Į priežastis, dėl kurių jos dešinė koja nuo pat gimimo buvo neišsivysčiusi, Lina gilintis noro niekada neturėjo: „Juk vis tiek nieko nepakeisi“. Ir tėvai su ja šia tema daug nekalbėjo. Faktas, kad kiek mergaitė save atsimena, ta jos koja buvo trumpesnė, nelanksti, eidama ją vilkdavo žeme. Reikėjo protezo. Lina buvo su tuo apsipratusi ir dėl to labai nesuko galvos.
Mergaitė augo kartu su dviem sveikais broliais, turėjo draugių, ėjo į paprastą mokyklą. Kai mokėsi pradinėse klasėse, mokykla buvo už 2 km nuo namų, ir mokinukė tą atstumą įveikdavo pėstute, tik šlubuodavo. Vėliau į mokyklą nuveždavo autobusas. Na, o dviratį mergina mindavo viena koja, nors kartais nuo jo ir nuvirsdavo. Ir plaukdavo, irdamasi viena koja (teko maudytis ir jūroje, ir baseine).
Paauglystė Linai taip pat nebuvo skaudi. Pasak pašnekovės, bendraamžiai iš jos nesityčiojo. Kartais ji nueidavo į šokius ir vaikinai ją pašokdindavo. „Gal dabar žmonės kiek kitokie, o gal seniau aš tiesiog neatkreipdavau į tai dėmesio, bet man atrodo, kad žmonės į mano išskirtinumą dabar reaguoja labiau“, – pastebėjo pašnekovė.
Kai sulaukė aštuoniolikos, merginai reikėjo priimti labai svarbų sprendimą: ar leisti neišsivysčiusią galūnę virš kelio amputuoti, kad būtų galima nešioti patogesnį protezą. Gydytojai sakė, kad po operacijos bus daug patogiau: protezą bus galima lankstyti per kelį, judėti pavyks greičiau. Mergina gydytojų nuomone pasitikėjo, taigi galūnės amputacijai ryžosi be didesnių abejonių.
Žinoma, po operacijos labai skaudėjo, laukė reabilitacija, tačiau iš esmės Lina savo sprendimo nepasigailėjo: tikrai su šiuolaikišku protezu judėti tapo patogiau nei iki tol. Vaikščioti dabar jai lengviau, tik truputį šlubuoja. Dviratį gali minti abiem kojomis.
Dėl savo apsisprendimo ji kartais trumpam pasigaili tik tuomet, kai keičiantis orams pajunta vadinamuosius fantominius skausmus. Tuomet labai skauda neegzistuojančią galūnę.
Ką žmonės pasakys?
Dar vieną svarbų sprendimą, susijusį su koja, Lina turėjo priimti maždaug prieš metus, kai turėjo apsispręsti, ar jos protezui reikalinga jį maskuojanti apdaila, gaminama iš porolono, ar ne. Be apdailos judėti patogiau, nes porolonas mažina dirbtinio kelio sąnario lankstumą. Tačiau be jo ir dėvint kelnes matyti, kad dalies kojos nėra. Kai protezas su apdaila, gali tiesiog atrodyti, kad žmogus koją turi, tik šlubuoja.
Taigi Lina daug galvojo, kokį protezą pasirinkti. Vis žiūrinėjo internete užsieniečių nuotraukas, kuriose jie atvirai demonstruoja savo protezus. „Man tai atrodė gražu!“ – sakė ji. Ir svarstė, ar pati taip galėtų.
Ir savo artimųjų klausinėjo, kokia jų nuomonė. Iš poros sulaukė atsakymo „gal nereikia“, o kiti sakė, kad tegul renkasi tai, kas jai patogiau. „Galiausiai priėmiau sprendimą, kad turiu žiūrėti savo patogumo, o ne galvoti, kaip įtikti kitiems, ir pasirinkau atvirą protezą. Tam reikėjo daug drąsos!“ – sakė moteris.
Dažniausiai ji dėvi kelnes ar tampres, po kuriomis protezo gerai nematyti, tik atidžiau įsižiūrėjus galima suprasti, kad jis yra. Kartais vasarą ryžtasi apsivilkti ir suknelę. „Gal šią vasarą turėsiu drąsos išlįsti iš kelnių ir dažniau“, – sakė žavi moteris.
Apie koją papasakojo per pirmąjį pasimatymą
Kol dar dvejojo, kokį protezą pasirinkti, Lina labiausiai nerimavo ne dėl nepažįstamų žmonių reakcijos, o dėl tų, kurie ją seniau pažinojo, bet apie jos negalią nežinojo.
„Man rodos, kad draugas į mano koją nekreipia jokio dėmesio, jam atrodo, kad viskas normalu. Ko gero, jei ne toks jo požiūris, nebūčiau pasiryžusi kitiems rodyti savo protezo“, – sakė moteris.
Su Auriumi Lina susipažino beveik prieš dešimtmetį. Jie susitiko miesto šventėje, tiesa, vyras ją jau seniau buvo nusižiūrėjęs parduotuvėje. Mergina iš karto jam pasipasakojo apie savo koją. „Nenorėjau slapstytis ir vėliau galvoti, kaip draugui prisipažinti apie tikrąją padėtį. Norėjau, kad jis iš karto aiškiai žinotų, su kuo turi reikalą“, – atsiminė Lina.
Išgirdęs jos pasakojimą Aurius reagavo labai ramiai ir jie pradėjo draugauti. „Jis mane priėmė tokią, kokia esu“, – pasidžiaugė moteris.
Ir socialiniame tinkle „Facebook“, į kurį ryžosi įdėti atvirų savo nuotraukų, ji nuolat sulaukia palaikymo, kad yra šaunuolė, nes išdrįso nesislėpti.
Darbdaviai neišsigando
Linai nustatytas nedarbingumo lygis svyruoja tarp 40 ir 50 proc. Nepaisant to, moteris nelaiko savęs nedarbinga. Ji yra baigusi dvylika klasių ir įgijusi įmonių komersanto specialybę.
Keletą metų dirbo Biržuose prekybos centre ir mažesnėje parduotuvėje. Pastarąjį kartą be darbo liko, kai ta parduotuvė buvo uždaryta. Kol prisitaikė naują protezą, važinėjo pas gydytojus į Kauną, o netrukus ieškosis naujo darbo. Pašnekovė sakė, kad darbų nebijo, jai smagu dirbti ir užsidirbti.
Dar prisiminė: „Eidama į pokalbius dėl darbo labai bijodavau to, kaip darbdaviai į mane reaguos. Iš karto pasakydavau, kokia yra mano sveikatos būklė, ir paklausdavau, ar jiems protezas netrukdo.“ Išties darbdaviai pasitaikė supratingi ir ją priėmė.
Dirbdama kasininke prekybos centre, neretai turėdavo darbuotis pamainomis, o darbas trukdavo po 12 val. „Ir tas pamainas atlaikydavau, nors daug laiko leisti ant kojų ir būdavo sunku“, – konstatavo Lina.
Dabar ji ieškosis darbo mažesnėje parduotuvėje, kur jis ne toks intensyvus kaip prekybos centre. Pavyzdžiui, norėtų dirbti drabužių ar batų pardavėja.
Jos draugas renovuoja daugiabučius namus. Jis sako, kad Lina gali dirbti, o gali ir nedirbti – kaip jai pačiai labiau norisi.
Neseniai pora įsigijo namą netoli Biržų, taigi ir įsikuriant bei tvarkantis aplinką rūpesčių pakanka. Apsipratę naujuose namuose, tikriausiai pagalvos ir apie vestuves bei apie vaikus.
Taigi Lina gyvena įprastą gyvenimą, stengiasi būti optimiste ir apie savo išskirtinumą negalvoti. Ir tik retais atvejais jai galvoje sukirba mintis: „Visgi kitiems žmonėms pasisekė labiau, jie turi abi sveikas kojas.“ Tuomet ji stengiasi priminti sau, kad ir jai pasisekė, juk ji neguli prirakinta prie lovos, o gali vaikščioti ir daug nuveikti.
