Darbo Šiauliuose vaikinas, kuriam diagnozuotas cerebrinis paralyžius ir dėl to sunku vaikščioti, ieško beveik 5 mėnesius. Į darbo pokalbius jis ateina, pasiramstydamas ramentais. Dauguma darbdavių jam mandagiai atsako: „Atsiprašome, nieko jums pasiūlyti negalime“, o poroje įmonių atvirai išrėžė, kad neįgalieji Lietuvoje niekam nereikalingi.
Vaikinas pasipiktinęs: „Mūsų šalyje priimta manyti, kad neįgalūs žmonės turi sėdėti užsirakinę namuose tarp keturių sienų ir nieko neveikti. Bet man patinka vaikščioti, patinka turėti veiklos ir aš tikrai norėčiau dirbti. Taip, padavėjas ar krovikas iš manęs neišeitų, tačiau daug ką daryti galėčiau.“
Egidijui tiktų įvairiausias sėdimas darbas biure. Jis gerai dirba kompiuteriu, yra pramokęs programavimo, filmuoja ir montuoja filmukus.
Egidijus kai kuriems žmonėms atpažįstamas iš „Youtube“ kanalo „EgidijausVlogai“, kur jis kelia savo sukurtus filmukus. Ten jis turi nemažai, 21 tūkstantį, sekėjų. Tačiau uždirbti iš tokios veiklos sudėtinga. Tik kartą reklamavo už pinigus vieną gėrimą. Kad iš „Youtube“ uždirbtų, reikėtų ir geresnės filmavimo aparatūros, ir sėkmės. Be to, tokios pajamos nebūna pastovios.
Jis neatsisakytų ir gerokai paprastesnio darbo. Jau bandė tapti ir kasininku prekybos centre, ir prekių surinkėju (būtų reikėję sėdint prie stalo surinkinėti šviestuvus), ir pakuotoju, tačiau visur pasirodė netinkamas. Pavyzdžiui, atsirado pakuotojų, kurie sutiko ir nešioti dėžes su supakuotomis prekėmis, o Egidijui tai būtų per sunku. Darbo biržos atstovai vaikinui atvirai sako, kad jo situacija sudėtinga, bet stengiasi jam padėti.
Vaikinas pripažįsta, kad problemų kelia ir jo išsilavinimas. Jis baigė 12 klasių gimnazijoje kartu su sveikais bendraamžiais, bet po to niekur nestojo. Studijuoti nemėgino, nes bijo, kad dėl pablogėjusios atminties negalėtų išmokti daugybės formulių ar taisyklių. O jei prieš egzaminus jas ir iškaltų, tai netrukus vis tiek užmirštų... Seniau jo atmintis buvo puiki, o po kelių operacijų su narkoze susilpnėjo. Paprastesnius nei formulės dalykus vaikinas atsimena normaliai, tad darbui atminties pablogėjimas neturėtų kliudyti.
Devyniolikmetis turi ir šiokios tokios darbo patirties. Kurį laiką savanoriavo pagal projektą „Atrask save“ Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Ten darbavosi jaunimo erdvėje, siūlė paaugliams nuo 14 m. piešimą, karpymą, stalo žaidimus ir kitokias veiklas. Dirbti su jaunimu jam labai patiko, pasvajodavo ir apie nuolatinį darbą bibliotekoje, tačiau tam reikėtų aukštojo išsilavinimo.
Dar būdamas šešiolikos Egidijus užsiėmė kompiuterių taisymu, tačiau dabar tokio darbo nenorėtų, nes jame, vaikino įsitikinimu, yra daug atsakomybės. Jos jis bijo dėl seniau patirtos nesėkmės. Tąsyk sutaisė vieną kompiuterį, ir, jo įsitikinimu, viską padarė gerai, bet kai po savaitės tas kompiuteris vėl sugedo, jo savininkai apkaltino Egidijų ir jis turėjo nemalonumų.
Darbą susirasti jis norėtų ne tik dėl to, kad turėtų daugiau pinigų, bet ir dėl to, kad savo likimo draugams įrodytų, jog jie gali daryti tą patį, ką ir visi žmonės. Simpatiškas devyniolikmetis pastebi, kad jo likimo draugai dažniausiai ilgai gyvena su tėvais, jiems maistas atnešamas ant lėkštutės ir patiems nereikia niekuo rūpintis. O jis valgį gaminasi pats, pats tvarkosi namus ir moka už komunalines paslaugas. Taip daryti šeima jo nevertė – pačiam norėjosi gyventi savarankiškai.
Vaikino mama turėjo butą Šiauliuose, į kurį jis tuojau po mokyklos baigimo ir persikraustė. Persikėlimą paspartino minėtasis internetinis radijas. Pradžioje Egidijus jo studijoje lankėsi, kad pats duotų interviu apie savo veiklą socialiniuose tinkluose. Radijo studijoje tvyranti atmosfera bei kolektyvas jam labai patiko, tad pats paklausė, ar negalėtų prisijungti prie kolektyvo, kad ir be atlygio. Kadangi vaikino balsas radijui tinkamas ir jis yra iškalbingas, sutikimą tučtuojau gavo. Jau po dviejų dienų persikraustė į Šiaulius, o po trijų – ėmė savo pirmąjį interviu.
Į Šiaulius kraustytis po mokyklos baigimo vaikinas ketino bet kokiu atveju, nes Mažeikiuose, pasak jo, be naftos bendrovės „Orlen Lietuva“ nelabai ir yra kur ieškotis darbo.
Patėvis tapo asmeniniu treneriu
Šiauliuose Egidijus gyvena ne vienas, o su drauge. Su ja draugauja metus ir 2 mėnesius. Jie mokėsi toje pačioje gimnazijoje paralelinėse klasėse. Ilgą laiką vienas į kitą didesnio dėmesio nekreipė, o likus keliems mėnesiams iki mokslų pabaigos viskas pasikeitė, ir jau kartu planavo po mokyklos kraustytis į kitą miestą.
Egidijaus draugė visiškai sveika, tačiau jo nesidrovi ir drąsiai eina kartu pasivaikščioti. Tik vaikščioti susikibę už rankyčių negali, juk vaikinas laiko ramentus. Kartais bičiuliai jam sako, kad lengviau būtų judėti neįgaliojo vežimėliu. Jiem atsako: „Aš ne tam iš vežimėlio atsikėliau, kad vėl į jį atsisėsčiau. Daviau sau žodį, kad niekada prie jo negrįšiu.“ Savo kojas jis jaučia, tik sunku išlaikyti lygsvarą.
Vaikinas girdėjo, kad tam tikras gydymas jam galėtų taikomas Vokietijoje. Ten pacientui gali būti suleidžiama ampulė, kurioje esančios ląstelės gali atauginti negyvas paciento ląsteles. Tačiau tikimybė, kad jos prigis, 50 proc. Kitu atveju didelė tikimybė, kad neprigijusios ląstelės sukels vėžinius susirgimus, taigi vaikinui nesinorėtų rizikuoti.
Ir tam, kad galėtų vaikščioti su ramentais, Egidijui po operacijų dar reikėjo daug treniruotis. Pačiam dvylikamečiui reguliariai sportuoti tingėjosi. Viskas pasikeitė, kai vadžias į rankas paėmė vaikino patėvis. Jis sakė, kad Egidijus gali daryti viską, ką ir kiti žmonės, tik dėl to reikia smarkiai pasistengti. Tad sportu besidomėjęs vyras tapo savo įsūnio asmeniniu treneriu ir porą metų prižiūrėjo, kad tas darytų atsilenkimus, pritūpimus, laipiotų daugiabučio laiptais iš pirmo aukšto į devintą ir pan.
„Tikrai ne kiekvienas vyras galėtų šitaip rūpintis vaiku, ir dar svetimu. Už tai jam jaučiu didelę pagarbą“, – prisipažino Egidijus. Jis patėviui labai dėkingas ir už tai, kad padėjo jam sustiprėti, ir už tikėjimą, kad jis ne prastesnis už kitus. Su patėviu vaikinas bendrauja dažniau nei su tikru tėvu.
Geriau būtų pakliuvus į avariją
Egidijus neįgalus buvo visą gyvenimą. Dėl jo cerebrinio paralyžiaus kalta gimdymo trauma. Vaikinas prisipažino: „Prieš 5 metus pradėjęs kurti filmukus „Youtube“ kanale žmonėms sakiau, kad mane partrenkė mašina. Žmonės į tuos, kurie seniau buvo sveiki, o neįgaliais tapo po nelaimingų atsitikimų, žiūri daug palankiau nei į tuos, kurie buvo neįgalūs nuo gimimo. Neva tu buvai normalus, kaip aš, tik vėliau pasikeitei. Tą patį pastebėjo ir vienas mano pažįstamas. Jo mokykloje vaikai, žinodami, kad jis neįgalus nuo gimimo, su juo bendrauti nenorėjo. Paskui jis mokyklą pakeitė, pradėjo visiems sakyti, kad tapo neįgaliu po nelaimingo atsitikimo, ir draugų susirado.“
Seniau jis būdavo linkęs sėdėti namuose prie kompiuterio ir bijodavo išeiti į lauką, nes manė, kad ten visi iš jo tyčiosis. „Nuo mažens jaučiau, kad esu ne toks, kaip kiti“, – sakė vaikinas. Ir bendraamžių patyčių mokykloje sulaukdavo, nors jos ir nebuvo labai aršios.
Dabar kompleksų atsikratęs, žodžio kišenėje neieškantis vaikinas turi nemažai draugų ir tarp neįgaliųjų, ir tarp sveikųjų. Jis drąsiai visur vaikšto su ramentais ir apie savo negalią daug negalvoja, nors retkarčiais ir pakliūna į nemalonias situacijas. Kartą jo neįleido į barą, į kurį ėjo su draugu žiūrėti krepšinio rungtynių ir išgerti kavos. Jam tiesiog pasakė: „Ką tu čia pamiršai? Ir televizorių, ir kavos rasi savo namuose.“
Egidijus su ramentais juda gerai ir gali patekti visur, kur nori. Sykį įveikė net 20 km atstumą, tiesa, po to buvo labai pavargęs. Taigi vaikinas su savo negalia dabar jaučiasi pakankamai gerai. „Stengiuosi tikėti, kad, kaip man ir kartojo patėvis, aš galiu viską. Na, tik kol kas negaliu susirasti darbo ir pats užsidirbti. Žinoma, visuomet turėsiu ir svajonę atsistoti ant kojų, kaip sveikas žmogus“, – sakė jis.
Padėti Egidijui galite per fondą „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“
