Būdama prie parduotuvės, iki kurios nuo namų vos kelios minutės kelio, Nijolė sulaukė jaunesnės sesės žinutės, kad jų namai dega. Namie buvo likusios dvi sesės, vienuolikos ir penkiolikos metų. Nijolė su kitais vaikais tuojau pasuko atgal. Kai per kelias minutes grįžo, pamatė, kad ugnis apėmusi visą namą.
Nijolė labai išsigando, kad sesės likusios viduje, bet paaiškėjo, kad kaimynas, pamatęs nelaimę, atbėgo, išdaužė langą ir jos išlipo į lauką.
Vėliau mergaitės, kurios buvo likusios namie, pasakojo, kad viena jų sėdėjo ir piešė, kita žiūrėjo televizorių, kai pro langą pamatė rūkstančius dūmus. Norėjo išeiti per verandą į lauką ir pažiūrėti, kas vyksta, bet atidarius verandos duris į vidų plūstelėjo liepsna. Tada jos užsirakino ir išsigandusios sėdėjo namie, kol atbėgo kaimynas...
Ugniagesiai savo versijos dar nepateikė, bet, pasak Nijolės, gali būti, kad gaisras kilo dėl senų elektros laidų.
Taigi šeši broliai ir sesės vaikai liko sveiki, bet be namų, be daiktų, tik su tais drabužiais, kuriais vilkėjo. Pirmąsias naktis po nelaimės jie nakvojo pas kaimyną, kuris užleido savo namo priestatą, vieną kambarį. Vieni vaikai miegojo lovose, kiti – ant pripučiamų čiužinių. Kaimynas sakė, kad leis pasilikti, kol atsiras geresnis pasiūlymas.
Sudegęs namas priklausė savivaldybei, tai buvo socialinis būstas. Dabar savivaldybė ieško, ką dar šeimai galėtų pasiūlyti.
Ko broliams ir sesėms trūksta? Nijolė buvo kukli: „Visko, ko reikia šiuo metu, turime. Geri žmonės, išgirdę apie mūsų nelaimę, mums atnešė drabužių, avalynės, maisto produktų ir pinigų maistui. Daugiau daiktų, kol neturime kur gyventi, neturėtume ir kur pasidėti...“
Mamai vaikai nerūpi
Nijolė nėra pati vyriausia septynių vaikų šeimoje, yra viena vyresnė sesuo, bet ji jau kuris laikas gyvena Vilniuje. O Nijolė jau metus yra savo jaunesnių brolių ir sesių, trijų mergaičių ir dviejų berniukų, globėja. Jais rūpintis jai padeda jos vaikinas.
Vaikų tėvai gyvi. Seniau jie gyveno kartu, bet daug pykosi ir galiausiai išsiskyrė. Nijolė atsiminė: „Po skyrybų mes gyvenome su mama, bet paskui ji susirado sugyventinį, ir jai jis buvo svarbesnis už mus. Ji pasiimdavo už mus gautus pinigus, o mus palikdavo vienus namie, nesirūpindama tuo, ką valgysime ir ką darysime... Vėliau ji internetu susipažino su dar kažkokiu vyru ir tuomet, niekam nieko nesakiusi, išvažiavo pusei metų. Tada man socialinės darbuotojos ir pasiūlė, kad aš, kadangi jau buvau pilnametė, tapčiau savo brolių ir sesių globėja. Juk nenorėjau, kad jie keliautų į vaikų namus.“
Nijolė dar buvo pradėjusi mokytis kirpėjos specialybės, bet mokslų negalėjo tęsti dėl materialinių sunkumų. Vėliau ji dirbo, bet, pamačiusi, kad broliams ir sesėms namie tvarkytis sekasi sunkiai, darbą metė ir liko namie jais rūpintis.
Ji prisipažino, kad kartais tarpusavyje pasibardavo, kaip dauguma brolių ir sesių, bet apskritai kartu gyventi iki gaisro jiems sekėsi neblogai. O mamai visai nerūpi, kaip jos vaikams sekasi. Kai tie jai skambina, ji numeta telefono ragelį. Su tėčiu vaikai pabendrauja daugiau.
Vilčių teikia fondas
Brolių ir sesių likimu po gaisro susirūpino daug geranoriškų žmonių. Situacija domėjosi ir fondo „Vienas už visus, visi už vieną“ vadovas Julius Davidonis. Jis sakė: „Ir socialiniai darbuotojai, ir kaimynai sakė, kad ši šeima šauni, Nijolė tikrai rūpinasi jaunesniaisiais broliais ir sesėmis. Pirmadienį pas juos nuvykęs radau sėdinčius prie sudegusių namų ir žiūrinčius į žemę. Didelė bėda, kad vaikai, nejautę tėvų šilumos, liko ir be namų šilumos...“
Šalčininkų savivaldybė rūpinasi susiklosčiusia situacija ir ieško šeimai socialinio būsto, tačiau jį rasti nėra paprasta. Be to, socialinis būstas – tik laikina išeitis. Jo šeima gali netekti, viršijusi tam tikras pajamas, o jei jauni žmonės stengsis ir neis šunkeliais, pinigų jie turėtų užsidirbti.
Pasak J.Davidonio, geriausia išeitis šiai šeimai būtų nuosavas būstas, ir jis jau galvoja, kuo jo fondas galėtų padėti. Gal pavyktų nebrangiai įsigyti Šalčininkų rajone būstą ar sklypą ir jame organizuoti namo statybas? Į fondą jau kreipėsi ir norinčių prie to finansiškai prisidėti žmonių.
J.Davidonis sakė: „Šiuo metu pagalbos šeimai nereikia. Baldų ar buitinės technikos kol kas, kol dar neįsikraustę į naujus laikinus namus, jie neturėtų kur dėti. Bet tikėkimės, kad vėliau, geriems žmonėms padedant, šeima turės ir nuosavus namus.“
Ateityje informacijos apie tai, kaip galima prisidėti prie šeimos gerovės, rasite čia
