23 metų vilnietį Danielių Jurevičių ir jo mamą Galiną bene tiksliausiai apibūdina nuotrauka iš vieno performanso: neįgaliojo vežimėlyje sėdi vaikinas ilgu baltu drabužiu, angelo sparnais ir aureole, o už jo stovi taip pat pasidabinusi moteris. Jaunam vyrui kiekvienas kvietimas dainuoti, vaidinti ar dalyvauti renginyje suteikia naujų jėgų, tarsi išskleidžia sparnus, o visur jį lydinti mama – lyg angelas sargas, kasdien ne tik pakeliantis iš lovos, bet ir skraidinantis į šviesesnį, prasmingesnį ir daugiau vilties teikiantį gyvenimą. Tik 25 proc. darbingumą turintis vaikinas sako: mamos gyvenimas be jo būtų nuobodus, o ji pritaria, kad tik su savo pagranduku pamačiusi daug įdomesnę Lietuvą, aplankiusi ir kitų šalių, sutikusi daugybę nuostabių žmonių ir patyrusi nepakartojamų įspūdžių.
Teko mokytis gyventi kitaip
Kai Danielius gimė, jo seserys Renata ir Lina jau buvo paauglės, o mama šventė 40-ąjį jubiliejų. Berniukas buvo visos šeimos džiaugsmas. Pirmuosius kelerius metus jis buvo guvus ir sveikas, tad ėmė lankyti įprastą vaikų darželį. Sveikatos problemos prasidėjo sulaukus trejų, bet to laikotarpio prisiminti ir apie jį kalbėti nenori nei pats Danielius, nei mama. „Kai pradedame svarstyti, kyla minčių, kad galbūt kas nors galėjo būti kitaip... O tai nepadeda gyventi dabar. Yra taip, kaip yra“, – paaiškina Galina.
Šeimai tuo metu teko susipažinti su Santariškių klinikos (dabar Santaros klinikos) Ortopedijos-traumatologijos skyriaus medikais ir gydytojais iš JAV – berniukui viena po kitos atlikta net 11 operacijų, ligoninė buvo tapusi antraisiais namais. Vis dėlto mažojo paciento fizinė būklė liko sunki – jis negali stovėti, net sėdėti be atramos, nelabai klauso jo kairioji ranka. Danieliui diagnozuotas vaikų cerebrinis paralyžius.
Jurevičių šeima nuo Danieliaus vaikystės ėmė lankytis Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos dienos centre, aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime. Galina mielai prisimena susitikimus, rekolekcijas ir ten sutiktus žmones. Danieliui ta aplinka ir draugystė su vienuoliais taip pat darė tokį įspūdį, kad berniukas net buvo pasiryžęs tapti kunigu – domėjosi, ar neįgaliojo vežimėlis nebūtų kliūtis, ir džiaugėsi sužinojęs, kad būtų jau trečias toks dvasininkas, tik vėliau šis noras išblėso. Anot mamos, svarbiausia, kad toje bendruomenėje jie išmoko auklėti specialiųjų poreikių turintį vaiką: jo nelepinti, bet drąsinti, skatinti svajoti ir ugdyti optimistišką požiūrį, mokyti pasitikėti savimi ir nebijoti kitų, stengtis būti savarankiškam, bet jei reikia, paprašyti pagalbos. „Tai gyvenime labai svarbūs dalykai, – tvirtina Galina, – kitaip tie vaikai užsidaro ir suklumpa.“
Tarp kasdienybės ir šventės
Vaikinas baigė specialiąją „Atgajos“ mokyklą, ten pedagogai pastebėjo jo muzikinį talentą. Menas traukė ir patį Danielių, tad nieko nuostabaus, jog dabar svarbiausią vietą jo gyvenime užima muzika ir scena – dainavimas, vaidyba.
Kiekvieną rytą Danielius skuba į Užupyje esantį proto negalią turinčių žmonių dienos centrą „Šviesa“. Čia jam patinka: turi draugų, rūpestingi darbuotojai vis sumano įdomių užsiėmimų, juos organizuodami atsižvelgia į lankytojų pasiūlymus ir norus. Danielius pasakoja, kad yra grupės seniūnas ir tarybos narys, rodo nuotraukų, kuriose jis – šachmatų turnyro teisėjas, kalėdinio karnavalo kostiumais apsirengusių bičiulių apsuptas elniukas ar elegantiškas renginio vedėjas. Centre jaunas vyras turiningai leidžia laiką: mokosi gaminti maistą, medžio darbelius, žvakes, lipdo iš molio ir susipažįsta su kitais amatais, dažnai vaidina, dainuoja, dalyvauja šventėse. Svarbiausia, kad čia jis jaučiasi vertinamas ir reikalingas, būna bendruomenėje su kitais žmonėmis, mokosi rasti išeitį iš įvairių situacijų.
Rytais jį išleidusi mama važiuoja į darbą, o grįžusi neretai imasi kūrybinių sumanymų – siuva kokiam nors vaidinimui drabužius, kuria dekoracijas. Ji tai daro neatlygintinai, vien už tai, kad renginyje pasirodys jos sūnus. Galina niekada neatsisako padėti, nesvarbu, ar kviečia Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) grupė „Impulsas“, ar Pilaitės mikrorajono bendruomenės centras „Mažoji Lietuva“. Su pastarosios bendruomenės gyventojais, savo kaimynais, Danielius ir Galina pernai vaidino spektaklyje „Mes ir aplink mus“. Prisidėjo ir vietiniai vaikai, o vežimėliais judantys suaugusieji vilkėjo moters siūtais apsiaustais.
Grupės „Impulsas“ narius Galina vadina savo šeima ir priduria, kad čia susirinkę tik tie, kurie patys siekia daugiau pamatyti, stengiasi ir trokšta save išreikšti – norinčių, kad tik jiems kas nors patarnautų, nėra. Tai 16 įvairių negalių turinčių žmonių ir jų vadovė kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė-Pranulienė, taip pat dažnai talkinantys kiti profesionalūs kūrėjai. Su jais Jurevičiai daugiausia ir leidžiasi į įvairius projektus. „Šeima“ Galiną tituluoja Mamų mama arba pagarbiai kreipiasi „ūkio dalies vedėja“, mat dažniausiai būtent jos atsakomybė būna daugelis gastrolių buities rūpesčių – nuo paprastos pagalbos neįgaliesiems kelionėje iki reikalingų priemonių pirkimo ir sumanymo, kaip racionaliau jas panaudoti.
Moteris neslėpdama pasakoja, kad kelionėse ir stovyklose ji reikalauja tvarkos, būna labai konkreti ir netgi griežta – to reikia, kad visi laikytųsi taisyklių ir pratintųsi vieni kitiems nekelti papildomų rūpesčių. Anot jos, kiekvienas turi stengtis, kad būti kartu būtų malonu, džiaugtis galimybe dalyvauti, o ne reikalauti išskirtinio dėmesio. Galina nedaro išimčių nė Danieliui – jei jis papriekaištauja, kad mama rūpinasi visais, o ne labiausiai juo, tenka kantriai, bet įtikinamai paaiškinti, kad ji čia yra visos komandos pagalbininkė. Moteris įsitikinusi: tik tada, kai kiekvienas jaučia atsakomybę už save ir kitus, pavyksta nesiblaškyti ir visas jėgas skirti repeticijoms, kūrybai ir pasirodymams. Juk toks visos šios grupės tikslas.
Metus vainikuojančios vasaros stovyklos
Apie repeticijas ir pasirodymus scenoje Danielius su mama kalba vienas kitą papildydami – abiem jiems šie prisiminimai ir planai labai brangūs. Itin svarbią vietą jųdviejų gyvenime užima vasaromis Monciškėse LŽNS rengiamos stovyklos, iš kurių parsiveža daugybę naujų patirčių ir atradimų. „Atvažiuoji ir nežinai, ko laukti“, – sako Danielius. Niekas neabejoja, kad reikia tikėtis didelio ir įspūdingo nuotykio, pavyzdžiui, per savaitę sukurti performansą, pastatyti spektaklį ar net operą.
Į šias stovyklas Jurevičiai kasmet važiuoja su S. Dikčiūte-Pranuliene, LŽNS projektų koordinatore. Jie bendrauja jau 13 metų. Čia susipažino ir su gydytoju bei kūrėju Gasparu Aleksa, poete Violeta Šoblinskaite, „Stalo teatro“ režisiere Saule Degutyte ir kitais menininkais. Stovyklų įspūdžiai šiuos žmones suartina ilgam, o rezultatai džiugina ne tik pačius, bet ir tiesia kelius į naujas gastroles, kitus kūrybinius sumanymus. „Angelų akcija, projektas „Be slenksčių“, Padėkos diena – oi, kiek visko darėm...“ – skaičiuoja Galina ir priduria vis tiek visko neišvardysianti.
Kiekvieną vasarą programa būna tokia intensyvi, kad ilsėtis visiškai nėra kada – ir programos vadovai, ir dalyviai, ir juos lydintys savanoriai dirba iki devinto prakaito, tikina pašnekovė. Ji stovyklose taip pat užima atsakingas „ūkio dalies vedėjo“ pareigas. Moteris pripažįsta, kad ir jai tenka nemažas krūvis, bet labai džiugina taip gerai vežimėliais judantiems žmonėms pritaikyta aplinka: ji gali sūnų nuvežti iki pat jūros ir leisti jam pajusti bangų vėsą. Taip pat didelį malonumą teikia susitikimai su kitais stovyklautojais, įspūdžiai, patiriami vykstant kūrybiniam procesui.
Į stovyklas kurti ir bendrauti su įvairių negalių turinčiais žmonėmis atvyksta tikrų scenos profesionalų bei pedagogų ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių. Savaitę tobulinami dalyvių talentai, gebėjimai, visi mokosi peržengti per savo negalią ir atrasti naujų galimybių. Danielius užsidegęs pasakoja: kartą visi iki vieno, kas kaip sugeba, turėjo šokti breiką, ir niekas negalėjo pasiteisinti, kad nemoka ar negali. Vaikinui patinka tokie iššūkiai – iš pradžių atrodo neįmanoma, bet kaip smagu, kai matai, kad visi stengiasi ir galiausiai pavyksta!
Kai per savaitę turėjo pastatyti G. Aleksos interoperą „Meilė be mirties smėlynuose“ (rež. S. Degutytė), vaikinas turėjo išmokti net per 700 žodžių – juk jis pagrindinis šio kūrinio veikėjas. Kadangi Danielius pats neskaito, tekstą jam įgarsino ir teko mokytis iš įrašo. Net patiems buvo sunku patikėti, bet ir šią užduotį jis puikiai įveikė. Interopera sulaukė didelės sėkmės ir įvertinimo: ji rodyta ne tik Lietuvos miestuose, bet keliavo ir į kaimynines šalis – Latviją, Lenkiją, Baltarusiją. Ne viename festivalyje šis pasirodymas laimėjo pirmąją vietą, o ja susidomėjusi baltarusių kūrybinė grupė atvyko į Monciškes ir filmavo dokumentinį filmą „Drugelių galia“. Jame pasakojama apie neįgalių žmonių teatrus iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Patys aktoriai apgailestauja, kad dar nebuvo progos pamatyti šio filmo Lietuvoje, bet gal kada nors tokia galimybė bus?
Negalia – ne kliūtis pažinti gyvenimą
Nors Danielius šeimoje jauniausias, be to, turi specialiųjų poreikių, tėvai to niekada nesureikšmino ir nesielgė pernelyg globėjiškai. Toks elgesys, anot jų, tik gadina charakterį. Galina džiaugiasi, kad Danielius gražiai bendrauja, nelinkęs į konfliktus, kiekvieną nesusipratimą ar keblesnę situaciją stengiasi išsiaiškinti, apmąstyti. Mama patenkinta, kad pavyko sukurti tokį ryšį – grįžę po dienos darbų jiedu vienas kitam išsipasakoja, pasitaria, kartu apsvarsto ir kuria ateities planus.
„Kalbamės apie viską, net mirtį. Galvojame, ką jis darys, kai manęs nebebus“, – pasakoja moteris. Gyventi su seserimis Danielius nenori – jos turi savo šeimas ir visi gražiai bendrauja, bet to ir užtenka. Jiedu jau nusprendė, kad vaikinas stos į eilę gauti vietą Valakampių savarankiško gyvenimo namuose. „Aš nebijau, mėgstu bendrauti, greitai priprantu“, – tikina Danielius, nuo mažens tėvų skatintas neužsisklęsti, aktyviai visur dalyvauti. Mamos padedamas, jis šias pamokas puikiai išmoko. Ji nuo sūnaus neslepia nei malonių žinių, nei nepatogios, skaudžios realybės dėl ligų, nepritekliaus ar patirtos neteisybės. Galina sako, kad nelengva sūnui viską nuolat aiškinti, kartais tenka ir subarti, bet priduria: „Užtat mano vaikas supratingas: jis žino, ką reiškia „sunku“ ir ką „lengva“, kaip reikia taupyti, saugoti daiktus.“
Danielius su Galina dalyvauja visur, kur tik yra kviečiami, ir žino, kad galės be didesnių kliūčių patekti – kad tik vaikinas kuo daugiau patirtų, pamatytų gyvenimą už namų sienų. Galina džiaugsmingai pasakoja ir apie bėgimą stumiant Danieliaus vežimėlį kasmetinėse neįgaliųjų sporto varžybose, kuriose jiems dėmesį rodo ir apdovanoja aukščiausi šalies vadovai, ir čia pat prisimena, kaip su sūnumi vyko į Vytauto Kernagio laidotuves atsisveikinti, mat Danielius visada labai mėgo ir pats mielai dainuoja maestro dainas...
Mamos stiprybė – drąsa tikėti gyvenimu, darbštumas ir geras humoro jausmas. Šios savybės būdingos ir sūnui, jie kartu diskutuoja ir svajoja. „O gal kada, kai uždainuosiu, ir atsistosiu?“ – šypsodamasis retoriškai klausia vaikinas. „Taip, galbūt – labai daug priklauso nuo mąstymo, minčių“, – sūnaus optimizmą palaiko mama ir priduria, kad bet kaip vaikščioti jis nenorėtų – tik kuo geriau.
