Portalo lrytas.lt žurnalistui vyras atvėrė savo širdį ir kalbėjo, ką Lietuvoje reiškia būti netradicinės seksualinės orientacijos. „Traumos, kurias patiria šie žmonės, įsirėžia visam gyvenimui“, – tikino jis.
Jau daugiau nei 13 metų TJA vadovaujantis žinomas žmogaus teisių aktyvistas A.Rudomanskis teigė, kad po to, kai patyrė tokį pragarą, jis nusprendė prisidėti prie pokyčių visuomenėje. Bet kaip tik dėl to dabar vyras nuolat sulaukia grasinimų susidoroti.
Įžvelgia politikų abejingumą
– Kaip vertinate homoseksualių asmenų socialinę ir politinę padėtį Lietuvoje? – pasiteiravau A.Rudomanskio.
– Manau, kad situacija keičiasi. Iš homoseksualių asmenų pasireiškia mažiau baimės, atsiranda pasitikėjimas institucijomis.
Bėda, kai bloga žmogaus teisių požiūriu situacija įšaldoma. Neretai netradicinės seksualinės orientacijos žmonės vengia peržengti nubrėžtą raudoną liniją – nesiekia turėti lygių teisių, neatsiskleidžia. Jis susigyvena su padėtimi. Tokia situacija šiuo metu susiformavo ir sunku ją pakeisti – neina judėti į priekį.
Trūksta politinės valios keisti situaciją. Situaciją būtų galima pakeisti, jei atsirastų pakankamai stipri politinė jėga.
Patyrė tikrą pragarą
– Ar esate asmeniškai susidūręs su neapykantos atvejais dėl to, kad jūs – homoseksualus?
– Taip, tai įvyko ne vieną kartą. Buvo situacijų, kai tai nebuvo tiesiogiai išreikšta, nes lyg ir neakcentuota, kad esu gėjus, bet iš veiksmų suprasdavau, kad tai, kas vyksta, yra homofobiška.
Bet būna, kai homofobija pasireiškia ir akivaizdžiai. Tarkime, prieš mane vartojama neapykantos kalba – esu iškeikiamas, mane grasinama net nužudyti, nes esu homoseksualus.
– Tai vyksta tiesiog gatvėje ar internete?
– Buvo atvejų, kai susidūriau su tuo akis į akį, ne internete. Kartą prieš buvo mane imtasi fizinio smurto.
Tuo metu aš mokiausi 12-toje klasėje. Vieną savaitgalį atvykau iš Kauno į Vilnių, nes mokiausi ir Jaunųjų gamtininkų stotyje, kuris yra tarp Naujosios Vilnios ir Pavilnio.
Išėjęs iš centro vakare vaikščiojau su draugėmis netoliese ir susidūriau su grupe agresyvių vaikinų. Šalia manęs buvo tik kelios merginos.
Jie pastojo kelią ir išvadino mane „pyderu“, žemino, vartojo homofobišką kalbą. Manau, kad užpuolimų atvejais taip žeminami net ir tradicinės orientacijos žmonės, nes užpuolikai tuo tarytum nori pasakyti, kad jei esi homoseksualus, tai tu mažiau vertas būti žmogumi.
– Ar galite plačiau papasakoti apie šį konfliktą?
– Jie sudavė kelis smūgius man į pilvą. Nedrįso imtis smurto ir prieš merginas. Bet tuo metu dalis jų išbėgo šauktis pagalbos, o pasilikusios ėmėsi rėkti. Užpuolikai dėl to išsibėgiojo.
– Kokių atvejų dar nutiko?
– Daug grasinimų sulaukiu internete. Man rašomos žinutės, kuriose esu keikiamas, perspėjama, kad mane ketinama nužudyti. Esu puolamas.
Bet kartą tai įvyko einant gatve, paskui mane ėjo vyras. Ir jis pasakė: „Jei eitum dabar tamsiame skersgatvyje, tavo dienos būtų suskaičiuotos“.
– Gal su tuo vyru buvote pažįstami asmeniškai?
– Ne, jis mane žinojo kaip visuomenininką, homoseksualų vyrą, ginantį žmogaus teises. Aš jo nepažinojau.
Tėvai įrėžia žaizdas
– Akivaizdu, kad homofobija pasireiškia ne tik iš nepažįstamųjų, bet net ir artimoje aplinkoje. Esate minėjęs, kad į savo namus priėmėte kelioms dienoms pagyventi 14-metį, kurį dėl jo homoseksualumo iš namų išvijo mama. Ar galite papasakoti apie tai plačiau?
– Tuo metu jau buvau TJA vadovas. Į mūsų biurą atvyko 14-metis, kuris papasakojo, kad jį išvijo mama, nes jis jai atsiskleidė. Jo tėvas tolimųjų keleivinių reisų vairuotojas, jo namie nebuvo. Mama ėmėsi itin drastiškų veiksmų – kokia didelė turėjo būti homofobija!
Šis vaikinas manęs paprašė, kad leisčiau jam pagyventi biure, bet to mes negalėjome leisti dėl tam tikrų priežasčių.
Paauglys paprašė manęs, kad priimčiau jį pagyventi į namus. Atsidūriau nepatogioje padėtyje – kilo klausimas, ką pagalvos kiti, kai sužinos, kad pas mane gyvena nepilnametis vaikas. Ir vis tik ėmiausi veiksmų. Kreipiausi į mamą.
Ji nenorėjo kalbėtis su manimi ir net kaltino, kad esu dėl visko kaltas aš, pirmo pokalbio metu metė ragelį.
Kalbėjausi antrąkart. Grasinau, kad vaiko atsisakymas sukeltų jai didelių problemų, už tai ji gali būti nubausta. Tad mama su manimi susitiko.
Pokalbis buvo nemalonus, nes ji mane nuolat kaltino. Bet mačiau vienintelį įrankį – galiu kreiptis į teisėsaugą dėl jos veiksmų už tai, kaip ji pasielgė su savo vaiku.
Sutarėme, kad tas vaikas pabus pas mane porą dienų. Aš jai daviau paskaityti informacijos apie tai, ką tokiais atvejais daryti, kaip tai priimti.
Kai susitikome antrąkart, sakė, kad neskaitė, nors manau, skaitė (juokiasi, – aut. past.). Mes stengėmės kalbėtis. Galiausiai ji pati prie manęs paskambino tam vaikui ir tokiu bjauriu tonu pasakė, kad jis gali grįžti namo.
Pasakiau tam vaikui, kad jis gali kreiptis į mane pagalbos. Ir nuteikiau jį, kad ta bloga atmosfera gali trukti ilgai. Bet ilgainiui gali viskas ir pasikeisti.
– Ar teko domėtis šio paauglio likimu?
– Pabendravau su juo, kai jam buvo 15, po to – 16 metų. Jis pasakė, kad mama nepasikeitė. Dabar žinau, kad vaikinas emigravo ir gyvena užsienyje.
– Kaip manote, kokią įtaką taip elgdamiesi tėvai padaro savo vaikams?
– Traumos, kurias patiria šie žmonės, įsirėžia visam gyvenimui. Tai sukuria nepasitikėjimą brangiais žmonėmis. Gali pasėti net ir neapykantą. Kartais tai lemia savižudybę, nes neapykanta nukreipiama į save – neva, tai jie kalti, kad viskas taip susiklostė.
Homoseksualūs kunigai
– Taip, tarytum jie kalti, nes homoseksualumas – nuodėmė. Tai iškrypimas. Netoleruotinas elgesys. Būtent tokią poziciją tenka girdėti iš kai kurių kunigų. Bet esate minėjęs ir apie tokius dvasininkus, kurie elgiasi itin įdomiai.
– Mano gyvenimo kelyje pasitaikė ne vienas kunigas, kuris homoseksualus. Kartą taip nutiko, kad baidarių žygyje įsėdau į tą pačią baidarę su kunigu. Tas žygis buvo skirtas netradicinės seksualinės orientacijos žmonėmis, todėl net ir patvirtinimo, kad jis gėjus, nereikėjo.
Pradėjome plaukti ir kalbėtis. Ir jis kalbėjo apie savo gyvenimą. Aš galvojau – jis arba kunigas, arba studijuoja filosofiją. Buvo akivaizdu, kad jis nenori atskleisti, kas jis toks. Aš jam tiesiai pasakiau: „Tikriausiai tu teologas arba filosofas“.
Aš manau, kad jis pasijautė saugus ir pasakė, kad yra kunigas. Ir yra homoseksualus. Šis įvykis man buvo netikėtas. Bet buvo malonu, kad jis atsiskleidė ir leido pažinti jį ne tik kaip žmogų, bet ir kaip kunigą.
– Istorija apie kunigo buto, kuriame – pilna kryžių, raktus Klaipėdoje ir jūsų draugą, taip pat, sakyčiau, pakankamai įdomi.
– Vienas kunigas davė man raktą nuo savo kryžiais apkarstyto buto Klaipėdoje, kad galėčiau jame praleisti laiką su savo draugu. Nemanau, kad šis dvasininkas norėtų girdėti apie tai spaudoje. Ties tuo ir pabaigsiu (juokiasi, – aut. past.).
