Svajonės tapo realybe
„Vaikystės nuojauta, kad gražus berniukas Virgis kada nors gal bus mano vyras, išsipildė. Svajonė turėti keturis vaikus ir dirbti su vaikais taip pat tapo realybe“, – džiaugėsi 51 metų biržietė Rūta Berlinskienė.
Ji – nuoširdumu ir paprastumu „X faktoriaus“ scenoje visus papirkusio Dano mama.
Stodamas prieš didžiulę auditoriją, muzikinės patirties neturintis jaunuolis jautė didelės šeimos – ne tik tėvų, bet ir sesers bei dviejų brolių – palaikymą.
Iš D.Berlinsko sklindantis gerumas – daugiau įvaizdis ar genai?
Su tokiu klausimu važiuojame į svečius pas Berlinskus.
Deja, Dano, jo sesers Simonos ir brolio Nojaus nesutinkame. Visi šeimos vaikai gyvena sostinėje, ir namo tuokart parvykęs tik vienas jų – vyriausiasis Tadas.
Bet pokalbis su Danu apie projektą, jo muzikinę ateitį dar laukia, vėliau.
Namai ištuštėjo
Rūtos ir Virginijaus Berlinskų namai – siauroje gatvelėje. Už jų – ramiai pratekanti upė, žalia veja ir po ją lakstantis augintinis – japonų akitos veislės šuo Amido.
„Vienas po kito vaikai paliko namus. Kai pernai rudenį išvažiavo ir jauniausiasis Danas, atsivėrė tuštuma – nebeliko kam meilės ir šilumos atiduoti. Šuo tuo metu labai pagelbėjo“, – kalbėjo R.Berlinskienė.
Sutuoktinis pritarė – malonu, kai įžengus pro duris kažkas džiaugsmingai pasitinka.
Gražuolį šunį tėvai nupirko Danui, kai šis sunkiai sirgo.
Dabar dažniau ne vaikai grįžta į namus, o juodu važiuoja į sostinę. Visi susibėga bent trumpam.
Biržiečiai su šypsena kalba apie metus, kai namai būdavo pilni vaikų – be keturių savų atžalų, duris atverdavo ir svetimiems.
Paprašė dviejų brolių
R.Berlinskienė ištekėjo jaunutė, būdama vos 20 metų. Praėjo mėnuo – ir 1,5 metų vyresnis vyras nerimauja: „O kada gi vaikas bus?“
Viskas kaip iš rašto – antrą mėnesį žmona jam pranešė, kad laukiasi. Po to – antro. Pirmas gimė Tadas, tuomet – Simona.
R.Berlinskienė prisiminė, kaip kartą Simona su šokdyne vietoj mikrofono dainavo, o Tadas iš malkos pasigamino „gitarą“ ir ja grojo. Sūnus mamai šūktelėjo, kad reikėtų dar dviejų brolių – būtų visa muzikantų grupė. Ir šie berniuko žodžiai – Dievui tiesiai į ausį.
„Kiekvieną kartą sužinojusi, kad laukiuosi, labai nudžiugdavau – matyt, dėl stipraus motiniško instinkto. Bet Virginijui reikėjo šeimą išlaikyti. Jį užgriuvo rūpestis, kaip uždirbti pinigų“, – pasakojo moteris.
Keturi vaikai, darbas su vaikais, vaikiškais piešiniais nukabinėtos sienos – apie tai ji visuomet svajojo.
Padėjo išlaikyti teises
Kai sutuoktiniai laukė į pasaulį ateinančio jauniausio vaiko, pas juos pradėjo lankytis globos namuose gyvenę dvyniai našlaičiai.
R.Berlinskienė pažinojo šių vaikų šeimą. Mama buvo mirusi, o tėvas mažuosius skriaudė. Dvynukai neturėjo kur savaitgaliams ar atostogoms išvykti, todėl prašėsi bent trumpam priimami.
Biržiečiai sutiko, kąsnių neskaičiavo.
„Negalėjome kitaip. Jų vaikystė ir taip buvo tragiška, neturėdavo ką valgyti. Gal būtume ką nusipirkę, pasistatę, bet vietoj to padėjome našlaičiams išlaikyti vairuotojų teises, nupirkome mobiliuosius telefonus“, – kalbėjo R.Berlinskienė.
Pilnametystės sulaukusi dvynių sesuo tapo jų globėja, tada lankydavosi trise.
„Elkis kaip su savais“
R.Berlinskienė vaikus namuose augino iš viso 16 metų. Į darželį leido tik vyriausiąjį, o kitus pati išmokė skaityti ir skaičiuoti, sutarti su vaikais.
Bet kai ir Danas išėjo į mokyklą, moteris pajuto, kad nori dirbti.
Su vienu iš jau suaugusių globotųjų dvynių ji nuvažiavo į Medeikių vaikų globos namus. Abudu įsidarbino auklėtojais.
R.Berlinskienė direktorei iškart prisipažino, kad pagal specialybę ji – hidrotechnikė, reikiamo išsilavinimo neturi. Bet direktorė ja, gausios šeimos mama, iš karto patikėjo.
Tepasakė: „Su mūsų vaikais elkis kaip su savais.“
Globos namų direktorė skatino darbuotojus parsivežti globotinius namo, kad šie mokytųsi šeimoje bendrauti.
R.Berlinskienė pasikviesdavo po du tris auklėtinius. Apsilankė apie 20 vaikų.
Dalyta meilė grįžta
„Iš pradžių mūsų vaikai klausdavo, ką iš auklėtinių parsivešiu savaitgaliui. Bet po to pamatė, kad globotiniai prie manęs glaudžiasi, nori dėmesio. Manau, dėl to ėmė pavydėti, pykti“, – pasakojo R.Berlinskienė.
Tad kai mama baigė mokslus Šiaulių universitete ir perėjo dirbti socialine darbuotoja į Vaikų dienos centrą, niekas šeimoje neprieštaravo. Priešingai – surengė puotą, nupirko kelis tortus.
Užtat dabar šeima sulaukia svečių – tų auklėtinių, kurie kadaise pas juos lankėsi. Daugelis iš jų sukūrę tvirtas šeimas.
„Net nepagalvodavau, kad kada nors jų meilė grįš ir sulauksiu tiek gėlių bei padėkų“, – šypsojosi R.Berlinskienė.
Vadinasi, ne veltui pokalbiai ir patarimai, jog svarbu ne tai, kokioje šeimoje tu gimęs. Nes pats gali susikurti tokią šeimą, kokios trokšti.
Ėjo įtikinėti mokytojų
„Vaikai nėra blogi, kiekvienas turi gerų savybių. Gal ką nors iškrečia ar nesimoko, bet gal jam sekasi virtuvėje, gal nusimano apie techniką. Pagirdavau vaikus, ir jie pasijusdavo laimingi. Prisipažindavo sulaukiantys tik menkinimo ir žeminimo“, – kalbėjo R.Berlinskienė.
Gyventi globos namuose sunkiau dėl to, kad viskas verda bendrame katile. Nei kur išeisi, nei kaip ištrūksi.
R.Berlinskienei yra tekę kalbėtis su auklėtinių mokytojais, įrodinėti, kad geru žodžiu daugiau pasiekiama. Bet pedagogai kartais būdavo nusiteikę labai priešiškai.
Jau dešimt metų dirbdama Vaikų dienos centre, R.Berlinskienė tikino paprastai išsprendžianti sunkesnes situacijas.
Pasodina konfliktuojančias puses, pasikalba ir sutaiko. Aršūs paaugliai pasirodo esantys visai nebaisūs.
Pasijuto vyro atstumta
Bet darbas globos namuose tapo išbandymu šeimai. V.Berlinskas nenorėjo, kad žmona išeitų dirbti.
„Buvo toks susitarimas, kad aš uždirbu pinigus, o Rūta rūpinasi vaikais. Kai pradėjo dirbti, aš važinėjau į Kazlų Rūdą ir nuolat jaudindavausi, ar viskas namuose gerai“, – pasakojo biržietis.
Ištartas jo sakinys, kad nesiskųstų, jei darbe turės sunkumų, užgavo R.Berlinskienę.
Moteris pasijuto atstumta, nusprendė nesiskųsti. Dienos ėjo, mintys sukdavosi apie darbą – ir sutuoktiniai liovėsi kalbėtis.
Prieš tai buvo pasitaikę sunkesnių periodų, bet šis – sudėtingiausias. Iki skyrybų liko žingsnis.
„Atitrūkome vienas nuo kito, ėmėme ginčytis ir bartis“, – prisiminė R.Berlinskienė.
Kartą sūnus Nojus paklausė, kodėl šie taip dažnai kivirčijasi, ir perdavė Dano ištartus žodžius, jog jis neišgyventų tėvų skyrybų.
Tuomet R.Berlinskienė paaiškino, kad baisiau už viską yra tyla. Jei žmonės ginčijasi, tai ras sprendimą, išsiaiškins, išspręs bėdas.
Pešdavosi iki mėlynių
„Mes ir vaikams liepdavome išsakyti, jei jaučiasi nuvilti ar neįvertinti. Balsą pakeliame, kai norime būti išgirsti, tai natūralu. Visiems pasitaiko nepakeliamų akimirkų“, – kalbėjo R.Berlinskienė.
Išsaugoti santuoką padėjo ir malda. Tikėjimas suteikė stiprybės. Jiedu su vyru yra sekmininkai.
Galų gale V.Berlinskas vaikų akivaizdoje priklaupė ant kelio ir įteikė žmonai žiedą klausdamas, ar duos jam antrą šansą.
Nuo to laiko rytais ir vakarais sutuoktiniai randa laiko pasikalbėti, pasitarti, papasakoti, kaip sekėsi diena, ką mąsto ir kaip jaučiasi.
Jei vyras būna išvažiavęs, kalbasi telefonu.
R.Berlinskienė prisiminė, kad dar vaikystėje, būdama gal šešiametė, pamatė Virginijų ir pagalvojo, ar tik šis gražus berniukas kada nors netaps jos vyru.
Vėliau jiedu bendraudavo nuolat, nes bičiuliavosi tėvai. Aplinkiniai juos laikydavo broliu ir seserimi. Jie pykosi ir pešėsi iki mėlynių, bet traukdavo vienas kitą.
Sukarpė senelio marškinius
R.Berlinskienė žino, kad nebūna tobulų šeimų.
„Patys klydome ir leidome vaikams suklysti. Labiausiai gal klydome su Tadu – viską jam leisdavome“, – kalbėjo R.Berlinskienė.
Ji prisiminė, kad kurį laiką gyveno pas senelius. Vaikis, pasičiupęs žirkles, sukarpė senelio marškinius. Tuomet drausmės visi kaip reikiant gavo!
„Prisimenu, kaip sukarpiau visą spintą. Kodėl? Labai patiko šitas garsas“, – juokėsi T.Berlinskas.
Tragedija vos nesibaigė jo bandymas išsiaiškinti, kas per stebuklas yra kištukinis lizdas, kodėl į jį įjungtas dulkių siurblys ima veikti.
Paėmęs dvi vinis bandė sukalti į lizdo skylutes. Nematoma jėga bloškė berniuką į spintą, jis prarado sąmonę.
V.Berlinskas puolė gaivinti pamėlynavusį vaiką, mama išlėkė ieškoti telefono. Bet telefonai buvo prabanga, jį turėję kaimynai neįsileido.
Moteris bėgo iki telefono būdelės prie parduotuvės. Laimei, sūnų pavyko išgelbėti.
Naktį atvažiavo policija
T.Berlinskas patvirtino, kad tėvai nebuvo vaikams labai griežti. Bet galbūt todėl jie patys jausdavo atsakomybę.
Padirbėjęs močiutės vaflių fabrike, tuomet 12 metų Tadas atlygį – 700 ar 800 litų – išleido ne pramogoms, o mokyklos reikmenims. Nes suprato, kad tėvams išleisti į mokyklą keturis vaikus – sunku. O ir tėvai iš paskutiniųjų stengėsi, kad vaikai drabužiais ar daiktais neišsiskirtų iš kitų.
„Galėdavau išeiti vakarais neatsiklausęs. Manimi pasitikėjo. Gal todėl, kad niekad nesu prasikaltęs“, – svarstė jaunasis vyras.
„O kai policija atvažiavo pirmą valandą nakties?“ – staiga paklausė V.Berlinskas.
Pasirodo, tuomet septyniolikmetis pasiėmė tėvų mašiną. Mieste jį nutvėrė pareigūnai.
Po gero mėnesio vaikinas išsilaikė teises.
Nebėra kam gėlių dovanoti
Sutuoktiniai džiaugiasi, kad užsienyje apsižvalgę jų vaikai ten nepasiliko. Berlinskai turi artimų giminių Amerikoje, galėtų ten kad ir visi gyventi. Bet čia jie jaučiasi savimi. Gal skurdžiau gyvena, bet ramiau.
Prieš 17 metų Amerikoje mirė ir ten palaidota R.Berlinskienės mama.
Ūmi leukemija pasiglemžė gyvybę žaibiškai. Dukra su šeima nespėjo net gauti vizų skristi su ja atsisveikinti. Moteris prisiminė, kaip artėjant Motinos dienai ji nuvažiuodavo į mišką ir priskindavo mamai baltų žiedelių.
„Praėjus metams po mamos mirties, taip pat nuvažiavau į mišką. Labai verkiau, išliejau visą sielvartą, kad nebeturiu kam tų gėlelių dovanoti“, – kalbėjo R.Berlinskienė.
Jos mamos palikimas – į garso kasetes įrašyti pačios kurti apsakymai.
