikysi save užsieniečiu svečioje šalyje, tai ir atrodys, kad tavęs nepriima.
O jei nesijausi kitoks ir negalvosi, kad į tave blogai žiūri, tokių klausimų nekils. Man nekyla“, – nukirto vyras.
Tačiau kad ir kokie supratingi būtų britai ir koks taikus ir nuolat besišypsantis būtų Andrius, kartą ir jis įsivėlė į konfliktą, tad teko sprukti.
Kartą Velse su kolegomis po darbo nusprendė užsukti į alaus klubą. Nieko nuostabaus, juk tai britai.
Tačiau tą kartą bendradarbiai pasuko į prieštaringai vertinamą, neonacių pamėgtą užeigą.
„Ten šalia manęs atsistojo vyrukas. Išgirdęs, kad kalbu su akcentu, paklausė, iš kur esu.
Tada ėmė pasakoti, kad yra iš kukluksklanininkų, pasisakančių už baltųjų viršenybę, ir kad juodaodžius reikia deginti.
Iš pradžių pamaniau, kad jis neblaivus, bet nusiėmė marškinėlius, o jo kūnas ištatuiruotas ereliais, svastikomis, skaičiais 88.
Pradėjome stumdytis, tad turėjau bėgti iš tos užeigos“, – prisipažino Andrius.
Raudonasis Kryžius – viena didžiausių tarptautinių organizacijų pasaulyje. Britų nacionalinė draugija – viena svarbiausių jo dalių. Čia dirba tik profesionalai, o tarp jų pusantrų metų buvo ir lietuvis.
Dirbdamas Raudonajame Kryžiuje jis ne tik įgijo daug patirties, bet ir turėjo galimybę dalyvauti Anglijos karalienės vakarėlyje.
„Bet tai man nepasirodė įdomu“, – numojo ranka ir patikino, kad nesigaili.
Pastebėjęs mano išpūstas akis Andrius suprato, kad man reikia išsamesnio paaiškinimo dėl tokio sprendimo.
„Buvo švenčiamas Raudonojo Kryžiaus 150 metų jubiliejus. Visi darbuotojai buvo pakviesti į vakarėlį Bakingamo rūmų sode, mat karalienė Elizabeth II yra šios organizacijos globėja.
Norint ten patekti, reikėjo užpildyti kažkokias formas, bet man tuomet pasirodė neverta“, – paaiškino.
Kalbantis su Andriumi atrodo, kad Jungtinėje Karalystėje jam viskas ėjosi it sviestu patepta, – stipriausios britų humanitarinės organizacijos išties daro įspūdį.
Tačiau netrukus vyras dar kartą privertė iš nuostabos nusišypsoti.
„Kartą buvau atleistas iš Kalėdų Senelio pareigų“, – pradėjo pasakoti jis, o aš perklausiau, ar tikrai teisingai išgirdau.
Buvo laikas, kai Andriui reikėjo ieškoti įvairių pragyvenimo šaltinių, teko ir vaidyba užsiimti – keliuose dokumentiniuose filmuose nusifilmuoti, parduotuvėse su vaikais žaisti, o per Kalėdas būti elfu ir Kalėdų Seneliu.
„Viskas vyksta labai paprastai – paskambini ir sakai, kad turi šiek tiek patirties, o tavęs klausia, ar nori būti Kalėdų Seneliu. Sutikau ir nuėjau į jų biurą, o, be manęs, ten dar trys vyriškiai – vienas už kitą didesni.
Tuo metu buvau vegetaras, labai lieknas. Jie mane nužiūrėjo, bet leido pabandyti.
Teko prisikišti daug pagalvių, nes liesas Kalėdų Senelis atrodo taip, lyg sirgtų. (Juokiasi.) Padirbau dieną, tada man paskambino ir pasakė, kad mano paslaugų nebereikės“, – juokdamasis prisiminė Andrius.
Nors Kalėdų Senelio karjera vyrui nesusiklostė, skųstis jis negali.
Šiuo metu dirba kitoje didelėje humanitarinėje organizacijoje „The Guide Dogs for the Blind Association“.
Ši organizacija rūpinasi regėjimo negalią turinčiais žmonėmis: vykdo šunų vedlių programą, medicininius tyrimus, padeda šių žmonių artimiesiems.
„Žmonės, turintys regėjimo negalią, dažnai būna vieniši, juos užpuola depresija. Net patys paprasčiausi dalykai, pavyzdžiui, išsivirti arbatos ar išsirinkti drabužius, kad jie derėtų, tampa labai sunkūs.
Kartais jie net užpuolami gatvėje ar apgaudinėjami. Taip žmonės praranda laisvę nevaržomai keliauti ar užsiimti mums įprastais dalykais.
Treniruoti šunys grąžina laisvę vaikščioti visur, kur reikia. Jie yra išmokyti apsaugoti žmogų nuo pavojingų situacijų“, – pasakojo Andrius.
Daugelis mūsų darbo vietoje slepiame sausainį ar šokolado plytelę, o Andriaus stalčiuje visada galima rasti šunų skanėstų, nes niekada nežinai, kada iki skyriaus atklys koks Reksas.
„Namie turbūt taip pat turite bent vieną keturkojį?“– paklausiau. „Norėčiau, bet turiu nuolat keliauti, važinėti po visą šalį, tad negaliu auginti gyvūnų, juk jiems reikia priežiūros“, – apgailestavo jis.
Kai paklausiau, ar į darbą priimami kačių mylėtojai, Andrius skardžiai nusijuokė. Ne tik priimami – daugiausia dėmesio biure sulaukia ne kas kitas, o kaimynų katė.
„Man atrodo, ji yra viena storiausių kačių Anglijoje. Katės yra labai svarbios dresuojant šunis.
Šunys vedliai dažnai susiduria su įvairiomis situacijomis, jie turi žinoti, kada reikia sustoti, kada neleisti eiti, kada perspėti šeimininką. Pavyzdžiui, pamatęs katę šuo negali pradėti loti, tad labai svarbu jį to išmokyti.
Paprastai dresuojant lavinami šunų įgūdžiai, o mes darome iš jų kosmonautus ir mokome į daug ką nekreipti dėmesio. Pamatę katę jie turi likti vietoje, o kitą šunį – turi eiti toliau. O jei prieina vaikas ir ima glostyti, jis turi nekreipti dėmesio“, – aiškino Andrius.
Mums prisėdus vienoje kavinių ant Danės upės kranto Andrius užsižiūrėjo į nuplaukiantį keltą.
„Pasiilgstu Klaipėdos, – tarė kiek patylėjęs, – labiausiai artimųjų. Pastaruoju metu dažnai grįžtu jų aplankyti.
Nepasiilgstu tik orų. Britai visada skundžiasi orais, bet kai jie labai blogi, sako: baltiški orai. Nežinau, iš kur tai kilo.“
Ar jis mato savo ateitį Lietuvoje?
„Mielai grįžčiau į Lietuvą, nes čia gyvena tėvai, bet kol kas tokio plano neturiu.
Man dabar svarbiausia – įdomus darbas. Jei rytoj atsiras įdomus projektas kitoje šalyje, mielai jo imsiuosi“, – gūžtelėjo pečiais Andrejus.
